Skaidrus ir švarus vanduo – vis dar prabanga kaimo vietovėse. Vien tik Marijampolės savivaldybės teritorijoje geriamojo vandens nugeležinimo įrenginių neturi 15 kaimų gyventojai. O kiek tokių kaimų yra visoje Lietuvoje? Tiesa, specialistai teigia, kad ne visuose regionuose vandenyje yra daug geležies. Kitur tokios problemos nėra arba ji kur kas mažesnė.

Balta tampa ruda

Šiuo metu Marijampolės savivaldybėje nekokybiškas vanduo tiekiamas Barštinės, Balsupių, Buktos, Daugirdų, Gyviškių, Igliaukos, Kūlokų, Patašinės, Putriškių, Riečių, Smilgių, Svetlicos, Vaitiškių, Užgirių ir Daukšių kaimų gyventojams.

Pasak Marijampolės savivaldybės tarybos nario Rolando Jonikaičio, gyvenančio Padovinyje, nenugeležintas vanduo kelia labai daug rūpesčių. Namuose viskas nuo jo paruduoja – tualetas, kriauklės, puodukai, puodai, virduliai. „Be to, toks vanduo labai neskanus. Geležis smarkiai organizmui gal ir nekenkia, bet sveikatos tikrai neprideda“, – įsitikinęs veterinarijos gydytojo profesiją turintis R.Jonikaitis.

Jis džiaugėsi, kad pernai Padovinio kaimą pagaliau pasiekė permainos – jas pajuto kiekvieni namai. Žmonės negalėjo atsidžiaugti skaidresniu ir skanesniu vandeniu. Pagaliau šeimininkės galėjo nesibaimindamos dėti baltus skalbinius į skalbimo mašiną. Anksčiau vanduo juos taip sugadindavo, kad tekdavo išmesti. Po šių permainų Padovinio žmonės pasijuto beveik miestelėnais.

R. Dovydėno pieš.

Imasi iniciatyvos

Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė pripažino, kad šioje seniūnijoje vanduo visur, ko gero, geležingas. Nugeležinimo įrenginiai eksploatuojami tik Sasnavoje, Puskelniuose bei Gavaltuvoje, o mažiau gyventojų turinčios gyvenvietės jų vis tebelaukia.

„Reikėtų juos įrengti ir Tautkaičiuose, Smilgiuose, Surgučiuose, Purviniškiuose, Barštinėje, bet šiuose kaimuose nedaug gyventojų. Kuo daugiau gyventojų, tuo lengviau gauti paramą projektui įgyvendinti. Taigi, kada tos mažesnės gyvenvietės sulauks geresnio vandens, nežinau“, – aiškino seniūnė.

Nijolė Smilgienė

Pasak jos, žmonės maistui reikalingą vandenį semia iš šulinių arba perka parduotuvėse. Yra ir tokių, kurie įsirengė vietinius vandens filtrus. Jie kurį laiką gelbsti, bet tik trumpai, be to, gana brangūs. O naudojantieji šulinių vandenį skundžiasi, kad jame labai daug kalkių, todėl jį taip pat reikia valyti. Be to, kaimo šulinių vanduo gali būti užterštas nitritais. „Per visą Marijampolės savivaldybę nugeležinimo įrenginių poreikis yra didžiulis, o bendrovė „Sūduvos vandenys“ tokių darbų atlieka minimaliai, bet kažkiek judame“, – sakė seniūnė.

Šiais metais, pasak N.Smilgienės, vandens gerinimo darbai toliau pajudės Gavaltuvoje. Apie 12 gyventojų, įsikūrusių netoli elektrinės, vis dar naudojosi nekokybišku vandeniu iš atskiro gręžinio. Permainos juos pasieks dėl jų pačių iniciatyvos. Žmonės savo lėšomis rengia projektą, o „Sūduvos vandenys“ tik prijungs juos prie esamų geresnių tinklų.

Sasnavos seniūnė užsiminė, kad šiais metais numatyta nuotekų ir vandentiekio tinklų plėtra Sasnavos miestelyje. Ankstesnis projektas apėmė tik centrines gatves, o šis pasieks ir šalutines. „Laukia dideli kasinėjimai. Projektai seniai parengti, pagaliau šiemet sulauksime ir konkrečių darbų“, – džiaugėsi naujovėmis N.Smilgienė. Tačiau vandens nugeležinimo problema seniūnijos kaimuose vis tiek išlieka.

Vėžlio žingsniu

Pasak savivaldybės tarybos nario R.Jonikaičio, kaimiškose vietovėse Marijampolės savivaldybės gyvenviečių vandentiekio tinklų plėtra rūpinasi UAB „Sūduvos vandenys“. Plėtra vyksta lėtai – per praėjusius metus nugeležinimo įrenginiai įrengti tik Padovinio kaime. Šiemet ši naujovė turėtų pasiekti Daukšius. „Pasirenkamas tik vienas kaimas per metus, o laukiančiųjų labai daug – dabar turime 15 nesutvarkytų vietovių, kur vandens ūkį valdo UAB „Sūduvos vandenys“, – sakė šia problema susirūpinęs R.Jonikaitis.

Jo manymu, reikėtų ieškoti išeities – galbūt padidinti tiekiamo vandens kainą visiems vartotojams, o surinktus pinigus investuoti į vandens kokybę kaimiškose vietovėse. Papildomai lėšų šiai problemai spręsti, jo nuomone, galėtų skirti ir Marijampolės savivaldybė.

Rolandas Jonikaitis

„Ši problema gana rimta, bet kartais ji tiesiog pamirštama“, – teigė R.Jonikaitis, ragindamas valdžios atstovus rasti galimybių ir papildyti Marijampolės savivaldybės geriamojo vandens gerinimo programą 2018 metams. Mat kitaip realūs darbai būtų pradėti tik 2019–2021 metais.

Investiciją apskaičiuoja

Marijampolės vicemero Povilo Isodos teigimu, nugeležinimo įrangos kaina priklauso nuo vartotojų skaičiaus, taip pat nuo geležies kiekio geriamajame vandenyje ir net nuo gyvenvietės geografinės padėties. Atsižvelgiant į tai, įrangos kaina gali svyruoti nuo 35 iki 55 tūkst. eurų.

UAB „Sūduvos vandenys“ specialistai, rengdami 2019–2021 metų šios bendrovės veiklos planą, kurį tvirtins Marijampolės savivaldybės taryba, atsižvelgs į geriamojo vandens vartotojų skaičių, vandens sunaudojimo kiekį, geriamojo vandens kokybės rodiklius, finansines galimybes ir numatys vietoves, kuriose pirmumo tvarka bus įrengti nugeležinimo įrenginiai.

Šiais metais jie numatyti pastatyti Daukšių miestelyje.

Mažųjų vandenviečių bėda

Geležingas požeminis vanduo slūgso visoje Lietuvoje. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, geležingiausias vanduo Utenos, Vilniaus, Kauno, iš dalies Tauragės apskrityse, mažiausiai geležingas – Klaipėdos, Telšių, iš dalies Panevėžio apskrityse.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų teigimu, 2016 metais Marijampolės miesto pirmos ir antros vandenviečių, kurios vandeniu aprūpina net 76 proc. savivaldybės gyventojų, tiekiamas geriamasis vanduo atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau 20 mažų vandenviečių tiekiamame vandenyje geležies kiekis viršijo nustatytą specifikuotą vertę. Ypač didelis geležies kiekis nustatytas Šventragio, Buktos, Daugirdų, Barštinės vandenviečių tiekiamame geriamajame vandenyje.

Valstybinės geriamojo vandens kontrolės ir geriamojo vandens tiekėjų programinės priežiūros duomenys rodo, kad dažnai viešai tiekiamas geriamasis vanduo yra saugus ir kokybiškas, tačiau problemų yra dėl mažų vandenviečių tiekiamo vandens, kuriame nustatomi didesni bendrosios geležies kiekiai.

VMVT pernai ištyrė 29 vartotojų skundus dėl viešai tiekiamo geriamojo vandens (dėl nepriimtinų juslinių geriamojo vandens savybių: spalvos, skonio, kvapo, susidarančių nuosėdų). Pusė šių skundų buvo pagrįsti – vandenyje buvo didelis geležies, amonio, mangano kiekis, drumstumas.

Geležis reikalinga organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, tačiau geriamasis vanduo nėra laikomas svarbiu šio elemento šaltiniu. Pagrindinis geležies šaltinis – maisto produktai. Geležis geriamajame vandenyje ribojama, nes didesnė jos koncentracija pablogina juslines vandens savybes. Rekomenduojama bendrosios geležies vertė – 200 µg/l. Laikoma, kad geležies kiekiui viršijus 200–300 µg/l, vanduo nudažo skalbinius, santechnikos įrenginius, jo spalva tampa pilkšvai rusva, skonis – nemalonaus metalo.

Geležies kiekis viešai tiekiamame geriamajame vandenyje priklauso nuo požeminio vandens kokybės, vandens paruošimo, vandentiekio būklės, vandens sunaudojimo ir kitų veiksnių.

Literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje požeminiame vandenyje geležies yra apie 1 000–2 000 µg/l, kai kuriais atvejais siekia 6800 µg/l, todėl viešai tiekiamame geriamajame vandenyje geležies kiekis mažinamas statant geležies šalinimo įrenginius. Didžiosiose vandenvietėse geležies šalinimo įrenginiai pastatyti, o mažosiose –neįrengti arba neefektyvūs. Be to, geležies kiekis net iki keliolikos kartų gali padidėti vandentiekio tinkle vandeniui tekant plieniniais vamzdžiais.

Savivaldybių prerogatyva

Vilija Galdikienė, VMVT Maisto skyriaus vyriausioji specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė

Daugeliu atvejų geriamojo vandens kokybės gerinimo problemas iš esmės galima išspręsti tik įrengiant vandens gerinimo įrenginius, pakeitus vandentiekio tinklus. Šiems darbams atlikti reikia investicijų. VMVT ragina geriamojo vandens tiekėjus parengti konkrečius planus ir priemones, kaip jie ketina užtikrinti geriamojo vandens kokybę. Patvirtinus tokius planus, stebima, kaip vykdomos šios priemonės. Pagrindinis vaidmuo užtikrinant gyventojų aprūpinimą saugiu ir kokybišku geriamuoju vandeniu tenka savivaldybių administracijoms. Svarbu, kad jų prioritetas būtų žmonių sveikata ir švarus vanduo.

Yra neskubančiųjų

Kęstutis Mažeika, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas

Lietuvoje yra ne tik kaimų, bet ir miestelių, kuriuose žmonių gyvena palyginti nemažai – nuo 200 iki 500 (kai kuriuose net iki 1 tūkstančio žmonių), tačiau jie dar neturi centralizuoto vandens tiekimo nugeležinimo įrenginių. Šiais metais buvau vienur kitur susitikęs su vandens tiekimo įmonių vadovais. Suvokiame, kad individualiuose namuose iš dalies rūpintis geriamojo vandens kokybe turi kiekvienas savininkas, nes tokias galimybes jie turi. Tačiau centralizuotai tiekiamas vanduo vartotojus turi pasiekti kokybiškas.

Yra Vandenų plėtros iki 2023 metų programa, joje didelis dėmesys skiriamas vandens kokybei gerinti. Pinigų tam numatyta, aišku, galbūt ne tiek, kiek reikėtų, bet apima didelę dalį šio sektoriaus, kad būtų galima sutvarkyti vandens kokybę.

Stebime padėtį ir diskutuojame apie vandens tiekimo įmonių valdymo struktūrą. Pastebėjome, kad mažose savivaldybėse neužtikrinama vandens kokybės. Todėl manome, kad galbūt kai kurių savivaldybių įmones reikėtų sujungti su stambesnėmis, taip būtų užtikrintas nuolatinis tinklų technologinis atnaujinimas, darbų tęstinumas.