„Autizmas – raidos sutrikimas, žeidžiantis žmogų per skaudžiausią vietą – komunikaciją. Jis gana plačiai paplitęs, tačiau vis dar nėra atskleistas iki galo, vis dar kelia daug klausimų. Įtariame, kad tai genetiškai paveldimas sutrikimas, bet autizmo genas nėra atrastas. Gal tai genetinė variacija, o ne sutrikimas?“ – svarsto Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės pavaduotojas Vidas Karvelis, jau 18 metų pats auginantis sūnų, turintį autizmo sutrikimą.

Autizmo spektro sutrikimas, tarp kurių yra ir Aspergerio sindromas, – ne liga, nors turintieji šį raidos sutrikimą pripažįstami neįgaliais. Tai tiesiog kitokie žmonės, kuriems dėl neurologinių ypatumų sunku bendrauti.

Kiekvienas vis kitoks

Atskirti autistą nuo neturinčiojo šio sindromo nėra lengva, mat kiekvienas jų pasižymi didele simptomų įvairove.

„Anksčiau visi vaikai buvo tipiški, „normalūs“, išsiskirdavo iš kitų tik vienas kitas ir tuo atkreipdavo kitų dėmesį, o dabar didelė dalis jų – netipiški. Tai nereiškia, kad jie sutrikę, tiesiog dabar tokie laikai, kad galime vaikus auginti saugiai, lepindami, jie tokie ir auga, labai individualūs, įvairūs, tad atskirti tipiškos raidos vaiką nuo netipiškos vis sudėtingiau“, – sakė V.Karvelis.

Ar tiesa, kad autistai elgiasi taip keistai, kad niekada nežinai, ko iš jų laukti? „Tie, kurie juos pažįsta, sako priešingai. Mat autizmo spektre visi turi savo rutinas, tad visada žinosi, ko laukti. Bet standartinėje situacijoje autizmo sutrikimą turintis žmogus pasielgs nestandartiškai, keistai, kitaip nei dauguma. Tačiau neurotipiškas asmuo irgi gali pasielgti kitaip“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad žmonės visai be reikalo linkę baimintis psichinę negalią ar raidos sutrikimą turinčių žmonių – jie nėra pavojingi. Net mažiau pavojingi nei tipiški žmonės.

„Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai arba nebendrauja, arba bendrauja netinkamai: vis nepataiko, neatsižvelgia į kontekstą, kalba bet ką, per daug“, – teigė V.Karvelis, pats auginantis sūnų, turintį autizmo sutrikimą.

Kitaip komunikuoja

Tai kuo gi skiriasi autizmo sindromą turintis žmogus nuo neurotipiško? Anot V.Karvelio, atskirti galima iš komunikacijos.

„Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai arba nebendrauja, arba bendrauja netinkamai: vis nepataiko, neatsižvelgia į kontekstą, kalba bet ką, per daug, vis užduoda tą patį klausimą, kartoja kokią frazę... Tik įgudęs specialistas, turintis patirties, atskiria autistą, nespecialistui sunku diagnozuoti, jis gali pateikti ir klaidingą diagnozę“, – sakė V.Karvelis.

Vienas iš klaidingos diagnozės atvejų – motorikos sutrikimą turinčiam autistui klaidingai diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Kitas atvejis – kadangi vaikas neatsiliepė šaukiamas, pamanyta, kad jis kurčias.

Diagnozuoti autizmą iš vieno simptomo tikrai negalima, jų turi būti bent keletas.

Išgyvena nerimą

Teigiama, kad autistai didžiąją dienos dalį išgyvena nerimą, jaudulį dėl kokio nors laukiančio įvykio. „Deja, taip, – patvirtino V.Karvelis. – Dauguma jų jaučia netikrumą, nes jie neturi intuicijos, kuri pasakytų, kaip reikia elgtis, jie nuolat turi remtis pašnekovo reakcija, kuri gali ir apgauti. Todėl autistai dažnai turi psichologinių problemų, kurios kyla iš to nerimo.“

Gyvena užsidarę?

Ar tiesa, kad autizmo sutrikimą turintys asmenys dėl juos persekiojančio netikrumo bendraujant gali atsiriboti nuo žmonių, neatsiliepti į telefoną, nebendrauti?

„Kadangi jie labai įvairūs, tiksliai pasakyti sunku. Reikia pripažinti, kad yra ir neurotipiškų žmonių, kurie gyvena užsidarę. Jie gali sirgti kokia psichikos liga, kuri verčia užsidaryti. Kaip atskirti – autizmas ar psichikos liga? Autizmas pasireiškia nuo gimimo. Bet sakyti, kad autistai vengia žmonių, nebūtų tikslu“, – teigė V.Karvelis ir pridūrė, kad ir čia gali būti išimčių.

Pykčio priepuoliai?

Ar tiesa, kad turintieji autizmo sutrikimą nesugeba valdyti pykčio, įniršio, dėl to jų reikia saugotis – gali užpulti, įkąsti, įgnybti?

„Darželiuose yra tam tikra grupė vaikų, kurie taip pat patiria pykčio priepuolius, bet tik maža dalis jų turi autizmo sutrikimą. Pyktis užklumpa, kai vaikas nori, kad jo poreikis būtų patenkintas, bet jis to negauna. Tie, kurie dirba su vaikais, net sako, jog su turinčiaisiais autizmo sutrikimą lengviau nei su kitais vaikais. Mat kiti daug labiau reiškia pyktį, mažiau prognozuojami. Pyktis – dažna šiuolaikinių vaikų problema“, – atsako V.Karvelis.

Ypatingasis interesas

Kalbant apie autizmą, ypač Aspergerio sindromą, teigiama, esą šie netipiški žmonės turi ypatingąjį interesą – išskirtinai domisi viena kuria nors sritimi: gali valandų valandas kalbėti apie tai, kas juos domina.

V.Karvelis pripažįsta, kad tarp turinčiųjų Aspergerio sindromą yra daug įvairiose srityse talentingų žmonių. Tačiau talentas siauras – jie gali būti kokios nors srities aukščiausio lygio specialistai, profesoriai, o namie nemokėti išsivirti košės.

Nors dalis šių žmonių yra talentingi, kita dalis turi protinę negalią. Jų interesų ratas, sugebėjimas suprasti situaciją – riboti.

Vienas iš šio raidos sutrikimo ypatumų – polinkis ką nors kaupti, kolekcionuoti. Kitaip nei tipiški žmonės, kaupiantys paprastai daiktus, kurie įdomūs visiems, turinčiųjų autizmo sutrikimą pomėgiai kaupti nėra tipiški. Pavyzdžiui, jie gali kaupti akmenukus.

„Jie jautresni aplinkai, mato pasaulyje daug didesnę įvairovę. Akmenukai, kurie kitiems atrodytų vienodi, jiems visi skirtingi, įdomūs“, – paaiškina pedagoginės psichologinės tarnybos atstovas.

Empatijos stoka?

Teigiama, kad, be komunikacijos problemų, išskirtinis autistų bruožas yra empatijos stoka, nes jie nesugeba perskaityti emocijų kitų žmonių veide ir galbūt todėl vengia žiūrėti į akis.

„Autistai užjaučia kitus, suvokia kitų skausmą, yra linkę padėti, jei supranta, kad kitam žmogui yra sunku. Tai, kad kitam yra sunku, tipiški žmonės supranta iš kūno kalbos. Tuomet prieina, apkabina, paguodžia. O turinčiajam autizmo sutrikimą sunku nuspręsti, kas atsitiko kitam žmogui, nes jis sunkiai nuskaito kitų žmonių emocijas“, – sakė pašnekovas.

Todėl, anot jo, nereikėtų vienareikšmiškai tvirtinti ir to, kad autistai nejaučia malonumo, kai juos apkabina, laiko už rankos – prisilietimas neva juos erzina. V.Karvelis pabrėžė, kad ir ši savybė gali suklaidinti, mat tipiškas žmogus irgi gali šalintis apkabinimo, jei yra patyręs smurtą arba tiesiog taip pripratintas nuo mažens.

„Kadangi autistai nesuvokia kultūrinių bendravimo niuansų, jie gali nejausti, kada galima apkabinti, o kada negalima. Čia jiems sunku. Kita vertus, jie turi sensorinių problemų – gali pasijusti nemaloniai, jei kas palies jų galvą ar kitą kūno dalį. Bet šią savybę gali turėti ir kai kurie tipiški žmonės“, – teigė specialistas.

Ar Lietuvoje pakanka dėmesio kitokiems?

V.Karvelio pateiktais duomenimis, apie 2 proc. pasaulio žmonių diagnozuotas autizmas. Ir vaikų, turinčių šį sindromą, gimsta vis daugiau. Pats autizmas kaip sutrikimas aprašytas tik 1943 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, tad natūralu, kad į Lietuvą žinios apie sindromą atkeliavo vėliau ir pagalbos ilgą laiką nebuvo visai.

Jei vaikui diagnozuotas autizmas, skiriama neįgalumo pašalpa, bet jos nepakanka susimokėti už visas paslaugas, reikalingas jo ugdymui.

Pagalbą autizmo sutrikimą turintiems asmenims teikia logopedai, ergoterapeutai, kineziterapeutai, psichologai, psichiatrai, kartais prireikia masažuotojų ar kitų specialistų pagalbos. Efektyvi yra arklių, šunų, delfinų, muzikos terapija. Ji sušvelnina simptomus, padeda geriau adaptuotis. Jei vaikas gauna tinkamą ugdymą, jis ima elgtis kaip tipiškas vaikas.

Ką daryti įtarus autizmą

Tėvams, kurie įtaria, kad jų vaikui gali būti autizmo spektro sutrikimas, pirmiausia patariama savo nuogąstavimus išsakyti šeimos gydytojui, su juo pasitarti. Gal jis nuramins, kad viskas gerai, o gal patars kreiptis į specialistus, kurie dirba su tokiais vaikais.

Patikimai diagnozuoti sutrikimą gali tik aukščiausio lygio specialistų komanda. Tokie specialistai Lietuvoje dirba dviejuose centruose – Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaiko raidos centre ir Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“.

Birutė Litvinaitė