Prieš krizę karštligiško pirkimo bumo pagautas ir už sodybą paklojęs nemenką sumą, dabar ne vienas miestietis nori jos atsikratyti. Tačiau pirkėjai tapo itin išrankūs: devynis kartus matuoja ir tik dešimtą – investuoja.

Skaičiuoja kilometrus

Nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai sako, kad tiek senesnių sodybų, tiek modernių namų kainos pastaraisiais metais paaugo, tačiau prieškrizinio lygio nepasiekė. „Sodybų rinka gyva. Per sunkmetį apie 40 proc. susitraukusios nekilnojamojo turto kainos atsigauna, bet iki buvusių dar toli. Butai brangsta sparčiau, o namų kainos pasistiebė apie 10–20 proc. Ekonomika gerėja, žmonės gali sau leisti turėti laisvalaikio būstą, tačiau tai – nepigus malonumas“, – sakė nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober Haus“ generalinis direktorius Remigijus Pleteras.

Utenos nekilnojamojo turto bendrovės „Sava bakūžė“ savininko Renato Bružo vertinimai kur kas mažiau optimistiški. Anot jo, nekilnojamojo turto pirkėjų elgsena ir poreikiai po sunkmečio smarkiai pasikeitė, o sodybų pardavimai krito perpus. Žmonės atsargiau ir atidžiau renkasi, skaičiuoja pinigus ir kilometrus.

Muša kainas

Nekilnojamojo turto bendrovių atstovų teigimu, įvedus eurą, sodybų kainos ūgtelėjo apie 10 proc. ir dabar už sodybas norima gauti nuo maždaug 10 iki 30 tūkst. eurų. Tokios kainos nurodomos skelbimuose, tačiau pirkėjai tiek mokėti neskuba.

„Jie labai derasi ir nusiperka pigiau. Kuo pardavėjas daugiau užsiprašo, tuo didesnes nuolaidas tenka daryti. Išimtis – naujos statybos namai ir sodybos ant ežero, upės kranto, tokiu atveju ir kainos, ir derybos būna kitokios“, – sodybų rinką apibūdino R.Bružas.

Panevėžio nekilnojamojo turto agentūros „aSimonas“ savininkas ir direktorius Kęstutis Kazakevičius pritarė, kad kaina ir atstumas – pagrindiniai kriterijai, kurie nulemia sodybų ieškančių asmenų apsisprendimą. Nebent sodyba yra itin gražioje vietoje, prie vandens telkinio, tada emocijos greičiau praveria pirkėjo piniginę.

Kęstutis Kazakevičius

„Po euro įvedimo rinka aprimo, pirkėjai nenori išlaidauti, ieško pigesnių variantų, derasi. Labiausiai perkamos 20 kilometrų spinduliu nuo Panevėžio ar kitų miestų nutolusios sodybos. Brangiau pavyksta parduoti didelio remonto nereikalaujančias sodybas su patogumais“, – pasakojo K.Kazakevičius.

Vilniečiams ir kauniečiams priimtinos sodybos, nutolusios iki 100 kilometrų. „Kaip ir anksčiau, pagrindinės kryptis – į ežeringuosius Molėtų, Utenos, Ignalinos kraštus, Trakų rajoną. Perkamos sodybos ir Anykščių rajone, prie Šventosios upės, Dzūkijoje. Iš Žemaitijos kilusius didmiesčių gyventojus traukia prie gimtųjų vietų“, – vardijo bendrovės „Ober Haus“ vadovas.

Nori atsikratyti

Gražiausios ežerų ir upių pakrantės jau apgyvendintos, daug kur ir aklinai aptvertos. Tačiau, anot nekilnojamojo turto bendrovių atstovų, patrauklių sodybų vis atsiranda. Be to, ne vienas miestietis nori atsikratyti per nekilnojamojo turto pirkimo bumą įsigytų sodybų. Jie pajuto, kad poilsis kaimiškoje aplinkoje ne toks jau ir idiliškas, kai savaitgaliais tenka nemažai paplušėti tvarkant sodybą.

„Kai sodybų savininkai savo kailiu patyrė, kad namą ir aplinką reikia nuolat patiems prižiūrėti arba samdyti vietos žmogų, įvyko psichologinis ir finansinis lūžis. Jie nori savaitgaliais poilsio, o sodyboje tenka dirbti. To atsikandę žmonės sodybas nori parduoti“, – aiškino R.Pleteras.

Anot jo, toks pokytis rinkos aukštyn kojomis neapvertė, tačiau didesnė sodybų pasiūla turi įtakos kainoms. „2007 metais sodybos buvo graibstomos, jų kainos kone kas mėnesį augo, o dabar galima ramiai išsirinkti sau tinkamiausią variantą – nuo paprasto namelio šiferio stogu nepretenzingoje teritorijoje iki moderniai įrengtos sodybos ant ežero kranto“, – sakė bendrovės „Ober Haus“ vadovas.

Svajonė apkarto

Karštligišką sodybų ieškojimo metą puikia mena vilniečiai Asta ir Arvydas. Jie svajojo apie romantiškus savaitgalius ir atostogas nuosavame vienkiemyje. Tada jų pajamos buvo nemažos, prisidėjo tėvai, ir svajonė virto realybė. Vilniečiai išsirinko sodybą Zarasų rajone, entuziastingai susiremontavo namą, susitvarkė aplinką. Kieme klegėjo vaikai, džiūgavo draugai. Vakarai prie laužo, iki tol nematyto ryškumo žvaigždės danguje ir paukščių čiulbėjimas žaviausi buvo pirmą vasarą. Vėliau ėmė varginti kelionės su krepšiais, savaitgaliais norėjosi pailsėti, o sodyboje reikėjo remontuoti stogą, verandą. Išlindo ir daugiau iki tol nematytų trūkumų.

„Per sunkmetį sumažėjo mūsų pajamos, tad kelionės į sodybą darėsi vis retesnės. Buvo metas, kai norėjome parduoti, tik smarkiai kritusios kainos sulaikė. Ir dabar šios minties neatsisakome, bet nesinorėtų parduoti pigiau nei pirkome, ką jau kalbėti apie papildomai įdėtas lėšas. Kiek domėjomės sodybų kainomis, neatrodo, kad mums pavyktų dabar atgauti įmerktus pinigus“, – pasakojo vilnietė.

Moteris mano, kad jie suklydo rinkdamiesi gerokai nuo sostinės nutolusį vienkiemį. Anot jos, jų draugai džiaugiasi įsigiję sodybą Šalčininkų rajone, gatviniame kaime. Sodybą jie pasiekia per maždaug valandą, sulaukia geranoriškų kaimynų pagalbos.

Kremtasi permokėję

Nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai sutiko, kad turto kainų pasiutpolkė vieniems sukrovė pelnus, o kitus stipriai nuvylė. „Kai kas laiku pusvelčiui prisipirko sodybų, o kainoms kylant pelningai pardavė. Pirko už kelis tūkstančius, o pardavė už keliasdešimt ar net 100 tūkst. litų. Tad, aišku, kad kai kas dabar kremtasi sumokėjęs didžiulę sumą“, – teigė R.Bružas.

Bendrovės „aSimonas“ savininkas taip pat mena, kai tautiečiai lengva ranka už sodybas mokėjo kosmines kainas, per daug nesvarstydami, ar jiems jų iš tikrųjų reikia. „Varganą trobą, dabar kainuojančią 3–5 tūkst. eurų, tada galima buvo parduoti už 20–30 tūkst. eurų“, – kainas palygino K.Kazakevičius.

Anot pašnekovų, prieš euro įvedimą nekilnojamojo turto rinka buvo pagyvėjusi – ne vienas tautietis skubėjo išleisti sukauptus litus. „Vienas geriausių to meto mūsų sandorių – sodyba Utenos rajone, parduota už 230 tūkst. litų. Tiesa, tai buvo modernus naujos statybos namas“, – prisiminė Panevėžio nekilnojamojo turto agentūros vadovas.

Ruošiasi senatvei kaime

Krizė daug ką pamokė ir atšaldė emocijas. Gyventojai neskuba skirtis su pinigais ir daro tik gerai apgalvotas investicijas. „Atsiranda vis daugiau pusamžių miesto gyventojų, kurie nusiteikę senatvę praleisti kaimo sodyboje. Neseniai viena sutuoktinių pora paėmė paskolą ir įsigijo sodybą. Jie sakė, kad dabar ten vasaros, o kai išeis į pensiją, persikels gyventi“, – pasakojo K.Kazakevičius.

Į kaimą traukia ir mieste butų išlaikyti neišgalintys pensininkai. Jiems tinka pigesnės sodybos gyvenvietėse. Sodybos vienkiemiuose dažniausiai būna brangesnės. Kaimuose kuriasi ir sodybų ieško jauni žmones, apsisprendę ūkininkauti ar verstis kita veikla.

Nemažai lietuviškų sodybų išpirko emigrantai, bet pastaraisiais metais jų domėjimasis ėmė slūgti. „Anksčiau emigrantai gana aktyviai pirko ir butus, ir sodybas, ir sodus. Dabar aptilo. Matyt, daugiau jų apsisprendė leisti šaknis svetur ir į Lietuvą jau nesidairo“, – svarstė R.Bružas.

K.Kazakevičius sakė emigrantų skambučių sulaukęs po „Brexit“. Jie teiravosi galimybėmis įsigyti nekilnojamojo turto.

Sodybų niekam nereikia

Edmundas Bertulis, Skuodo rajono Aleksandrijos seniūnas

Seniūnijoje yra gana nemažai ištuštėjusių sodybų, kurių ne viena palikta be priežiūros, griūva. Žinoma, yra ir tokių, kur atvažiuoja atostogauti mirusių tėvų vaikai, anūkai. Jie daugiau ar mažiau pasitvarko, bet dauguma tuščių sodybų yra apleistos. Labai retai kas jas perka. Nebent tas, kurios yra gražioje vietoje. Tiesa, gyvenvietėse apleistų sodybų mažiau, daugiau jų vienkiemiuose. Su kolegomis seniūnais pabėdojame, kad ateityje problemų, matyt, bus dar daugiau. Sodybų paveldėtojus, kurie arčiau gyvena, paraginame susitvarkyti. Tačiau nemažai jų yra išsilakstę po Lietuvą ir užsienio šalis. Taip pat suprantame, kad sodybų niekas neperka, o joms prižiūrėti reikia lėšų. Mūsų rajonas yra vienas iš labiausiai nukentėjusių dėl emigracijos. Nuo 1989 metų Skuodo miestas ir rajonas neteko maždaug trečdalio gyventojų. Taigi, atitinkamai ištuštėjo ir namai.

Perka turtingi

Renius Kisielius, Zarasų rajono Salako seniūnas

Liūdna, bet tuščių sodybų yra visoje seniūnijoje, taip pat ir mūsų gražiame Salako miestelyje. Kai kuriose per atostogas ir šventes šurmuliuoja iš miestų suvažiavę vaikai ir vaikaičiai. Nemažai sodybų parduota, nemažai jų ir dabar pardavinėjama, tačiau pirkėjų nedaug, nes kainos gana aukštos. Padoresnės sodybos kainuoja nuo 25 iki 30 tūkst. eurų. Įsigijus už 10 tūkst. eurų, reikia nemažai pinigų išleisti remontui.

Mes neturime kurorto statuso, bet žmones vilioja gražus kraštovaizdis, didelis Luodžio ežeras. Per metus turtingesni pirkėjai nuperka vieną dvi sodybas. Pastaraisiais metais Salako kraštą pamėgo Visagino gyventojai, tiksliau, atominės elektrinės uždarymo procese dalyvaujantys darbuotojai. Čia apsigyvena ir pasienio pareigūnai. Vis dažniau sodybų dairosi pagyvenę miesto žmones, butus palikę savo vaikams.

Apleisti vienkiemiai akių labai nebado, bet miestelio apsileidėlius tramdome ir paraginimais, ir net baudomis. Kai kam užtenka paskambinti ar išsiųsti raštišką įspėjimą ir, žiūrėk, atvažiuoja iš Panevėžio ar kito miesto ir nušienauja žolę, sutvarko kiemą. Gyventojus tvarkytis įpareigoja Zarasų rajono savivaldybės administracijos patvirtintos gyvenviečių tvarkymo ir švaros taisyklės.