Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ką pakeis politiniai žemės drebėjimai?

Seisminis aktyvumas Lietuvos politiniame gyvenime per kelias praėjusias dienas smarkiai išaugo. Prokurorai pareiškė įtarimus Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai, Socialdemokratų partijos taryba priėmė sprendimą pasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Kaip pasikeis politinis Lietuvos kraštovaizdis po tokių žemės drebėjimų? Apie tai kalbamės su politologu Linu Kojala, įvykius Lietuvoje sekančiu iš Harvardo universiteto Jungtinėse Valstijose.

Pradėkime nuo liberalų ir „darbiečių“: kaip šias partijas gali paveikti pareikšti įtarimai korupcine veikla? Ar, galvodamos apie savo rinkėjus, jos turėtų nutraukti veiklą? Gal pakaktų pakeisti partijos vadovybę?

Be abejo, kur kas didesnis smūgis suduotas Liberalų sąjūdžiui, nes Darbo partijos pozicijos jau kurį laiką yra gerokai susilpnėjusios. Juo labiau kad liberalai save ilgą laiką pristatė kaip modernią, skaidrią ir atvirą partiją, taigi trinktelėta šios politinės jėgos reputacijai. Be to, kol kas yra pareikšti tik įtarimai, todėl laukia ilgas teisinis procesas. Viena vertus, tai sudarys galimybę gintis, kita vertus, byla sulauks didžiulio dėmesio viešojoje erdvėje, o tai nepagerins politinio įvaizdžio.

Tikimybė, kad Liberalų sąjūdis nutrauks veiklą, kol kas yra nedidelė. Ne tik todėl, kad tai vėl išbarstytų liberalius politikus, sukeltų lyderystės krizę ir apsunkintų esamų politinių pozicijų (Seime, Vilniaus savivaldybėje) kontrolę. Reikia nepamiršti, kad ši partija, kaip ir kitos rinkėjų pasitikėjimo sulaukiančios politinės jėgos, gauna dotacijų iš biudžeto – per pirmąjį 2017-ųjų. pusmetį Lietuvos liberalų sąjūdžio sąskaitą valstybė papildė 396 tūkstančiais eurų. Yra tikimybė, kad dotacijos, kaip ir Darbo partijos atveju, dėl pareikštų įtarimų bus atšauktos, bet to dar reikės palūkėti.

Bet kuriuo atveju kurti naują partiją tektų nuo nulio, tiek organizacine, tiek finansine, tiek politine prasme, o tai nėra politikų siekiamybė. Bent jau kol kas. Veikiausiai bus bandoma atšviežinti pagrindinius veidus, galbūt pakeisti kai kuriuos lyderius, nors nesu tikras, ar keisis partijos pirmininkas.

Kaip ši krizė, su kuria susidūrė Liberalų sąjūdis, gali atsiliepti visoms dešiniosioms politinėms jėgoms?

Yra tikimybė, kad Liberalų sąjūdžio palaikymas visuomenėje smuks. Tokiu atveju kitos partijos neabejotinai siektų prisivilioti šią elektorato dalį. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad visi palaikiusieji liberalus automatiškai perbėgtų į Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretas. Todėl pasekmių dešiniajam politiniam spektrui dar teks palūkėti.

Pasak L.Kojalos, socialdemokratų sprendimas trauktis iš koalicijos, kuris buvo priimtas be daugumos Seimo frakcijos narių pritarimo, yra vidinių partijos kovų rezultatas.

 Ar socialdemokratų apsisprendimas nutraukti koalicijos sutartį su „valstiečiais“ jums atrodo pakankamai motyvuotas? Juk dar nepraėjo nė metai nuo rinkimų, susitarimo dėl valdančiosios daugumos, bendros Vyriausybės programos parengimo, politinių postų dalybų... Ar tikrai toks sprendimas padarytas galvojant labiau apie piliečių, o ne pačios partijos ar naujojo jos vadovo politinius interesus?

Nuo pat pradžių buvo galima abejoti dėl socialdemokratų sprendimo jungtis į valdančiąją koaliciją esant akivaizdžiai silpnesnio partnerio pozicijose. Nors partija yra valdžioje, jos galimybės daryti įtaką politiniams sprendimams ir užimti įtakingus postus yra aiškiai ribotos.

Kita vertus, akivaizdu, kad sprendimas trauktis iš koalicijos, kuris buvo priimtas be daugumos Seimo frakcijos narių pritarimo, yra vidinių partijos kovų rezultatas. Tai skatina susiskaldyti – jau dabar matyti, kad didelė dalis Seime esančių socialdemokratų ketina toliau dirbti su Valstiečių ir žaliųjų frakcija, nors formaliai neturi tam savo partijos pritarimo. Tokia situacija nedžiugins rinkėjų, jiems bus sunku atsirinkti, kada partija reiškia savo poziciją, o kada – ne. Nors iki rinkimų dar yra laiko, socialdemokratams būtina stabilizuoti padėtį.

 Iškart po Socialdemokratų partijos tarybos sprendimo žiniasklaidoje pasirodė apžvalgininkų ir politologų prognozių dėl neišvengiamo Sauliaus Skvernelio Vyriausybės žlugimo. Esą mažumos Vyriausybei būtinas diplomatiškas, lankstus, kompromisų mokantis siekti premjeras, priešingu atveju ji po metų ar anksčiau gali tapti neveiksni. Ar ir jūs nematote galimybių dabartinei Vyriausybei dirbti neturint politinės daugumos Seime?

Mažumos Vyriausybė visada yra rizikinga, stokojanti stabilumo, nes nuolatos reikia ieškoti naujų partnerių, kiekvienas svarbesnis įstatymo projektas susijęs su derybomis su kitomis frakcijomis, potencialiomis nuolaidomis ir pan. Kita vertus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija turi gana daug, 56 narius. Tai gera bazė, jei ją pavyktų išlaikyti vieningą. Be to, girdime, kad nemaža dalis socialdemokratų frakcijos jau formaliai įsipareigojo tęsti bendradarbiavimą, nepaisydami vidinio partijos sprendimo trauktis iš koalicijos. Todėl kalbos apie Vyriausybės žlugimą kiek ankstyvos. Situacija taps aiškesnė, kai reikės priimti reikšmingus sprendimus – pavyzdžiui, artėja kitų metų biudžeto svarstymas. Tai bus iššūkis, parodysiantis, kokia iš tikrųjų situacija yra parlamente ir kokie yra Vyriausybės gebėjimai užsitikrinti paramą.

 Ar daugumos socialdemokratų frakcijos narių maištas po savo partijos sprendimo gali būti laikomas precedentu Lietuvos politiniame gyvenime? Ką jis rodo: politinių principų atsisakymą, nepagarbą rinkėjams, norą užsitikrinti asmeninę gerovę ar priešingai – politinę brandą, siekį valstybės interesus iškelti aukščiau už partinius, galbūt dėl to net aukojant savo pačių politinę ateitį?

Tai yra vidinės partijos kovos. Abi pusės turi argumentų: vieni teigs, kad būtina toliau dirbti valdžioje, nes tai vienintelė galimybė įgyvendinti bent dalį rinkėjams duotų pažadų. Kiti sakys, jog reikia trauktis iš koalicijos, nes ji nelygiavertė, neleidžia socialdemokratams būti matomiems kaip valdžios alternatyva prieš artėjančius rinkimus. Tačiau dabartinė situacija – tarpusavio susiskaldymas – partijai tikrai nepalanki, nes tokiu atveju nepavyks išnaudoti nė vieno iš minėtų argumentų.

Ar socialdemokratų frakcijos daugumai parėmus koalicijos partnerius galima sakyti, kad ši politinė krizė jau įveikta? Kokie galėtų būti šios partnerystės keliami pavojai ir teikiami privalumai? Ar, jūsų manymu, valdančioji dauguma po šios krizės sustiprės?

Jei situacija stabilizuosis ir socialdemokratai dirbs su valstiečių ir žaliųjų frakcija, niekas iš esmės neturėtų keistis. Vyriausybė tęs veiklą ir toliau ieškos paramos atskiriems įstatymų projektams įvairiose frakcijose, t. y. kreipsis ne tik į pagrindinius partnerius. Tačiau tai matėme ir iki šiol, kol veikė formali koalicija – atskiriems įstatymams prireikdavo TS-LKD ar kitų frakcijų paramos. Bet valdantieji turės tam tikrą atramą, kuri sumažins griūties ir pirminių rinkimų galimybę, nes to tikrai nenorima. Be abejo, daug ką lems ir tai, ar bus bandoma į koaliciją privilioti naujų jėgų – Lenkų rinkimų akciją, „Tvarką ir teisingumą“. Apie tai jau užsiminė premjeras S.Skvernelis.

 Sekmadienį Vokietijoje vykę parlamento rinkimai taip pat gerokai supurtė šios šalies politinę sistemą: rinkėjų valia kraštutiniai dešinieji tapo trečiąja pagal dydį Bundestago frakcija. Ką reiškia Lietuvai Vokietijos parlamento rinkimų rezultatai? Ar po mažesnės Angelos Merkel partijos sėkmės ir sėkmingo dešiniųjų pasirodymo galėtų keistis Vokietijos vyriausybės politika pabėgėlių priėmimo atžvilgiu? Gal tai galėtų pakoreguoti ir ES vadovybės poziciją šiuo klausimu? Ar galėtų keistis Berlyno požiūris į paramos Baltijos šalių gynybai reikalus?

A.Merkel ir Dalios Grybauskaitės duetas itin sėkmingas – tai parodė tiek finansinei krizei spręsti pasirinktos priemonės, tiek vokiečių karių dislokavimas Lietuvoje. Ir apskritai Baltijos šalys dažnam vokiečių politikui yra mielas bei ramus uostas Vidurio ir Rytų Europoje, kur nėra stipraus politinių lyderių euroskepticizmo, kaip, pavyzdžiui, Vengrijoje. Gali būti, kad A. Merkel ketvirtoji kadencija kanclerės poste padės mūsų šalies vadovei dar rimčiau pretenduoti į postą tarptautinėse institucijose pasibaigus antrajai prezidentės kadencijai.

Tai, kad kanclerė lieka savo pozicijoje, užtikrins ir bendrą politinį tęstinumą – vokiečių kariai niekur neišvyks, sankcijų Rusijai švelninimas bent kurį laiką susidurs su kritišku Berlyno vertinimu. Taip pat mums bus aktualu, kaip rinkimai paveiks Vokietijos pozicijas ES klausimu: tikėtasi, kad po šių rinkimų Berlynas ir Paryžius – su prezidentu Emmanueliu Macronu – imsis ryžtingų žingsnių reformuojant euro zoną ir pačią ES. Atrodė, kad bent jau dėl būtinybės steigti euro zonos finansų ministro pareigybę ir kažką panašaus į euro zonos biudžetą susitarti pavyks. Tačiau dėl margos vokiškos koalicijos tai gali būti sudėtingiau. Neatrodo, kad šios temos Lietuvoje labai aktualizuojamos, o gaila... Nepamirškime, kad ir patys esame euro zonos nariai. Šiaip ar taip, Vokietijoje balsavo daugiau kaip 75 proc. rinkėjų – šiek tiek daugiau nei prieš ketverius metus, ir daugiau nei 55 proc. daugiau nei tą pačią dieną vykusiuose Marijampolės mero rinkimuose.

Bet kuriuo atveju rinkimų Vokietijoje rezultatai rodo, kad A. Merkel vadovaujami krikščionys demokratai prarado daugiau nei milijoną rinkėjų, juos perėmė partija „Alternatyva Vokietijai“. Priežastis – nemažos dalies vokiečių nepasitenkinimas A.Merkel „atvirų durų“ pabėgėliams politika, nors realiai ji ES lygmeniu sugebėjo sumažinti atvykstančiųjų srautus kone 90 proc. Gali būti, kad per artimiausius ketverius metus A.Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), kuri dabar jau dažnai vadinama tiesiog centro, o ne centro-dešiniųjų partija, vėl pasislinks kiek dešiniau, siekdama atliepti „Alternatyvos Vokietijai“ fenomeną bei susigrąžinti prarastus rinkėjus. Tad bus įdomu stebėti vidinę CDU kovą dėl būsimosios lyderystės, nes tai tikrai paskutinė A.Merkel kadencija. Tarp kandidatų į A.Merkel įpėdines minima ir dabartinė Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen, kurios pozicijos geopolitiniais klausimais mus džiugino ne vieną kartą.

 Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video