Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai dera tapyba ir muziejininkystė

Menotyrininkei, dailininkei ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktorei Sigitai Maslauskaitei-Mažylienei artėjančios šventės yra poilsio, susimąstymo ir buvimo su šeima metas. O iki tol visą gruodį – pats darbymetis, mat prieš šventes norinčiųjų pasivaikščioti Vilniaus katedros požemiais, įlipti į varpinę ar pamatyti protėvių laikus menančias bažnyčios brangenybes šiuo metu būna daugiau nei įprastai.

Esate ir dailininkė, ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė. Kaip susikirto šios dvi skirtingos veiklos ir kuri ima viršų?

Tapyba yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, lydėjusi nuo pat vaikystės. Ji neleidžia sustabarėti, sukietėti širdžiai, tapti tik darboholike. Vis dėlto duoną valgau ne iš jos, o iš muziejininkystės, menotyros.

Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti įdomų darbą ir kartu tapyti. Man nereikia jaudintis, kaip įtikti pirkėjui. Esu laisva tapyti ką noriu ir kada noriu. Dirbti muziejuje man taip pat labai įdomu, čia kartu su bendražygiais susiduriame su daugybe iššūkių.

Kokie jie?

Muziejus duris atvėrė 2009-aisiais. Čia rodomi trys pagrindiniai lobynai: Katedros, Trakų bažnyčios ir Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Šiuo metu Bažnytinio paveldo muziejus administruoja ir Katedros požemius bei varpinę. Kalbant apie iššūkius, apie krikščioniškąjį paveldą kalbėti darosi vis sunkiau. Tikinčiųjų mažėja, žmonės nebežino, ką kai kurie žodžiai reiškia, taigi dažnai tenka būti vertėju, aiškinti, pasakoti, rodyti, rasti būdų sudominti. Tačiau tai – ir labai įdomu, neleidžia sustabarėti. Be to, nuolat grąžinamos vertybės, stebima jų būklė ir t.t.

Rengiame parodas, vykdome edukacines programas. Džiaugiuosi, kad mūsų muziejus sudomina ir žmones iš kitų pasaulio šalių. Pavyzdžiui, visame Baltijos regione tik Bažnytinio paveldo muziejaus erdvėse yra eksponuojama garsaus juvelyro Alexo Šepkaus papuošalų paroda.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininke tapote pirmiau nei menotyrininke. Kokie keliai atvedė į tapybos pasaulį?

Nei mama, nei tėtis nebuvo dailininkai, abu dirbo techninius darbus. Tėvai susipažino Kaune, studijuodami. Baigę inžinerijos mokslus gavo paskyrimus dirbti Vilniuje. Čia ir gimiau. Buvau vienturtė, todėl man netrūko nei meilės, nei dėmesio. Mama norėjo, kad būčiau šokėja, literatė ar panašiai. Gal matė, kad turiu polėkį, kad su tiksliaisiais mokslais „draugauju“ mažiau. Tačiau į dailę mane nukreipė piešimo mokytoja. Ji paragino tėvą nuvesti mane mokytis į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Tada buvau šeštokė ar septintokė. Man ten labai patiko.

Tuo metu toje mokykloje dėstė dabartiniai Vilniaus dailės akademijos klasikai: Arvydas Šaltenis, Petras Repšys, Gediminas Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Ričardas Vaitiekūnas ir kiti. Patekau į A.Šaltenio klasę. Tada būdavo sakoma, kad jei jau papuolei pas jį, netapti dailininke nebeįmanoma. Jis tikrai buvo be galo charizmatiškas mokytojas.

Vėliau įstojau į Dailės akademiją, kur mokiausi šešerius metus.

Niekada nekilo abejonių dėl tokio pasirinkimo?

Aišku, jaunystėje buvo ir nusivylimų, abejonių savo gabumais. Didžiausių pastangų nesutrikti ir neprarasti entuziazmo prireikė 1995–1996 m., kai tapo prieinamas Vakarų pasaulis, pasiekiama įvairi informacija. Daug kas tuomet metė teptukus ir čiupo į rankas filmavimo kameras. Ir man tada buvo neramu, atrodė, kad reikėtų imtis kažko naujo.

Tapyba - S. Maslauskaitės-Mažylienės aistra, pomėgis ir būdas susikalbėti. Asmeninio archyvo nuotr.

Širdyje jaučiau, kad noriu tapyti, bet maniau, kad tai senamadiška ir nebeaktualu. Ėmiau eksperimentuoti, tapyti kitaip nei iki tol. Vis stokojau drąsos, o jei negaudavau kokios stipendijos, labai išgyvendavau, tačiau mokslus Dailės akademijoje baigiau ir nusprendžiau, kad turiu kantriai eiti tapytojos keliu.

Kokie keliai nuvedė į Italiją, Grigaliaus universitetą, kuriame praleidote trejus metus?

Baigusi mokslus, metus dirbau tapytoja, kitaip tariant, buvau laisva menininkė, kurią išlaikė tėvai. Gana greitai supratau, kad iš šios profesijos neišgyvensiu. Tai būdinga visai mano kartai, todėl vieni bendramoksliai persiorientavo ir tapo dailės dėstytojais, o kiti metėsi į tuo metu populiarėjančią restauraciją. Į šią sritį pasidaviau ir aš, tik norėjau mokytis nebe Lietuvoje.

Grigaliaus universitetą man rekomendavo geras tėvų pažįstamas kunigas Vaclovas Aliulis. Jis mane suvedė ir su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, kuris padėjo gauti stipendiją trejiems metams. Man tai buvo didžiulė laimė, mačiau, kaip sunku buvo ir dirbti, ir mokytis bendramokslėms. Troškau žinių, todėl universitete gerte gėriau visą informaciją. Vis dėlto labai ilgėjausi tapybos. Lietuvoje mano draugai kūrė, tapė, rengė parodas ir t.t. Man to labai trūko.

Baigti mokslai Italijoje turbūt ir atvedė į bažnytinį sektorių? Ar buvo ir kitų motyvų?

Tikra tiesa. Grįžusi į Lietuvą pradėjau dirbti menotyrininke Vilniaus arkivyskupijoje. Pirmus 2–3 metus vyko bažnyčių inventorizavimas. Su kolegėmis, patyrusiomis menotyrininkėmis, išvažinėjome visą Rytų Lietuvą. Tai buvo labai įdomūs metai, kartu patyrėme daugybę nuotykių, atradimų.

Netrukus prasidėjo restitucijos procesas, vyko sovietmečiu nusavintų vertybių grąžinimas. Tuo pačiu metu prasidėjo ir Vilniaus katedros lobyno grąžinimo istorija. Aktyviai įsitraukiau į šį procesą. Bažnyčios hierarchai prižadėjo, kad lobynas bus prieinamas visuomenei, taigi 2003–2004 m. buvo pradėtas kurti Bažnytinio paveldo muziejus, o 2009-aisiais jis atvėrė duris.

Ar dailė ir tapyba visada ėjo greta šių įvykių?

Tapybai laiko rasdavau visada. Surengiau keletą parodų. Jos man – tarsi ataskaita sau ir draugams už tam tikrą praėjusį etapą. Šiuo metu gilinuosi į pabėgėlių gyvenimą, kitąmet svajoju surengti paveikslų šia tema parodą. Rodos, negaliu likti šiems žmonėms abejinga, bet, kita vertus, nežengiu radikalaus žingsnio ir nepranešu, kad galiu savo namuose priimti gyventi pabėgėlį.

Tada mąstau, kodėl taip yra. Gal čia kokie dvejopi standartai? Ieškodama atsakymų, galvoju apie tremtyje buvusius šeimos narius, prisimenu kitas asmenines patirtis. Kai tapiau šventuosius, taip pat viskas plaukė iš vidaus, tai buvo tarsi tam tikra dievoieška.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar tikėjimas jums yra vertybė?

Tikėjimas ar netikėjimas yra labai individualu ir labai intymu. Man tai – viena didžiausių vertybių, esu tikintis žmogus. Dar man svarbi šeima ir Tėvynė. O visa kita yra šių dalykų kontekste.

Ar laukiate artėjančių žiemos švenčių? Kaip jas švenčiate?

Mūsų šeima yra labai maža – tik aš su vyru ir mano tėveliai, todėl Kūčias ir Kalėdas švenčiame labai siaurame rate. Kartais būna šiek tiek liūdna, kad mūsų tiek mažai. Esu vienturtė, o mums su vyru vaikų Dievas nedavė.

Kartais šiek tiek pavydžiai žiūriu į savo koleges, kurios turi atžalų. Jų šeimose švenčių laukimas ir ruošimasis joms prasideda labai anksti. Žinoma, man veiksmo netrūksta muziejuje, mat prieš šventes vyksta be galo daug ekskursijų.

Rekomenduojami video