Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
JAV prezidento rinkimai: žvilgsnis iš Lietuvos

Apie Jungtinėse Valstijose vis labiau įsibėgėjančią prezidento rinkimų kampaniją kalbamės su politologu dr. Laurynu Kasčiūnu.

Po pusmečio, lapkričio 8 d., amerikiečiai rinks 45-ąjį JAV prezidentą. Ar galėtumėte įvardyti svarbiausius pokyčius Amerikos užsienio politikoje, įvykusius per prezidento Baracko Obamos valdymo metus? Kokie, jūsų manymu, didžiausi jos laimėjimai ir kokios didžiausios nesėkmės?

Manau, kad B.Obamos laikotarpis turėtų būti vertinamas nevienareikšmiškai. Drįsčiau teigti, kad jis susilpnino JAV lyderystę pasaulyje ir tarptautiniuose santykiuose, o lyderio vaidmens silpnėjimą kiti politiniai veikėjai dažnai supranta kaip galios vakuumą. Tuomet norima jį užpildyti.

Galima sakyti, kad B.Obama tam tikra prasme nuėjo ne tuo keliu, suteikęs tokioms šalims, kaip Rusija, galimybę grįžti prie savo įtakos sferų koncepcijų, pabandyti keisti galios pusiausvyrą sau palankia linkme. Geriausiai tai atspindi JAV ir Rusijos santykių „perkrovos“ politika, kuri buvo inicijuota pirmojoje B.Obamos kadencijoje.

Suprantama, kad jis galėjo susitarti su Rusija dėl kovos su tarptautiniu terorizmu, operacijos Afganistane, bet Kremlius tai traktavo kaip įtakos sferų perskirstymą. Rusija tą „perkrovos“ politiką bandė užpildyti savo pačios iniciatyvomis, tokiomis kaip priešraketinės gynybos sistema, kurioje Baltijos šalys ir Lenkija vienu metu geografiškai buvo priskirtos rusų atsakomybės zonai.

Sakyčiau, kad B.Obama galbūt nesuprato, kad jei nori derėtis su Rusija, pirmiausia turi naudoti spaudimo argumentus. Pirmojoje kadencijoje visos „perkrovos“ politikos iliuzijos žlugo.

B.Obama yra į vidinių Amerikos problemų sprendimą orientuotas prezidentas. Į tarptautinius santykius jis žvelgia taikos balandžio akimis, bet toks požiūris, ko gero, neatitinka tarptautinių santykių XXI a. realijų. Dėl jo stipriųjų pusių reikia pasakyti, kad nors iliuzijos dėl santykių su Rusija „perkrovos“ žlugo, Lietuva ir kitos regiono šalys greitai suprato vieną svarbų dalyką.

Mes suformulavome labai aiškią žinią: jei jūs norite „perkrauti“ santykius su Rusija, gerai, bet labai svarbu užtikrinti, kad vadinamosios NATO paribio valstybės būtų lygiai tiek pat saugios, kaip ir kitos NATO šalys. B.Obamos administracijos laikotarpiu atsirado Baltijos šalių gynybos planų. Tai labai svarbus dalykas, netgi tam tikras istorinis lūžis.

Labai sustiprėjo mūsų integracija į NATO gynybos sistemą. Štabų kūrimas, JAV karių rotacija, beveik nuolat vykstančios karinės pratybos, kuriose dalyvauja NATO kariškiai, – tai iš esmės B.Obamos sprendimų pasekmė. Pernai Vest Pointo karo akademijoje jis suformulavo labai aiškią koncepciją – NATO šalys ginamos bet kokia kaina, o kaimynams padėsime diplomatinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Kitaip tariant, jis nubrėžė labai aiškią ribą. Paradoksas: viena vertus, silpnėjančios JAV pozicijos yra B.Obamos politikos pasekmė, kita vertus, jo valdymo laikotarpiu mes gavome iš JAV ir NATO gana svarų saugumo priemonių paketą ir galime teigti, kad dabar esame stipresni.

Ką aštuoneri B.Obamos prezidentavimo metai palieka dvišaliuose Amerikos ir Lietuvos santykiuose?

Iš pradžių mes itin jautriai, bet, sakyčiau, pagrįstai reagavome į JAV ir Rusijos santykių „perkrovos“ politiką. Galbūt vienas kitas Vilniaus žingsnis buvo nereikalingas, tačiau mes aiškiai pasakėme, kad Lietuvai rūpi, jog susitarimai nebūtų daromi Baltijos šalių saugumo sąskaita.

Natūralu, kad buvo tam tikro nesusikalbėjimo tarp Vilniaus ir Vašingtono. Prezidentė Dalia Grybauskaitė nevyko į 2010 m. susitikimą Prahoje su JAV prezidentu, paskelbusiu apie „perkrovos“ politiką. Bet turbūt labiau reikėtų kalbėti ne apie dvišalius santykius, o apie JAV požiūrį į mūsų regioną.

Pasinaudoję įvairiais tarptautiniais formatais, patekome ir į Baltuosius rūmus, buvo ir Baltijos šalių prezidentų susitikimų su B.Obama. Be to, B.Obamos laikotarpiu mes išplėtėme santykių su JAV sritis: jei anksčiau kalbėdavome tik apie gynybą, dabar svarstome ir apie energetinį saugumą, apie JAV kompanijų galimybes eksportuoti į Lietuvą suskystintąsias dujas. Vyksta ES ir JAV derybos dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės, ir Lietuva ją labai remia.

Kuo, jūsų manymu, labiausiai išsiskiria dabartinė JAV prezidento rinkimų kampanija? Kokius pokyčius – socialinius, ekonominius, etninius ar kitus – ji labiausiai atspindi per praėjusius aštuonerius prezidento demokrato valdymo metus?

Visi jau seniai manė, kad Demokratų partijos kandidate turėtų tapti Hillary Clinton, ir iš esmės ji sėkmingai, nors kartais ir stabtelėdama, juda į tikslą. Aišku, ankstesnes prognozes dėl Respublikonų partijos kandidato nušlavė Donaldo Trumpo pasirodymas.Turbūt šią situaciją sociologai nagrinės dar labai ilgai. Lengvų atsakymų nerasime.

Viena vertus, D.Trumpas supranta, kad JAV politiniame gyvenime labai stipri poliarizacija. B.Obama savo valdymo metais labai poliarizavo visuomenę. Respublikonai jo nekenčia, todėl reikia būti kuo radikalesniam, kad pirminiuose partijos kandidato rinkimuose gautum daugiau balsų. D.Trumpas tuo iš esmės pasinaudojo labai aiškiai keldamas imigracijos klausimus, kalbėdamas apie tam tikras rasines įtampas, kitas problemas, ir tai padėjo jam pririnkti nusivylusiųjų respublikonų politiniais lyderiais balsų.

Kita vertus, D.Trumpas traukia ir kai kuriuos amerikiečius, anksčiau balsavusius už Demokratų partiją. Jo ideologinėje platformoje daug įvairaus politinio spektro idėjų ir nuostatų. Labai sunku pritaikyti D.Trumpui aiškią ideologinę etiketę, nesvarbu, ar jis kairysis, ar centristas, ar dešinysis ir t. t.

Jis prisirinko ir kairiesiems, ir dešiniesiems priimtinų dalykų, pasidarė ideologinį rinkinį, kuris traukia įvairių politinių pažiūrų žmones. Pabandžius aiškintis, kas už jį balsuotų, paaiškėjo, kad jis balsų gautų iš visur. Bet, žinoma, antrajame rinkimų etape jam bus daug sunkiau, nes, smarkiai poliarizavus visuomenę, bus labai keblu siekti „viduriniųjų“ ar ispanakalbių rinkėjų palankumo. O be tokio palankumo laimėti prieš H.Clinton beveik neįmanoma.

Taigi, prognozuočiau pokyčius jo retorikoje, ji turėtų tapti nuosaikesnė. D.Trumpas – tikras fenomenas. Jis – ne konservatorius, toks buvo Tedas Cruzas, jis – populistas, žadantis visko pro truputį.

Kaip demagogu ir juokdariu nuo pat rinkimų kampanijos pradžios kritikų vadintas D.Trumpas gebėjo pelnyti tokias partijos kolegų ir visų amerikiečių simpatijas? Nejau tokios brandžios demokratijos, kaip JAV, nėra atsparios paprasčiausiam populizmui?

Politiniu elitu – ir Respublikonų, ir Demokratų partijoje – nusivylę žmonės ieško alternatyvos. Norisi kažko naujo, radikalesnio, griežtesnio, ir kažkuria prasme būtent tokią alternatyvą jiems pasiūlė D.Trumpas. Juk pačioje pradžioje, kai tik jis pranešė dalyvausiantis rinkimuose, jam prognozavo vos 1–2 proc. Respublikonų partijos rinkėjų balsų.

Įsivaizduojate, kaip jis pakilo? Tai fenomenalu. Bet mane labiau gąsdina ne populizmas (visur jo yra), o abejotinas ideologinis nuoseklumas. D.Trumpas gali remtis įvairiais vienas kitam prieštaraujančiais dalykais, kartais aiškiai matyti vidinės logikos trūkumas. Nepaisant to, jis, kaip politikas, traukia žmones, nors jie ir mato, kad jis klysta ar kalba nesąmones.

Kokių svarbiausių permainų JAV santykiuose su partnerėmis ES, NATO galima būtų tikėtis JAV prezidento rinkimus laimėjus D.Trumpui arba H.Clinton? Ko ir vienu, ir kitu atveju galėtų tikėtis Lietuva ir dėl ko verčiau nepuoselėti vilčių?

Drąsiai galiu pasakyti – H.Clinton mums tikrai būtų geriau. Mes ją pažįstame, ji geriau supranta Vladimirą Putiną, ji išmano transatlantinių santykių, NATO problemas. Tai – patikrintas variantas. Rusijos atžvilgiu ji galbūt būtų griežtesnė už B.Obamą. Pavyzdžiui, kilus krizei Ukrainoje, ji visuomet sakė, kad reikia ukrainiečius apginkluoti, bet B.Obama vengė tai daryti.

Aš manau, ji adekvačiai supranta Rusijos keliamus pavojus. Na, o D.Trumpas, aišku, yra pavojingas... Žinoma, dar neaišku, ar, tapęs prezidentu, jis iš tiesų darys tai, apie ką dabar kalba. Juk yra ir patarėjų korpusas, ir inercijos poveikis, bendra politikos kryptis ir pan. Tačiau jei darytume prielaidą, kad jis tikrai užsienio politikoje elgsis taip, kaip apie ją kalba, mums kils daug problemų.

Pirmiausia jis visiškai kitaip žiūri į NATO, nei mes galbūt norėtume. Jis sulaužė politinį sutarimą dėl NATO, kuris Amerikoje buvo nekintamas 50 metų. Tai yra pavojinga. Kalbos, kad NATO tam tikra prasme yra reliktas, kad galbūt reikėtų peržiūrėti Amerikos įsipareigojimus šiai organizacijai, negali nekelti susirūpinimo.

Aš tikiuosi, kad naujasis JAV prezidentas bus įspraustas į tam tikrus valstybinio veikimo rėmus. Juk yra ir Kongresas, kuris turi pritarti prezidento iniciatyvoms užsienio politikos srityje. Tikiu, kad JAV užsienio politikoje gali atsirasti naujų taktinių niuansų, bet ne strateginių pokyčių. Ir, jei atvirai, tikiuosi, kad rinkimus vis dėlto laimės H.Clinton, o ne D.Trumpas.

Rekomenduojami video