Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaip importiniai mėsos gaminiai apeina lietuvišką standartą?

Lietuva turi išskirtinį mėsos produktų ženklinimą pagal rūšį, kuris informuoja vartotojus, ko gamintojas pridėjo į dešras ir kitus mėsos gaminius – tik mėsos ar ir krakmolo, sojų, kitų priedų.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) sausio viduryje pradėjo tikrinti, ar nepažeidžiami mėsos gaminių ženklinimo reikalavimai. Mat nuo pernai lapkričio 1 d. įsigaliojo Mėsos gaminių techninis reglamentas, kuris įpareigoja ant mėsos produktų nurodyti rūšį: aukščiausią, pirmą ar antrą. Iš tikrųjų tokia tvarka Lietuvoje – ne naujiena. Ji buvo patvirtinta dar 2003 m. ir vietos gamintojai jos laikėsi. Tačiau importuotojai, radę teisinių spragų, ženklinimo reikalavimus pradėjo ignoruoti. Tai sukėlė grėsmę vietos pramonei, taip pat ir vartotojams.

Pradėjo tikslinį patikrinimą

„Teko pakovoti, kad vartotojams reikšmingas mėsos gaminių standartas, įpareigojantis nurodyti produkto rūšį, įgytų teisinę galią ne tik stambioms ir vidutinėms vietos mėsos perdirbimo įmonėms, kurios visada to laikėsi, bet ir užsienio gamintojams bei importuotojams, taip pat ir smulkiems gamintojams, kurių dar neretai aptinkama nelegaliai veikiančiuose sandėliukuose ar garažuose. Jie paprastai iš pigios lenkiškos mėsos gamina esą Lietuvos ūkininkų produktus. Vartotojų negalima rūšiuoti ir apgaudinėti“, – pabrėžė Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius. Dabar, anot jo, turi padirbėti VMVT darbuotojai, kad rinkoje neliktų tokių gamintojų ir prekybos įmonių, kurios apeidavo lietuvišką standartą.

VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjas Deividas Kliučinskas sakė, kad dar anksti vertinti sausio viduryje pradėto tikslinio patikrinimo rezultatus: „Patikrinimas dar vyksta, jis truks mėnesį, todėl apibendrintų duomenų dar neturime. Bet jau dabar galima pasakyti, kad šis teisės aktas dar nėra iki galo įgyvendintas. Beveik visose prekybos sistemose randama vienokių ar kitokių pažeidimų. Dėl Lietuvos gamintojų problemų nėra – jie laikosi reikalavimų ir mėsos gaminių etiketėse nurodo rūšį. O importiniai produktai tinkamai nepaženklinami. Tokie produktai neįleidžiami į rinką.“

Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės 2015 m. vasario 9 d. patvirtintas Mėsos gaminių techninis reglamentas įsigaliojo pernai lapkričio 1 d. Žemės ūkio ministrės įsakyme nurodyta, kad iki šio teisės akto įsigaliojimo pradžios į rinką pateikti mėsos gaminiai gali būti parduodami iki jų tinkamumo vartoti termino pabaigos. „Įsigaliojus reglamentui, dar kartą prekybos įmonėms, kurios atsiveža mėsos gaminius iš kitų šalių, priminėme, kad tinkamai ženklintų produktus. O šiemet pradėjome visus tikrinti“, – sakė D.Kliučinskas.

Išlindo yla iš maišo

Mėsos gaminių techninio reglamento negalima vadinti nauju. Tai – tas pats Lietuvoje 2003 m. patvirtintas standartas LST 1919:2003 „Mėsos gaminiai“, kurio turinys dėl kokybės reikalavimų mėsos gaminiams perkeltas į reglamentą ir, svarbiausia, notifikuotas Europos Komisijoje.

„Šis procesas užtruko apie 2 metus. Daug stengtasi, kad būtų gautas kitų ES šalių pritarimas, jog Lietuvoje visiems galiotų dar iki įstojimo į Bendriją priimtas lietuviškas standartas“, – teigė E.Mackevičius. Lietuvos mėsos gamintojai sako maždaug nuo 2008–2009 m. pastebėję nerimą sukėlusią tendenciją. Rinkoje pasirodydavo vis daugiau importinių mėsos gaminių, kurių etiketėse nebuvo nurodyta jų rūšis. Plūstant pigiai ir neaiškios kokybės produkcijai, kilo grėsmė vietos pramonei. Pradėjus aiškintis, kodėl užsienio gamintojai nepaiso taisyklių, kuriomis vadovaujasi vietos įmonės, išlindo yla iš maišo.

„Paaiškėjo, kad standartas LST 1919:2003 „Mėsos gaminiai“ nebuvo įtrauktas į stojimo į ES dokumentus ir liko nenotifikuotas. Importuotojai, apčiuopę šią spragą, pradėjo vežti gaminius, kurių nesivargino ženklinti ir nurodyti gaminių rūšį. O kai neįsipareigoji dėl rūšies, tai ir sudėtis atitinkama“, – aiškino LMPA direktorius. Mėsos perdirbėjams atstovaujanti organizacija suskato kreiptis į Vyriausybę, kad būtų suskubta standartą įteisinti ES lygiu. Atlikus nustatytas procedūras, Europos Komisija pritarė, kad Lietuva turėtų išskirtines nacionalines taisykles.

„Aišku, teko susidurti su aiškinimais, esą išskirtinis ženklinimas ribos laisvą prekybą ir pan. Tačiau yra europinis reglamentas, kuriame nurodyta, kad šalis narė gali turėti nacionalines normas tokiais atvejais, kai norima apsaugoti vartotojų interesus. O toks ženklinimas, kuris parodo produkto kokybę ir maistingumą, kaip tik labai naudingas vartotojams, juolab kad tautiečiai jau yra įpratę prie mėsos gaminių rūšiavimo“, – pabrėžė E.Mackevičius.

Manipuliacijos užrašais ant etikečių

Kodėl svarbu nurodyti mėsos gaminių rūšį? Pirmiausia toks ženklinimas parodo, kokia yra gaminio sudėtis, nes dešrose bei kituose mėsos produktuose gali būti ne tik mėsos, bet ir sojų, kraujo plazmos, krakmolo, kitokių priedų. Vadinasi, tai užtikrina galimybę vartotojams rinktis mėsos gaminius pagal jų kokybę ir maistinę vertę.

Pagal gamybai naudojamų žaliavų kokybę, maistinę vertę mėsos produktai skirstomi į aukščiausios, I ir II rūšių gaminius. Aukščiausios rūšies mėsos gaminiai turi būti gaminami tik iš mėsos žaliavos, nenaudojant baltyminių mėsos pakaitalų (sojų baltymų, kraujo plazmos ir kt.), maisto užpildų (krakmolo, miltų, skaidulinių medžiagų ir kt.) bei mechaniškai atskirtos mėsos.

Pirmos rūšies mėsos gaminiuose mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo naudojimas ribojamas, neleidžiama naudoti sojų miltų, o tik sojų koncentratus ar izoliatus. Antros rūšies mėsos gaminiuose neribojamas krakmolo ir kitų užpildų kiekis, tačiau gamintojas privalo nurodyti jų kiekį. Tad aukščiausios rūšies gaminių maistinė vertė, palyginti su to paties terminio apdorojimo pirmos ar antros rūšies produktais, yra aukštesnė.

„Kitose ES šalyse tokio ženklinimo nėra, todėl mėsos gaminių importuotojai, neretai manipuliuodami skambiomis frazėmis ant etikečių, mūsų pirkėjus viliojo pigesniais ir prastesnės kokybės gaminiais. Rinkoje buvo estiškų dešrelių, kurių kilogramas kainavo vos 3–4 litus... Pasirodė gaminių su užrašu „aukščiausia kokybė“, kuriuose galėjo būti mechaniškai atskirta vištiena ir soja. Tai, aišku, neatitinka aukščiausios rūšies reikalavimų. Taigi, bet kokios sudėties importiniai produktai galėjo būti bet kaip paženklinti. O vietos gamintojai visada pažymi rūšį ir už tai atsako, nes inspektoriai tikrina produktų sudėtį ir tai, ar ji atitinka nurodytą rūšį. Mūsų gamintojai tikrai nenori matyti tokio piktnaudžiavimo, kai pigūs produktai, kurių rūšis nenurodyta, patenka į vaikų darželius“, – kaip vietos gamintojams atsirado nelygios konkurencinės sąlygos, aiškino E.Mackevičius.

Kerta vietos pramonei

Lietuvos maisto pramonininkų konfederacijos (LMPK) vadovas Egidijus Simonis pabrėžė, kad nelygiavertė konkurencija kerta Lietuvos perdirbimo įmonėms, kurios daug investuoja į aukštus maisto saugos ir kokybės reikalavimus, naujas technologijas. „Mūsų gamintojai užtikrina, kad vartotojas gautų saugų ir kokybišką produktą. Be to, stambūs gamintojai yra eksportuotojai, todėl jiems tenka laikytis aukštų papildomų reikalavimų, atitikti trečiųjų šalių taisykles, t. y. paisyti griežtesnių mikrobiologinių kriterijų, higienos sąlygų ir kt. Tose pačiose patalpose gaminami produktai ir vidaus rinkai. Todėl suprantama, kad sunku konkuruoti, kai iš Vokietijos ar Lenkijos į turgus, taip pat ir parduotuves vežami pigūs, klaidingai paženklinti ar visai rūšies nuorodų neturintys mėsos gaminiai. Žmogus pigiau nusiperka gaminį ir mano, kad jis prilygsta brangesniam aukščiausios rūšies lietuviškam produktui. Tai tėra apgaulė. Vartotojas turi žinoti, už ką moka ir kokios kokybės produktą gauna“, – sakė E.Simonis.

Mėsos perdirbimo įmonės yra įdiegusios RVASVT, ISO, BRC, Košer, Hallal ir kitas savikontrolės bei aukštesnio lygio, nei standartinių reglamentų reikalavimai, saugos kontrolės sistemas. „Gamintojus nuolat tikrina vietos inspektoriai, bet kuriuo paros metu gali atvykti patikrinti ir nepriklausomi auditoriai, o jei įmonė eksportuoja į trečiąsias šalis – ir šių šalių inspektoriai. Tai rodo, kad įmonėse vyksta aukšto lygio gamyba. Bet yra verteivų, kurie iš kitų šalių atsiveža pigesnės žaliavos ir esą pagamina kokybiškas lietuviškas dešras ir kt. Tokie meta šešėlį visiems gamintojams“, – teigė LMPK vadovas.

Rekomenduojami video