Baigiasi ramybės ir susikaupimo laikotarpis, kuomet tikintieji laukia Jėzaus gimimo šventės ir ruošiasi jai.

Nors krikščionims Adventas – tai sakralinis, susikaupimo, tiek dvasios ir kūno apsivalymo periodas, tačiau nevalia pamiršti ir maisto, kuris Kūčių vakarą įgauna ypatingą prasmę.

„Kūčių vakare buvo dedami devyni, dvylika ar trylika patiekalų, populiariausia dvylika patiekalų – tai kaip dvylika gimusį Kristų aplankiusių apaštalų arba dvylika metų mėnesių.

Svarbiausias Kūčių ar senųjų metų valgis – kūčia. Tai daiginti rugiai. Galima įdėti daigintų kviečių, žirnių. Rugius užpilti vandeniu ir daiginti 2–3 dienas. Įdėti medaus.

„Kėdainių krašto žmonės Kūčių stalo neįsivaizduodavo be barščių sriubos su grybais, be virtinių su aguonomis arba džiovintais grybais, be šiltos silkės su burokėliais ir grybais, ant stalo turėjo būti riešutų, medaus.

Silkę senoliai ruošdavo ir kitaip. Ją gardindavo virtais burokėliais, kepintais ar šiek tiek pamarinuotais svogūnais, grybais. Kūčioms kepdavo ir žuvį, dažniausiai savo pačių pagautą.

Kūčių gėrimas – kisielius. Anksčiau protėviai ruošdavo avižų kisielių, dabar populiaru spanguolinis arba kitokių uogų kisielius.

Aišku, neapsieidavo ir be kompoto, kuris buvo verdamas iš įvairiausių sudžiovintų vaisių. Kūčioms dažnai pasiruošdavo ir aguonų pieno, kurį įprastai valgydavo su kūčiukais.

Kunionių krašte Kūčių stalui moterys mėgdavo kepti obuolius. Išgremžusios obuolio vidurį, pridėdavo į vidų uogienės, skaniausia, šeimininkės sakydavo, juodųjų serbentų uogienė, uždėdavo ant obuolių kočiotos tešlos ir kepdavo, o apkeptus apliedavo pašildytu medumi.

Atsiradus bulvėms, pradėti kepti švilpikai arba kokorai“, – apie pagrindinius mūsų kraštui būdingus Kūčių stalo patiekalus kalba Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė, etnologė Regina LUKMINIENĖ.

Pasitikdavo apsivalę

Kūčių valgių ruošos laikotarpis, pasak R. Lukminienės, prasideda jau nuo pat Kūčių dienos ryto.

„Ruošos virtuvėje daugiausia tenka moterims. Visus Kūčių stalo patiekalus moterys stengdavosi pasigaminti dar iki pietų.

Na, o po pietų stengdavosi deramai pasiruošti vakarui. Buvo tikima, kad Kūčias reikia pasitikti atitinkamai apsivalius tiek kūną, tiek ir sielą. Tad dar iki Kūčių, per Advento laikotarpį buvo stengiamasi grąžinti visas skolas, atsiprašyti visų, kuriuos buvo įskaudinę, iš pagrindų sutvarkyti namus, juos išpuošti popieriniais karpiniais, šiaudiniais sodais, žvaigždėmis.

Na, o paskutiniąją, Kūčių, dieną būdavo ruošiama pirtis, po kurios, pasirodžius vakarinei žvaigždei, visi švariais, išeiginiais drabužiais apsirengę, sėsdavosi prie stalo“, – akcentuoja etnologė.

Didelis dėmesys – susėdimui

Mūsų moderniame pasaulyje dažnai atsiranda daug naujovių, kurias pritaikome tapatindami su senosiomis tradicijomis.

Tačiau R. Lukminienė labai džiaugiasi lietuviais, kurie yra pasiryžę išlaikyti senąsias senolių tradicijas ir brangius sakralumo kupinus Kūčių šventės papročius.

„Visų pirma, protėviai didžiulį dėmesį kreipė į susėdimą prie stalo. Prieš sėsdamiesi visi atsistodavo, sukalbėdavo maldą, o tada, dažniausiai tėvas arba vyriausias šeimos narys, padėkodavo Dievui už tai, kad visi susirinko, už metų derlių ir pasidalinę kalėdaičiu susėsdavo prie Kūčių stalo. Nepamiršta ir tų, kurie tais metais išėjo Anapilin, jiems prisiminti dar ir šiandien dedama lėkštelė su eglės šakele ar kalėdaičiu.

Kūčių vakarienę pradėdavo valgyti nuo šilto patiekalo, tradicinės barščių sriubos. Po to sekdavo šiltas burokėlių ir silkės patiekalas, skanaudavo virtinius, po to ragaudavo kitų patiektų valgių ir galiausiai – kūčiukai, užpilti aguonpieniu.

Buvo sakoma, kad norint, jog ateinantys metai būtų turtingi, kad visur sektųsi, kad būtų geras ir gausus derlius, būtina paragauti visų ant Kūčių stalo patiektų patiekalų.

Svarbu nepamiršti, jog nuo senų senovės yra išlikusi tradicija, kad pavalgius Kūčių vakarienę, negalima nukraustyti stalo. Naktį namuose apsilanko vėlės, tad tai, ką paliekame – vaišės joms“, – apie tradicinę Kūčių vakarienės apeigą kalba R. Lukminienė.

Spėdavo ateitį

Anot etnologės, protėviai tikėjo ir kitomis įvairiausiomis apeigomis, burtais bei stebėjimais, kurie buvo atliekami prie Kūčių stalo.

„Kūčios, Kalėdos, Adventas – tai virsminis laikas, kuris būdavo mūsų protėviams labai svarbus. Anksčiau nuo gruodžio 13 d. minėtos Šviesos dienos – iki Kalėdų būdavo atidžiai stebimas oras. Manyta, kad kiekviena diena atitiks kitų metų mėnesį – kokia bus gruodžio 13 diena, toks bus ir sausis, kokia bus gruodžio 14 diena, toks bus ir vasaris... ir taip toliau. Be to, ant palangės paberdavo dvylika žiupsnelių druskos, atitinkančių dvylika mėnesių ir žiūrėdavo, kuris jų labiau sudrėks – manyta, kad tas mėnuo ir bus lietingiausias.

Jei Adventas būdavo saulėtas, senoliai laukdavo gero vasarojaus, gero rugių derliaus, tačiau tikėdavosi daug perkūnijos. Jeigu Advento metu daug šarmodavo, būdavo daug šerkšno – vasarą sulaukdavo daug perkūnijos.

Per Kūčių vakarienę protėviai visada stebėdavo vienas kito šešėlius ir pagal šešėlio dydį spręsdavo, kiek dar tam žmogui liko gyventi.

Tą pat vakarą iš po staltiesės buvo įprasta traukti šiaudus. Kuris ištraukdavo ilgiausią, buvo manoma, kad tas ilgiausiai gyvens. Į vandenį lašindavo žvakę ir stengdavosi įžiūrėti, koks ženklas susiformuos vandenyje, tikėjo – tas bus lemta tais metais.

Merginoms visada knietėjo sužinoti, ar kitąmet ištekės, ar ne, todėl neapsieidavo ir be tokių burtų“, – keletą senolių burtų bei spėjimų išvardija R. Lukminienė.

Keliais tradiciniais mūsų kraštui būdingais Advento ir Kūčių patiekalų receptais, kuriuos ruošdavo mūsų senoliai, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė, etnologė Regina Lukminienė dalijasi ir su Jumis, mieli skaitytojai.

Barsčiai su grybais

Burokėlius išvirdavo ir susmulkindavo. Per naktį pamirkytus džiovintus baravykus įdėdavo į sriubą ir pavirdavo, būtinai įpildavo iš anksto pagaminto rasalo.  Pagardindavo smulkintu pakepintu svogūnu. Viską šiek tiek pavirdavo. Tokią sriubą senoliai valgydavo su virtomis bulvėmis. Burokai naudojami burokų mišrainei su pupomis.

Burokėliai su silke

Į silkę įdėdavo tarkuotų virtų burokėlių bei smulkinto pakepinto svogūno. Tokią silkę senoliai valgydavo šiltą.

Virtiniai

Tešlą pagamindavo iš vandens, miltų, druskos ir aliejaus. Įdarui džiovintus išmirkusius grybus apvirdavo, pakepindavo su smulkintu svogūnu. Suformuodavo virtinius, juos išvirdavo. Tokius virtinius senoliai valgydavo sausus arba pagardindavo aliejuje pakepintų svogūnų užpilu.

Švilpikai

Bulves išvirdavo su lupenomis. Jas ataušindavo, nulupdavo, sumaldavo. Į masę įdėdavo miltų bei druskos. Tešlą gerai išminkydavo. Įvairių formų blynelius senoliai kepdavo ant aliejaus.

Josvainių krašte pamėgta pasninkinė bulvienė. Jai užplikydavo aguonas arba kanapes. Į verdantį vandenį įdėdavo supjaustytas bulves, įpildavo susikaupusio aguonų arba kanapių skysčio ir virdavo. Tokią bulvienę senoliai gardindavo sugrūstomis aguonomis arba kanapėmis.

Kunionių kaime pamėgtas bizolimas. Jam išvirdavo bulves, nusunkdavo vandenį. Į tą karštą vandenį įdėdavo rūgšties (dažniausiai iš duonos maišymo kurios lieka), druskos. Įmesdavo kelias šaukštu sutrintas bulves, įdėdavo smulkinto žalio svogūno. Bizolimą senoliai valgydavo su bulvėmis.

Blyneliai

Sutarkuodavo bulves. Tarkius truputį nusunkdavo. Įmušdavo 2–3 kiaušinius. Įberdavo kelis šaukštus manų kruopų. Pagardindavo druska. Įtarkuodavo du rūgščius obuolius. Viską gerai išmaišydavo ir kepdavo riebaluose ant lėtos ugnies. Dažniausiai blynelius senoliai valgydavo su uogiene.