Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
K. Jakutis: „Gyvi koncertai man – kaip atlaidai“

Kazimieras Jakutis-Pagulbis – bardas, dainų kūrėjas ir atlikėjas su muzikine grupe nuo spalio mėnesio iki Kalėdų keliauja po Lietuvos miestus su nemokamų koncertų turu „Aukštaitijos dangui“, o salės lūžta nuo žiūrovų. Žmonėms patinka nuoširdžios dainos apie tėviškę, vaikystę, tėvus, pagarbą senovei. Paperka ir šiltas, šmaikštus atlikėjo bendravimas su publika gimtąja aukštaičių tarme. Į kiekvieną koncertą Kazimieras tarsi sėkmės talismanus vežasi tėviškės gonkų duris bei žibinčius – iš gimtojo namo sienojų padarytas žvakides, kurios ir šviečia, ir šildo. Ne tik dainose, bet ir gyvenime vyras puoselėja svarbiausias vertybes. Su žmona užaugino keturis sūnus, jiems perdavė savo įkurtą ir 26 metus sėkmingai plėtojamą verslą – čiužinių ir lovų gamybos įmonę „Lonas“, kuri ir dovanoja nemokamus koncertus tūkstančiams K.Jakučio gerbėjų.

Vaikystė grįžta dainomis

„Jau keturiolika metų – nuo 2005-ųjų – rengiu autorinius savos kūrybos koncertus su gitara. Pasidariau žibinčius. Nors kasdienybėje nekalbu tarmiškai, bet kai išeinu į sceną, kažkas man atsitinka – pradedu kalbėti gimtąja tarme, – keistą fenomeną atskleidžia kūrėjas. – Populiarumas – reliatyvi sąvoka, jo nesureikšminu. Yra daug populiaresnių už mane atlikėjų. Bet man patinka būti scenoje. Groju, dainuoju, važinėju į koncertinius turus dėl bendravimo su žiūrovais. Gyvas koncertas man – kaip atlaidai, kaip gurkšnis tyro oro, be kurio negalėčiau jaustis laimingas, neturėčiau visaverčio gyvenimo. Žiūrovų aplodismentai, šypsenos, juokas ir ašaros jų akyse – didžiulis atpildas ir akstinas nesustoti ir toliau kurti. Gerbėjų turiu visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia – Aukštaitijoje, Vilniuje, Kaune, mažiausiai – Klaipėdos krašte. Visi jie – labai nuoširdūs, paprasti ir jautrūs žmonės, kiekviename koncerte jaučiu jų širdžių šilumą“, – atskleidžia atlikėjas muzikavimo svarbą gyvenime.

Asmeninio archyvo nuotr.

K. Jakučio dainos turi nemažai perklausų jutube bei patiktukų socialiniuose tinkluose. Atlikėjas dainuoja apie kiekvienam žmogui brangius dalykus – meilę gimtinei, vaikystės prisiminimus, pritardamas sau gitara arba akordeonu. Tėviškėje prabėgęs laikas jam atrodo nuostabiausias ir gražiausias, ir tas šviesus ilgesys persmelkęs daugelį jo kūrybos dainų. „Vaikystė balta kaip saulė šviesi ir kaip meilė tyra“, – nuoširdžiai dainuoja K.Jakutis, ir negali juo netikėti. Kai kurių vyresnio amžiaus klausytojų akyse sublizga ašaros, jie negaili plojimų. Atlikėjas scenoje šiltai, nuoširdžiai bendrauja su publika, nestokodamas humoro ir nebijodamas būti iki skausmo atviras, neretai nuo scenos nusileidžia į žiūrovų salę.

„Mano vaikystė prabėgo Kalviškių vienkiemyje, Ignalinos rajone. Išlikusi mūsų gimtoji sodyba jau negyvenama. Bet būdamas ten ir dabar jaučiu mamos gerumą ir šviesą, kuri sklido iš jos rankų, veido... Menu, kaip mama išlydėjo į Gerkonių pradžios mokyklą, paskui – į Kauną mokytis. Vaikystė – tai pasakų šalis, kuri dabar vis grįžta gražiausiais prisiminimais ir dainomis. Mėgstu būti tėviškėje, vaikščioti po vaikystės pievas, balas ir alksnynus, ieškoti prabėgusio laiko ir jo nerasti“, – sentimentų gimtajam kraštui neslepia atlikėjas.

Jo tėvai Kazimieras ir Janina Jakučiai palaidoti Dūkšto parapijoje, Pažemiškio kapinėse. Per Vėlines visi broliai ir seserys ten pasimato.

Nestojo į komjaunimą

K.Jakutis nuo vaikystės buvo kieto charakterio, turėjo tvirtus įsitikinimus, moralinius principus, kurių neišdavė nei dėl svajonės, nei dėl geresnės karjeros ir kuriems liko ištikimas visą gyvenimą.

Mūsų šeimoje užaugo penki vaikai, ir nė vienas nebuvo nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis, bet visi sėkmingai baigė aukštąsias mokyklas. Nuo mažens kiekvieną sekmadienį eidavome į Dūkšto bažnyčią – ir taip iki 18 metų, nesvarbu, ar lydavo, ar snigdavo. Kai paaugome, jau buvome bernai, kažkaip net gėda būdavo eiti, kad merginos nesišaipytų, todėl su broliu kulniuodavome į tolimesnę Rimšės bažnyčią, – prisimena atlikėjas. – Nuo vaikystės svajojau būti scenoje: groti, dainuoti. Mokykloje dainavau ansamblyje, iki šiol pamenu, kaip jaudinausi pirmą kartą išėjęs į sceną per naujametinį mokyklos koncertą – traukiau dainą „Tėvas arė laukelį pasikinkęs oželį“. Ta scena man buvo kaip minų laukas ar platus vandenynas, kurį reikia perplaukti, o salė atrodė didžiulė, pilna žmonių. Kai dabar ne per seniausiai lankiausi toje mokykloje, ta salytė pasirodė visai mažytė. Tačiau mano dainininko karjera netikėtai nutrūko... Buvau Dūkšto mokyklos antrokas, kai mokytoja parengė koncertinę programą – turėjau su ansambliu dainuoti ir groti lūpine armonikėle. Ji visus mus sustatė ir liepė man prisisegti spaliuko ženkliuką. Sakau, nesisegsiu, nes aš – ne spaliukas. Tada mokytoja liepė vaikams mane sugriebti ir laikyti už rankų, o viena mergaitė įsegė man į atlapą spaliuko ženkliuką. Įsiutau. Kai vaikai mane paleido, išplėšiau tą ženkliuką su visu atlapu ir numečiau ant žemės. Paskui mokytoja mane išvarė iš ansamblio, nors buvau pagrindinis muzikantas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ir būdamas Žemės ūkio akademijos studentu nestojau į komjaunimą. Kai baigiau, dirbau melioracijos meistru. Kartą vienas žmogus man pasiūlė svajonių darbą – viso rajono saugumo technikos inžinieriaus pareigas. Sako, imčiau tave, bet pažiūrėjau, kad esi ne komjaunuolis, tai tik įstok – ir gausi šitą darbą. Sakau, gerai, pagalvosiu. Ir galvoju – negi tiek išbuvęs be komjaunimo dabar dėl karjeros paminsiu savo principus? Pasakiau tam žmogui – nestosiu, ir jis manęs nepriėmė ten dirbti. Tačiau nepražuvau ir be to darbo. Jau toks esu. Man patinka žmonės, kurie turi savo vertybes, įsitikinimus ir jų laikosi. Kiekvienas mūsų galime pasiekti viską, ką norime, tik reikia turėti kiaušus.“

Pagulbis – antroji tėviškė

K.Jakutis su šeima gyvena Jonavoje, bet vienkiemyje gimusį ir augusį vyrą visada traukė kaimas, todėl Molėtų rajone, Pagulbio kaime, jis nusipirko apleistą sodybą. Atnaujindamas išlaikė jos autentiškumą ir kartu senovinį kluoną, tvartą ir svirną pritaikė šiuolaikiniam žmogui. Režisierius Algimantas Puipa, sužavėtas šios senove dvelkiančios sodybos savitumo, Pagulbyje nufilmavo naujausią savo kino juostą „Kita tylos pusė“.

Sodyba žavi keistomis ir netikėtomis erdvėmis: dūminės pirtelės viduryje auga obelis, nes statant pirtį nenorėjo jos nupjauti, vonios kambariai įrengti kamine, o didžiojo namo pamatai slepia senovinį arkinį rūsį. Kazimieras ten leisdavo vasaras, kluone organizuodavo poezijos ir muzikos šventes „Pagulbio atlaidai“. Savo kūrybą pristatyti būdavo kviečiami ne tik žinomi poetai, bardai, bet ir visi norintieji. Puoselėdamas lietuviškas tradicijas, sodybos šeimininkas kviesdavo svečius atvykti arkliais ir pasipuošti tautiniais drabužiais, už tai žadėdamas vaišinti alumi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar Pagulbyje įrengta kaimo turizmo sodyba. Šiemet ji tapo Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurso II vietos laimėtoja.

„Pagulbyje dabar „gyvena“ kiti. Pagyvena – ir išvažiuoja. Tikiu, kad jie išsiveža dalelę Pagulbio gėrio į savo namus. Ir man tai teikia džiaugsmą. Kol kas tik džiaugsmą. Kad kaimo turizmas virstų pelningu verslu, dar reikia daug ir kryptingai dirbti. Reikia laiko. Ir tai matydamas, suprantu dar kartą, kaip nelengva įsukti naują verslą. Kai pažiūriu atgal, pagalvoju, kiek vis dėlto reikėjo kantrybės ir laiko, kad galėčiau džiaugtis savojo „Lono“ rezultatais“, – sakė kūrėjas ir verslininkas.

K.Jakutis, nuoširdus Lietuvos patriotas, negalėtų gyventi užsienyje, tačiau mėgsta keliauti ir po svetimus kraštus. „Tolimų, kitoniškų šalių kultūra, gamta, žmonių papročiai, leidžia dar labiau suvokti, kokia graži, savita mūsų Lietuva. Kokie nuostabūs, artimi žmonės čia gyvena. Ir kaip turime visa tai be galo branginti ir džiaugtis“, – teigė jis.

Žavisi J.Strielkūnu

K.Jakutis šiame ture per Lietuvą koncertuoja su grupe: dainuoti jam padeda pritariančioji atlikėja Monika Švilpaitė, grojanti klavišiniais. Soline gitara groja Edvardas Rogoža, bosine gitara – Aurimas Golden-Rhyme Driukas, mušamaisiais – Gediminas Legas. Fotografas Darius Baltakys koncertuose rodo vaizdo siužetus, filmuoja ir fotografuoja. Seniau K.Jakutis dainavo ir su savo marčia Vaida Jakutiene. Jis atlieka ne tik savo kūrybos, bet ir dainas pagal poetų Antano Miškinio, Jono Strielkūno eiles.

„Su Strielkūnu buvau asmeniškai pažįstamas. Tai buvo labai kuklus, nuoširdus, neišsiskiriantis savo išvaizda žmogus. Net truputį keista, kad toks, rodos, „eilinis“ žmogus turi tokią žodžio galią. Jis yra buvęs „Pagulbio poezijos atlaiduose“. Skaitė savo eiles, kalbėjomės... – prisimena atlikėjas. – Mano dainos gimsta visur – viešint tėviškėje, tame pačiame Pagulbyje, keliaujant ar namuose. Kol „užmačia“ tampa daina, praeina daug laiko. Pastaruoju metu vis dažniau traukiu iš stalčiaus senas dainas ir kartu su mano jaunaisiais draugaiss, grupės muzikantais jas aranžuojame ir kuriame patrauklias versijas. Dažnam atrodo, kad daina gimsta kaip nauja žvaigždė danguje, bet taip nėra. Reikia daug kolektyvinio darbo, kad ji suskambėtų ir būtų klausoma.“

Didžiausias turtas – šeima

Kazimieras su žmona Birute susituokė dar studijuodamas trečiame kurse, užaugino keturis šaunius sūnus: Adą, Liudą, Domą ir Saulių, kurie jiems dovanojo aštuonis anūkus. Mažieji dažnai lankosi senelio koncertuose ir negaili katučių. Kazimieras neslepia, kad jo santuoka, kaip ir daugelio, patyrė išbandymų, tačiau Jakutis nebūtų Jakutis, jei išduotų savo vertybes.

„Buvo visko per mano netrumpą gyvenimą (man juk 59 metai), bet krizes pavyko įveikti ir dėl to esu be galo laimingas. Džiaugiuosi, kad mums su Birute pavyko išsaugoti santuoką. Tai didžiausias turtas, kokį turiu. Kad mes dabar esame darni, laiminga šeima, lėmė žmonos Birutės išmintis, kantrybė ir man įdiegta tėvų vertybė, kad „žmogus veda vieną kartą gyvenime“, – tikina keturių sūnų tėvas. – Prie koncertinio turo prisideda mano „penktasis sūnus“ – įmonė „Lonas“, kuri ir dovanoja žiūrovams nemokamus koncertus. Per 26 gyvavimo metus įmonė irgi patyrė daug pakilimų ir nuopuolių. Šiuo metu ji klesti mano šeimos (visi keturi sūnūs ir žmona dirba įmonėje) bei atsidavusių 140 darbuotojų dėka. Lietuvoje buvo labai palanku plėsti verslą, nes, griuvus Sovietų sąjungai, susidarė unikalios galimybės – trūko prekių, tad beliko tik užpildyti šią spragą. Žinoma, reikėjo daug ir užsispyrusiai dirbti. Bet kai turi ambicijų, noro ir sveikatos, o svarbiausia, kai turi palaikymą šeimoje, tada viskas įmanoma.“

Paklaustas, ar nepavargsta su savo komanda ištisus mėnesius du kartus per savaitę iš Jonavos važiuoti į tolimiausius Lietuvos rajonus, vežiotis koncertinę aparatūrą ir gausybę mantos, savo knygas bei kompaktines plokšteles ir groti, dainuoti, bendrauti su publika dvi valandas trunkančiuose koncertuose, jis atsakė: „Kai darai, ką mėgsti, negali pavargti“.

 

 

 

Rekomenduojami video