Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
K. Matelis apie budėjimą prie naftos bazės ir šokius, kurių nebuvo

Kęstučiui Mateliui per sausio įvykius buvo 17-a. Jis prisimena, kad tą vakarą su draugu didžėjumi ėjo „kultūrnamin“ ruoštis šokiams. Ruošėsi tol, kol kažkas iš valdžios dideliam nusivylimui pranešė, kad šokių nebus. Tuomet dar beveik paaugliai vaikinai iš pradžių nesuprato – kaip tai nebus? Bet tuometinių įvykių kontekste greitai susiorientavo.

Pakviesti saugoti pašto su visa aparatūra persikraustė ten ir, „užsijungę elektra iš pašto“, leido muziką. Kęstutis prisiminė, kad iš pradžių jaunimas dar reikalavo: „Šalti Šalti (tokia didžėjaus pavardė – aut. past.), daryk šokius!“, bet paskui nusprendė, kad jie, Lietuvos patriotai, gins paštą. Šokiai buvo užmiršti, nes įvykiai pradėjo vystytis kita vaga. Apie tai, kad Lietuvoj neramumai, Kęstutis buvo girdėjęs ir, nors dar nepilnametis, nuo to, kas vyksta, nebuvo atitrūkęs.

Kas jam įstrigo iš įsimintinos nakties?

„Kai nusprendėm, kad ginsim paštą, vietoj ginklų išsilaužėm pagalius. Ir vis klausėm gandų.   paleisdavo gandus. Tarkim, kad nuo Pandėlio atvažiuoja tankai“, – pasakojo Kęstutis apie įsimintinos nakties įvykius. Kažkas iš draugų turėjo  „zaparožiuką“, taip vadinamą „boružėlę“.    Kiek pamenu pavažiuoja ta „boružėlė“ Pandėlio pusėn, o iš ten –  jokių tankų. Paskui pro paštą eidamas kažkoks „pijokėlis“  būrį gynybai pasiruošusių  žmonių nukreipė kiton pusėn – neva,  aerouoste prie dvaro  nusileido rusų lėktuvai, dislokuoja kareivius ir stato palapines. „Nepamenu dabar kaip mes ten septyniese sutilpom į „zaporožietį“. Bet  važiavom prie dvaro pas tuos rusus kareivius. Pasistatėm „zaporožietį“ atokiau  ir slapta palei patvorius sliūkinam prie aerodromo, kur tie rusai bazuojasi  Bet… ačiū dievui, rusų nebuvo. O to, kuris paskelbė gandą, prie pašto irgi jau nesimatė, – šiandien jau su šypsena apie tai kalba Kęstutis.

Dar vienas įstrigęs epizodas kuomet stovėjo prie pašto. „Kaip dabar prisimenu. „Chebra“ pamatėm, kad pro savivaldybę, fontaną,  santuokų rūmus eina „vietinis Burokevičius“, visų  vadinamas  „kulverstuku“. Su pagaliais puolė jį vytis.  Tik paaiškėjo, kad ne tas“, – prisiminė pašnekovas. Kadangi „rusai neatvažiavo“, jis grįžo  parėjo namo, o kitą dieną tėvai jau niekur nebeišleido. „Nors šiandien daug kas atrodo linksma, tačiau  ir tada supratau, kas vyko. Draugas Ruslanas tris dienas Vilniuj praleido, grįžęs viską papasakojo. Supratau, kad ne iki juokų“, – sakė Kęstutis.

Pistoletas įstrigo po pamušalu

Jau būdamas aštuoniolikos jis tapo krašto apsaugos savanoriu. Suirutė ir neramumai tęsėsi – blokada pučas Maskvoje… Krašto apsaugos savanoriams teko saugoti  Rokiškio strateginius objektus. Vienas  iš jų – naftos bazė  – buvo tarp Mokesčių inspekcijos ir degalinės.

Kęstutis atsimena, kad į savanorius buvo priimtas žiemą. Tuo pačiu metu pateko  ir į liaudies teatrą o vaidinti su suaugusiais buvo svajonė. Tačiau be repeticijų jam reikėjo budėti prie naftos bazės.  Savanoriai budėdavo parą ir keisdavos kas dvi valandas. „Mes pasikeisdami turėjom saugoti vartus, kad niekas neįvažiuotų“, – prisimindamas tuos vartus Kęstutis ir šiandien šypsosi. Jis kaip ir kai kurie kiti jauni savanoriai net neturėjo kariškos aprangos.

Taigi, budėjo aprengtas senelio juodu paltu, kurį siuvo „Raudonasis spalis“ ir žiemine, šilta, su ausimis kepure, su kurią teatre vaidindavo Šarikovą.  „Dar mums davė „makarovo“ pistoletus. Net stebiuosi šiandien. Kaip tokiems jauniems neapmokintiems  duoda?“, – stebėjosi pašnekovas. Vieną svarbų vakarą,  stovėdamas sargyboje prie etų vartų ir šildydamasis prie  „buržuikos“ Kęstutis pagavo save galvojant: “Ką aš čia veikiu? Gal pavyktų kaip nors „nusiplauti, juk man teatre repeticija?“.

„Ką tu Matelis, išdurnėjai“, –  jam  atsakė. Kęstutis dar „pazyzė“, bet vies tiek turėjo atstovėti dvi valandas. „ O tada… kaip dabar prisimenu… Temsta ir prie vartų privažiuoja  „kamazas“.  Šviesom mirksi. Man jau neramu, kad  kažkokie teroristai važiuoja. O  „kamazistas“ rėkia: „Daryk vartus“. Sakau, kad  čia negalima važiuoti. Man dar kart  agresyviai liepia  „daryt vartus“.  O aš  pagrasinu – jei važiuos aš šausiu ir ieškau pistoleto. Tik ginklas pasirodo po pamušalu pačioj apačioj  įstrigęs  Senis sako „durnius“, pasukioja pirštą prie smilkinio  ir išvažiuoja. Įvažiavo į naftos bazę pro kitus vartus, nes tenai dirbo“, – nesulaikydamas šypsenos pasakojo Kęstutis.

Ir pagalvojo prisipažinti ar ne, bet paskui prisipažino – nebuvo tą vakarą jokios repeticijos, tiesiog Irena (būsimoji žmona kultūro centro direktorė Irena Matelienė – aut. past.) turėjo grįžti iš „Dainų dainelės“ ir buvo sutarta ją sutikti.

 

Rekomenduojami video