LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Prieš pusę metų „Valstiečių laikraštis“ rašė apie dzūko Mindaugo Kulakausko savo ūkyje netoli Simno (Alytaus r.) įkurtą sliekų fermą. Teisininko ir ūkininko profesijas derinantis jaunas vyras tada teigė, kad, visą dieną plušėjus su popieriais, po darbo norisi pakeisti veiklos pobūdį, padirbėti kaime. Panašu, kad jaunojo ūkininko verslas įgavo naują pagreitį.
Augina trejus metus
Idėją auginti Kalifornijos raudonuosius sliekus ir prekiauti iš jų gaminamomis ekologiškomis trąšomis, Dzūkijos ūkininkas parsivežė iš Vokietijos. „Iki to laiko ekologija nelabai domėjausi, tik pirkau ekologiškus produktus, stengiausi kaimą palaikyti“, – prieš pusę metų kalbėjo ūkininkas.
M.Kulakauskas pirmuosius žingsnius sliekų versle žengė 2013-ųjų rudenį. Rugpjūtį Ponkiškių kaime (Alytaus r.), buvusiose žemės ūkio bendrovės gyvulių fermose, įrengė šiems žemės gyviams tinkamas patalpas. Ūkio kūrimosi pradžia truko pusmetį. Paskutinė sliekų „naujokų“ partija parsivežta 2014 m. sausį.
Per kelerius metus ūkininkas išbandė įvairias auginimo technologijas. Sliekus ties Alytaus ir Lazdijų rajonų sankirta esančioje Ponkiškių kaimo fermoje dabar šeimininkas daugiausia augina specialiose dėžėse ir lysvėse ant betoninių grindų, kurias atitveria lentomis.
Maždaug 600 kv. m patalpoje sliekų veikla nenutrūksta ištisus metus. Šaltuoju metų laiku ferma nuolat šildoma. Jei nors kiek atvėsta, sliekai pradeda ruoštis žiemos miegui. „Kalifornijos sliekai mėgsta šilumą ir drėgmę. Jie aktyviausi, kai patalpoje yra nuo 25 iki 30 laipsnių šilumos. Tokią temperatūrą fermoje palaikyti ištisus metus sudėtinga“, – patirtimi dalijosi sliekų augintojas.
Naujas verslas
Iš pradžių M.Kulakausko sliekai gamino ekologiškas trąšas – biohumusą. Per metus jam žemės gyviai pagamindavo iki 150 kub. m šių organinių medžiagų.
Pasak ūkininko, į biohumusą lietuviai dar žiūri įtariai. Jeigu asmeniškai kuriam pasiūlo, tada jau susidomi. Šalies ūkininkai ir smulkieji daržininkai bijo rizikuoti. Todėl sunku apskaičiuoti šio produkto poreikį vietos rinkoje, kaip jis kinta.
„Biohumuso paklausa Lietuvoje dar nėra labai didelė, o sliekai dauginasi gana sparčiai“, – sakė ūkininkas. Be to, užauginti sliekus – viena, o juos realizuoti – visai kas kita. Ilgai galvojęs, kaip panaudoti šiuos žemės gyvius, M.Kulakauskas netikėtą idėją rado pernai atostogaudamas Kambodžoje. Pritaikęs ją savo ūkyje šiemet M.Kulakauskas džiaugiasi tikru verslo proveržiu.
Užrašus ant pakuočių ir etikečių teko išversti į kiniečių kalbą.
Apsiribos eksportu
„Atostogaudami Pietryčių Azijoje su draugais linksminomės ir vieno vakarėlio metu mėgavomės įvairiais egzotiškais užkandžiais, – pasakojo ūkininkas. – Kai kurie buvo labai neįprasti, tačiau vienos dešrelės visiems ypač patiko. Kitą dieną vietos barmeno paklausėme, iš ko jos pagamintos. Vyrukas dešreles angliškai vadino „Worms“ (liet. – sliekai). Iš tiesų jų išvaizda priminė sliekus, tačiau net negalėjome pagalvoti, kad jos ir pagamintos iš sliekų. Pasirodo, tai gana įprastas vietinių delikatesas.“
Po tam tikro kultūrinio šoko versliam lietuviui kilo mintis paįvairinti sliekų verslą. Grįžęs į Lietuvą M.Kulakauskas pusę metų susirašinėjo su Kambodžoje likusiais draugais, gilinosi į dešrelių gamybos technologijas, receptūrą, derino leidimus.
Dabar simniškio iš sliekų pagamintos dešrelės „Worms“ – naujovė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Plonos ir gardžios „Kam Yen Jan“ tipo dešrelės „Worms“ jau seniai yra tapusios vienu madingiausių užkandžių Pietryčių Azijos vakarėliuose. „Ne paslaptis, kad Azijoje valgoma viskas, kas juda, o sliekų mėsa – beveik gryni koncentruoti baltymai. „Šiandien pasaulis sparčiai trina atstumus, keičiasi. Todėl „Worms“ dešrelės tampa madingos Londono, San Fransisko ar Milano klubuose ir kitose jaunimo pasilinksminimo vietose“, – sakė M.Kulakauskas.
Pasak ūkininko, yra dar vienas, bene svarbiausias, „Worms“ dešrelių privalumas – jos ypač tinka vyrams. „Kinai išprotėję dėl sveikatos ir vyriškos stiprybės. Nuo seno žinoma, kad stipriosios lyties atstovų potenciją kelia tigro penis, raganosio ragas, tačiau ir sliekai, pasirodo, vyrišką organizmą veikia ne prasčiau nei viagra“, – pasakojo simniškis.
Naujas produktas – plauti sliekai vakumo pakuotėje.
Sliekų augintojo pakviestiems patyrusiems virtuvės meistrams pavyko pagaminti aukščiausios rūšies dešreles. „Worms“ ypatingos ne tik dėl to, kad yra padarytos iš sliekų. Jos gaminamos ir be jokio apvalkalo. Šių dešrelių gamybos technologija – daug sudėtingesnė nei įprastų, su apvalkalu gaminamų dešrelių. Norint pagaminti 100 g „Worms“ dešrelių, sunaudojama beveik 200 g sliekų mėsos. Dėl to „Worms“ – ne tik skanus, bet ir sotus bei maistingas užkandis.
Šiuo metu simniškiai gamina trijų rūšių „Worms“ dešreles – vytintas, vytintas su aitriosiomis paprikomiss ir šviežias, kurias eksportuoja šaldytas.
Vargo dėl eksporto
Norint išvežti į užsienį Lietuvoje pagamintas „Worms“ dešreles reikėjo atlikti ne tik įprastus, bet ir papildomus mokslinius tyrimus. Veterinarijos reikalavimai taip pat buvo aukšti. Nepakako mūsiškės Maisto ir veterinarijos tarnybos sertifikato. Į ūkį buvo atvykę Kinijos veterinarijos tarnybos atstovai ir stebėjo visą maisto gamybos grandinę – nuo sliekų auginimo iki pat dešrelių pakavimo. Taip pat, reikėjo į kinų kalbą išversti etiketes ir pagaminti specialias pakuotes.
„Manau, supažindinus daugiau žmonių su šio produkto nauda, būtų įmanoma dešreles sėkmingai realizuoti ir Lietuvoje, – sakė sliekininkystės atstovas, pasiryžęs šalyje pristatyti savo gaminamą produkciją. – Kalbėjomės su prekybos tinklais, bet jie į naujovę kol kas žiūri skeptiškai. Kadangi „Worms“ dešrelės – aukščiausios rūšies gaminys, suprantama, kad jis nėra pigus. Tačiau kai prekybos tinklai nori užsidėti 300 proc. antkainį, net ir geriausias produktas tampa prabangos preke. Juk negali žmogus už 125 g nežinomo ir gana egzotiško produkto mokėti beveik 4 eurus.“
Įžengęs į Azijos rinką M.Kulakauskas suprato, kad jo turimų gamybos pajėgumų nepakanka, todėl pradėjo telkti ūkininkus, norinčius užsiimti Kalifornijos sliekų auginimu ir parduoti užaugintus gyvius jam.
„Sunku suvokti Kinijos mastelius, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė sliekų augintojas. – Vienas Šanchajaus pasilinksminimo centras per savaitę parduoda tiek, kiek mes sugebame užauginti per mėnesį. Manau, kad Lietuvos ūkininkams maistinių Kalifornijos sliekų auginimas gali tapti tikru proveržiu.“
Vasario mėnesį M.Kulakauskas į Kiniją išsiuntė bandomąją šaldytų sliekų partiją. „Tai visiškai naujas gaminys – plauti ir vakuume konservuoti sliekai. Šis gaminys skirtas mėgstantiesiems gaminti namuose, – sakė ūkininkas. – Azijiečiai mėgsta greitai paruošiamą maistą wok stiliaus keptuvėse. Šis mūsų produktas skirtas žmonėms, kurie nori namuose greitai pasigaminti maistingą patiekalą.“ Po 50 vakuume supakuotų plautų sliekų – viena porcija baltymingo maisto, kurį puikiai galima derinti su makaronais ir daržovėmis.
Šaldytas šviežias dešreles kiniečiai valgo su ryžiais ar makaronais.
Biudžetinė investicija
Anot ūkio savininko, pradėti sliekininkystės verslą nesudėtinga. Reikia pritaikyti patalpas, apskaičiuoti, kiek jose bus galima auginti sliekų. Tada pačiam nuspręsti, nuo kokio kiekio pradėti ir kiek kainuos sliekai. 2013–2014 m. 1 kv. m reikalingas sliekų kiekis kainavo apie 120 eurų. M.Kulakausko teigimu, galima nusipirkti vieną dėžę sliekų, o galima įsigyti ir 100 dėžių. Jis pats rizikavo pradėdamas nuo didesnio kiekio.
Simniškis teigė, kad pagrindinės išlaidos tenka ne sliekams, o patalpų šildymui. Prie būtinų išlaidų priskaičiuojamas ir pašaras. Sliekams maitinti M.Kulakauskas naudoja obuolių išspaudas, kurias maišo su galvijų ir arklių mėšlu. „Paruošiame sliekams komposto kokteilį“, – aiškino jis.
Sliekus galima palikti savaitei, dviem ar mėnesiui ir pasiimti atostogų. Tai, palyginti su karvių ūkiu, kuriame reikia dirbti kasdien, gana didelis privalumas. „Sliekų auginimas – puikus verslo pavyzdys jauniems žmonėms, kurie, be darbo, dar nori turėti laiko pramogoms ir asmeniniam gyvenimui“, – sakė ūkininkas.
M.Kulakauskas teigė, kad jam tenka sutikti žmonių, kurie sliekininkytės verslą įsivaizduoja kaip juokų darbą. Kai kurie nusižiūrėję pabandė ir suprato, kad pašarą sliekams paruošti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pradžių. Iš nežinojimo žmonės sliekams sumesdavo viską, kas likdavo nuo pietų stalo, medžių šakas, nupjautą žolę. Tik paskui prašydavo pakonsultuoti. „Aiškini žmogui, kad taip tikrai nieko nebus. Jeigu maistas nebus suiręs, sliekas jo tiesiog neįveiks – jis dantų neturi, nesukramtys nei žolės, nei šakos“, – verslo kasdienybe dalijosi Dzūkijos ūkininkas.
Mykolas Savukynas
