Visuomenė piktinasi, kad Seime nėra vienybės, parlamentarai labiau rūpinasi savo partijos, frakcijos, o ne valstybės reikalais. Bet ir ūkininkai tą pačią nuodėmę daro. Lietuvos žemdirbių savivaldos organizacijos lengviau susitaria su lenkais, čekais, slovakais negu su savais lietuvių ūkininkais iš „priešiškų“ sąjungų, asociacijų bendrai kovoti dėl didesnės europinės paramos.

Patys nesuvalgė

Šiandien, gruodžio 12 d., Briuselyje Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) atstovai, pasitelkę Vidurio Europos ūkininkus, reikalaus, kad ES valstybių ir vyriausybių vadovai teisingai padalytų Bendrijos būsimųjų septynerių metų agrarinį biudžetą. ŽŪR konkurentė Lietuvos žemės ūkio taryba (ŽŪT) surengė savo atrakciją – paprašė Prezidento Gitano Nausėdos pavaišinti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną ir kitus ES lyderius Lietuvos ūkininkų sunkaus, bet per mažai iš ES biudžeto apmokamo darbo vaisiumi – lietuviška kaimiška duona, iš kurios ŽŪT kepėjai išpjovė didelį gabalą. To ketvirtadalio kepalo ŽŪT vadai patys nesuvalgė, bet žadėjo po trupinėlį išdalyti labdaros organizacijoms.

Vengia populizmo

„Žemės ūkio rūmai niekuomet nenusirita iki vaikiško populizmo. Į mūsų rengiamas akcijas vieni dalyviai atsineša duonos, kiti pieno, o Rūmų vadovybė – ŽŪR tarybos patvirtintą politinę deklaraciją svarbiais žemės ūkiui klausimais. Pasirinkome civilizuotus vakarietiškus būdus ginti žemdirbių teises. Briuselis jau įsidėmėjo santūrius, orius, diplomatiškus mūsų piketuotojus, visiškai nepanašius į akiplėšiškai, netgi chuliganiškai besielgiančius vokiečius, prancūzus. Daug užsieniečių europarlamentarų, Europos Komisijos narių, kitų šalių politikų stengiasi susitikti su ŽŪR nariais, pabendrauti, nusifotografuoti su mumis, nes laiko Rūmus ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos ūkininkų vienytojais. Norinčiųjų prisidėti prie mūsų tiek, kad būna neramu – gal ko nors nepastebėsime ir netyčia įžeisime“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

Atskirti pelus nuo grūdų

Tačiau, pasak A. Svitojaus, Briuselį stebina, kad įkandin ŽŪR narių prie Europarlamento, ES Komisijos pastatų, Europos Vadovų Tarybos pasitarimų salės ankstesniais metais po kelių valandų pasirodydavo kitų protestuotojų iš Lietuvos. Jie irgi tvirtindavo, kad atstovauja lietuvių žemdirbiams. „Aukšti ES pareigūnai nustebę manęs klausė, ar lietuviai pasirinko Briuselį tarpusavio pilietinio karo vieta. Buvo nesmagu. Nežinojau, ką atsakyti. Reikėtų ilgai aiškinti, kodėl naujos stambiųjų ūkininkų ir dažniausiai iš sovietinių kolūkių atsiradusių žemės ūkio bendrovių „atstovybės“ mėgina įkalti pleištą į žemdirbių savivaldą. Rusija visu hibridinio karo frontu bando suskaldyti Lietuvą. Kremlius tyčiojosi iš mūsų partizanų, kurie daugiausia buvo ūkininkai ar jų vaikai. Gal ir šiandieniame Lietuvos kaime Maskvos specialiosios tarnybos ieško sau naudingų idiotų. Rūmų pareiga padėti žemdirbiams atskirti pelus nuo grūdų“, – svarstė A. Svitojus.

Prezidentūros ir Rūmų niekas nepakeis

Su Čekijos žemės ūkio rūmų vadovu Zdeněku Jandejseku ir Lenkijos žemės ūkio rūmų nacionalinės tarybos pirmininku Wiktoru Szmulewicziumi A. Svitojus sveikinasi dažniau negu su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu Talmantu ar Grūdų augintojų asociacijos lyderiu Aušriu Macijausku. Su ŽŪT vadais A. Svitojus paskutinį kartą ilgiau kalbėjosi gal tik per ŽŪR pirmininko ir tarybos rinkimus 2018 m. vasario 27 d., kai ŽŪT frakcija galutinai prarado įtaką Rūmuose.

„Geležinės uždangos laikais komunistinė propaganda lenkų protų tiek nesugadino. Ten komunistų režimo varžtai buvo silpnesni. Nedaug lenkų ūkininkų buvo suvaryti ar savo noru įstojo į socialistines žemės ūkio įmones. Net ir komunistų laikais dauguma lenkų kaimiečių žemę dirbo kaip jų tėvai ir seneliai nepriklausomoje Lenkijoje. Lietuvos žemės ūkio rūmai taip pat tęsia tarpukario lietuvių ūkininkų pagrindinės atstovybės tradicijas. Ar gali vos prieš porą metų po nepavykusio mėginimo perimti valdžią Rūmuose atsiradusi organizacija pakeisti ŽŪR? Paklausiu kitaip. Lietuvos Prezidento kanceliarija yra svarbiausia valstybės įstaiga. Ar įmanoma, šiurkščiai nepažeidus Konstitucijos, įkurti kažkokį Prezidentūros pakaitalą?“ – pabrėžė dr. A. Svitojus.

Tuščiai nelaksto į Briuselį

Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis apie naujausią ŽŪT akciją – lauktuves ES Vadovų Tarybai – nelabai norėjo kalbėti, bet džiaugėsi neseniai buvusiais žygiais su traktoriais ir kryžių statymo akcija. „Žaliuosius kryžius ranka rankon kėlėme. Visi kartu sėdome į traktorius ir važiavome į rajonų centrus. Nerungtyniavome. Socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose buvo paskleista melagystė, kad bendrovės neprisidės prie protesto akcijų. Bet ši dezinformacija greitai susitraukė“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė P. Puskunigis.

Anot buvusio ŽŪT pirmininko P. Puskunigio, Žemės ūkio tarybos aktyvistai tuščiai nelaksto į Briuselį, kai ES Vadovų Taryba svarsto žemdirbiams nesvarbius klausimus.

P. Puskunigis giriasi, kad būtent jie surinko daugiau nei 50 tūkstančių parašų po reikalavimu, adresuotu Europos Parlamento Peticijų komitetui, kad Europos Komisija laikytųsi ES svarbiausių vertybių, solidarumo, lygybės, pagarbos žmonių teisėms principų, ir mokėtų Lietuvos ūkininkams tokias pačias tiesiogines išmokas, kokias gauna Vakarų ir Pietų Europa.

Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas nesąmone vadina ŽŪR draugystę su lenkais, kuri esą bus naudinga mūsų žemdirbiams. „Didelė, ekonomiškai stipri Lenkija ir maža, kiekvieną biudžeto centą skaičiuojanti Lietuva – nesulyginami dydžiai. Lenkai tikrai išsireikalaus iš Briuselio daugiau paramos savo ūkininkams, bet Varšuvai visiškai neskaudės galvos, jeigu lietuviams nieko neliks“, – tvirtino P. Puskunigis.

Miestietiškai susvetimėjęs kaimas

Lietuvos kaimas visada garsėjo bendruomeniškumu. Lietuviai artojai neraginami padėdavo skurstančiam daugiavaikiam kaimynui nuimti ir į aruodus sukrauti derlių. Tik lietuviai turi žodį „talka“. Į rusų ar anglų kalbas jo neįmanoma išversti. Kaip aiškina lietuvių kalbos žodynai, talka – „viso ar dalies kaimo bendras darbas“, kuris baigdavosi linksmomis, nuoširdžiomis pabaigtuvių šventėmis (bulviakasis, linų mynimas, šienapjūtė, rugiapjūtė). Radviliškio r. ūkininkas, 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kęstutis Rimkus apgailestauja, kad dabar išryškėjo anksčiau lietuvių kaimiečiams nebūdingi atstumiantys charakterio bruožai – savanaudiškumas, savimeilė, susvetimėjimas kaip mieste.

Didžiausia valstybės paslaptis

„Net sunkmečiai, nelaimės mūsų nesuvienija. Pabirome kaip iširusios beržinės šluotos stagarai. Visuomenė beveik negirdi susiskaldžiusių ūkininkų balso, todėl nustemba, pamačiusi ant protestuotojų traktoriaus kabinos priekinio stiklo užklijuotą plakatą „Lietuva, tavo kaimas miršta“. Visą laiką visais klausimais įvairiose TV pokalbių, diskusijų laidose už žemdirbius kalba miestiečiai, politikai. Žemės savininkai ūkininkams sako: „Jūs milijonieriai, gaunate tiesiogines išmokas, galite daugiau už žemės nuomą mokėti“. Jeigu Briuselis panaikintų europinę paramą ūkininkų pajamoms palaikyti, Prancūzijos, Vokietijos valdžia saviems žemdirbiams labiau padėtų iš nacionalinių biudžetų. O kur dėtis mums? Bet Lietuvoje ES parama ir skirstoma neteisingai, nesolidariai. Vieniems (oligarchams) viskas, kitiems – nieko. Jau penkerius metus bergždžiai bandau gauti iš valdžios institucijų duomenis, kas ir kiek pasinaudojo ES struktūriniais fondais per penkiolika Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų. Didžiausia valstybės paslaptis!“ – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ piktinosi K. Rimkus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS