Būna ir taip – žmogus ilgai brandina ir nešioja savyje svajonę, svarsto, kaip čia geriau pasielgti, kaip save prasmingiau realizuoti šiame gyvenime, kol vieną dieną ji, tarsi viesulu atūžusi, virsta gražia tikrove. Taip atsitiko ir jaunam vyrui (36 metai) Valerijui Vinckevič iš Varėnos rajono, gražaus dzūkiško Krūminių kaimo.

Krūminiuose įleido šaknis

Aną sekmadienio popietę susitikome Valerijaus kieme. Grįžo iš Varėnos bitininkų susirinkimo, kur bičiuliai rinko naująjį pirmininką, mirus a. a. Valdui Karalevičiui.

Kiemas didelis, jaukus, o pats jo šeimininkas – rimtas, savimi pasitikintis vyras.

„Anksčiau gyvenome Daržininkų kaime. Į Krūminių kaimą atsikėlėme, kai man buvo penkeri metai“, – pasakojo Valerijus.

Tėvai čia nusipirko mūrinį namą. Dabar jis jau niekuo nebeprimena ano, sovietinės architektūros, kaimo mentaliteto: jis gražiai apkaltas medžiu, išpuoselėtas kiemas, pavėsinė, kiti statiniai, o sode – naujutėlaičiai bičių aviliai. Valerijaus mama, dar žvitri, gražaus veido ir geros šypsenos, linksma moteris, džiaugėsi, kad sūnaus bitynas neša didelę naudą. „Kada noriu, tada medaus ir turiu“,– juokėsi ji.

Viskas jam išsipildo

Iš pirmo žvilgsnio tarsi nieko stebėtino ar ypatingo jaunojo bitininko Valerijaus kelyje. Kadais baigęs Varėnos profesinę mokyklą ir įgijęs meistro profesiją, dirbo įvairius darbus. Nagingas vyras statė namus, dirbo kitokius ūkiškus darbus, nes svajonei įgyvendinti reikėjo pinigų. Ir nemažų. Kaip pats sakė, jau seniai jo galvoje sukdavosi mintys apie nuosavą verslą.

Šiuo metu Valerijus dar dirba valstybinėje tarnyboje, tačiau jau svarsto išėjęs į pensiją atsiduoti vien bitininkystei.

Valerijui talkina jo miela ir labai nuoširdi žmona Natalija, savamokslė bitininkė. Ji puikiai susitvarko su bitelėmis, kai vyro nebūna namuose.

Pasak Valerijaus mamos Marijos Vinckevič, Valerijus nuo pat vaikystės buvo toks – ko užsigeidžia, tas jam ir išsipildo. Jai pritarė ir sūnus: „Aš visą laiką svajojau čia, šalia tėvų, pasistatyti nuosavą namą. Ir pasistačiau. Norėjau tvenkinių – išsikasiau. Ir dar pataikiau ant gyslos, iš kurios vanduo savaime pulsuoja ir taip maitina tvenkinius, kuriuose puikiai auga ir upėtakiai. Visam likusiam gyvenimui čia įleidau savo šaknis. Žmona – iš Šalčininkų, puiki kulinarė, pagalbininkė buityje namuose (pati su vyru statė judviejų naująjį namą) ir prie bičių.“ Ko dar normaliam žmogui reikia?

O ir gyventi šalia tėvų patogu – tik per kelią jų sodyba, todėl visuomet jie gali paskanauti tėvų sūrio ar pamaloninti vaikučius šviežiu pienu, nes tėvai gyvena ūkiškai – augina gyvulius.

„Mes ūkio neturime, savo žemėje auginame tik medinguosius augalus, kad bitutės turėtų iš kur nešti medų. Šalia namų ir truputį tolėliau pasisodinome 1,5 ha ‘Poliana’ veislės aviečių.

Per dvejus metus – 45 šeimos

„Padarysiu iš tavęs profesionalų bitininką“, – prieš keletą metų pažadėjo Valerijui profesionalus bitininkas Juozas Amšiejus ir, ko gero, jo pažadas pildosi. Per dvejus metus Valerijus įkūrė nemažą bityną.

Šiuo metu jis turi 45 bičių šeimas. „Pirmaisiais metais iš 17 šeimų prikopiau 300 kg medaus. Šiemet iš 16 senų ir naujai sudarytų šeimų – per toną“, – pasakojo Valerijus.

Pats gaudo spiečius. „Būdavo, per dieną pagaunu apie 4 bičių spiečius“, – ne be pasididžiavimo balse sakė Valerijus. O didžiausias šiuo metu jaunojo bitininko pasididžiavimas – iš Krūminių bendruomenės šią vasarą gauta padėka už nuostabų medų.

Jo svajonė – turėti apie 100 bičių šeimų. O ateityje – gal ir daugiau... Jau užsisakė 40 naujų avilių. Ant etikečių puikuojasi paties sukurtas prekės ženklas (padėjo krikšto dukra Inga, aktyvi Valerijaus bitininkavimo talkininkė), jo sumanytas ir medaus taros dizainas...

Ne paslaptis, kad medaus rinkoje konkurencija tikrai nemaža. Kol kas Natalijos ir Valerijaus šeima savo nuostabiu medumi prekiauja tik Varėnos krašte. Kas žino, gal jiems, taip veržliai įsiliejusiems į bitininkų pasaulį, kada nors ir plačiau prasivers vartai...

Meilės užtenka viskam

Ne veltui sakoma, kad bitininkai – geri žmonės: jautrūs, ir galbūt net šiek tiek kitaip matantys pasaulį nei visi kiti likusieji. Natalija ir Valerijus tai puikiai įrodė savo pavyzdžiu: jie įsivaikino du vaikelius iš globos namų. Nebuvo lengva, tačiau šiandien penkerių metų Augustė ir septynerių jos broliukas Gintaras šių jaunų žmonių namams suteikė tradicinės šeimos pilnatvę, pulsuojančios gyvybės pojūtį ir ateities džiugesį.

Kas žino, gal užaugę tie šaunūs pypliai (viso mūsų pokalbio metu jie susikaupę sėdėjo prie knygų stalo) taps šauniais bičiuliais... Juk gero pavyzdžio šiuose namuose tikrai netrūks.

Jurgis Pekarskis