Jaunieji ūkininkai, kurių per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau nei perpus, skambina pavojaus varpais – be jaunimo nebus perspektyvos nei kaimui, nei žemės ūkiui. Jie tebejaučia kartėlį, kad siekiant investicinės paramos jiems nebuvo suteiktas prioritetas, ir apgailestauja, jog parama vėl nutekės į stambiuosius ūkius – tiesiai arba per žemės ūkio kooperatyvus, kuriems uždegta žalia šviesa jos gauti kuo daugiau.

Be užnugario

Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos jau surinko paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KKP) priemonės ,,Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Per beveik pusantro mėnesio trukusį paraiškų rinkimo laikotarpį buvo pateikta 210 paraiškų, prašoma bendra paramos suma – 43,462 mln. eurų. Kiek šios senkančios investicinės paramos atiteks jauniesiems ūkininkams, dar anksti spręsti.

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS), pažėrusios daug kritikos šios priemonės įgyvendinimo taisyklėms, atstovai mano, kad tarp paramos gavėjų nebus daug jaunųjų ūkininkų. O jaunimui, kuris neturi ūkininkų tėvų užnugario, galimybių ši priemonė suteikia mažai.

„Negirdėjau, kad mūsų krašte kas nors iš jaunųjų ūkininkų būtų teikę paraišką gauti paramą investicijoms į žemės ūkio valdas. Dzūkijoje nėra daug stambių ūkininkų, čia daugiau smulkieji dirba. Apskritai tokių, kuriems ta parama būtų ne dar viena investicija, o būtina paspirtis, matyt, nebus“, – svarstė LJŪJS vicepirmininkas Antanas Vailionis.

Kooperatyvams žalia šviesa

Dėl 30 mln. eurų paramos (tokia suma dabar bus padalyta investicijoms į naujus gamybinius statinius arba seniems rekonstruoti ir būtinai įrangai įsigyti) aistros virė nuo metų pradžios. LJŪJS atstovai ragino keisti taisykles, kad parama nenutekėtų tik į stambiuosius ūkius. Ši organizacija vasario pabaigoje Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) ir Seimo Kaimo reikalų komitetui išsiuntė raštą, kuriame stebimasi, kad patvirtintose taisyklėse išskirtinės sąlygos yra suteiktos kooperatyvams – jie gauna 20 proc. intensyvesnę paramą.

Rašte pabrėžta, kad Lietuvoje veikia 32 pripažinti žemės ūkio kooperatyvai, dauguma jų stambūs, daro milijoninę apyvartą,o jų nariai – daugiausia stambieji ūkininkai. Maksimali paramos suma (400 tūkst. eurų) taip pat leidžia daryti prielaidą, kad ji orientuota ne į smulkiuosius, o į rinkoje jau įsitvirtinusius ūkius.

„Noriu pabrėžti, kad mes pritariame, jog būtų skatinama kooperacija, o kooperatyvai gautų paramą. Lietuvoje yra puikių kooperatyvų, kurių pavyzdžiu galima sekti. Tačiau mes – už teisingą kooperaciją, kuri vienytų daug ūkininkų ir gamintojų grupių. Deja, gana dažnai kooperatyvai kuriami dirbtinai. Yra šeimos narių ar su juridiniais asmenimis susijusių kooperatyvų. Žinoma atvejų, kai susiję juridiniai ir fiziniai asmenys turi po keliolika kooperatyvų. Tai jau ne kooperacija, o siauros grupės asmenų interesų tenkinimas, tokių kooperatyvų nereikėtų remti“, – sakė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas, LJŪJS vadovas Vytautas Buivydas.

Pripažintiems kooperatyvams suteikus galimybę pasinaudoti 20 proc. didesniu paramos intensyvumu, net 70 proc. jų teikiamų projektų gali būti finansuojama Kaimo plėtros programos paramos lėšomis.

„Kyla klausimas: išskirtinai remti kooperatyvus, kurių ne vienas turi jau minėtų problemų, ar padėti jauniesiems ūkininkams? Nesakau, kad jiems reikia duoti pinigų. Jaunimui, kuris nori dirbti ir kurtis kaime, pirmiausia reikia meškerės žuviai gaudyti“, – įsitikinęs V.Buivydas.

Pavydi lenkams

Jaunieji ūkininkai pavydi kolegoms lenkams, nes valstybės požiūris į juos visai kitoks. Jie mini ir kitas Europos Sąjungos šalis, kur jauniesiems ūkininkams stengiamasi suteikti daugiau prioritetų.

„Lenkijoje jaunieji ūkininkai, pretenduodami į paramą ūkiams modernizuoti, gauna papildomų balų ir iškyla į viršų. Italijoje vienu metu renkamos paraiškos ir jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, ir investicinei paramai gauti. Abi priemonės net sujungtos, kad besikuriančiam jaunimui būtų daugiau galimybių gauti paramą. Panašiai jaunieji mūsų kolegos remiami ir Ispanijoje“, – pasakojo ŽŪR savivaldos atstovė Rokiškio rajone, LJŪJS vicepirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė.

Lina Meilutė-Datkūnienė

Prastas šleifas

Sulaikyti jaunimą Lietuvos kaime – nelengva užduotis. Statistika rodo, kad prieš dešimtmetį jaunųjų ūkininkų buvo dvigubai daugiau. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2005-aisiais jų buvo 45 330, o 2017-aisiais – tik 21 173.

Apverkiant tokius duomenis reikėtų įvertinti vieną aplinkybę – vieša paslaptis, kad nemažai jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirtą paramą gavusių piliečių tėra „popieriniai“ ūkininkai. Ne vienas jų gyvena mieste ar darbuojasi svetur, o ūkyje pluša tėvai.

V.Buivydas sutiko, kad toks šleifas lydi jaunuosius ūkininkus. Jo teigimu, dabar jaunieji sudaro apie 12 proc. visų ūkininkų, iš jų tikrai ūkininkaujančių gali būti dar mažiau – galbūt apie 8 proc.

Dzūkijoje jau keliolika metų ūkininkaujantis A.Vailionis mano, kad išsiaiškinti, ar jaunasis ūkininkas iš tikrųjų vykdo žemės ūkio veiklą, nebūtų sudėtinga, jeigu to būtų norima. „Visokie tikrintojai tuntais važiuoja į ūkius, tereikia suskaičiuoti batus – ir bus aišku, ar paramą gavęs jaunasis ūkininkas gyvena kaime“, – kaip sugaudyti netikrus ūkininkus, valdininkams patarė jis.

Žiūri stereotipiškai

Apklausos rodo, kad daugybė Lietuvos jaunuolių dar sėdėdami mokyklos suole svajoja palikti savo šalį ir įsikurti užsienyje. Iš kaimo bėgama dar intensyviau. Jaunųjų ūkininkų organizacijos lyderiai pripažino, kad emigracija kaimui labai nepalanki, tačiau sklaidė mitus, kad jaunimas nenori jame kurtis.

„Verkiame, kad kaime nėra jaunimo, bet tiems, kurie nori jame kurtis, nepadedame. Prieš keletą metų įsikūrimo programoje norėjo dalyvauti apie 1 200 jaunųjų ūkininkų, iš jų tik apie 250 gavo paramą, o maždaug tūkstantis į šią programą nepateko. Vadinasi, tiek jaunų žmonių norėjo kurti ūkius ir likti kaime. Manau, kad daugeliui tų, kurie prašė paramos, bet jos negavo, tai lėmė apsisprendimą – jie greičiausiai išvažiavo svetur arba į didesnius miestus. Štai ir atsakymas, kodėl kaimas nyksta. Be jaunų šeimų gyvybės nebus“, – konstatavo ŽŪR vicepirmininkas.

L.Meilutė-Datkūnienė pabrėžė, kad yra nemažai jaunimo, kuris norėtų pradėti ūkininkauti nuo nulio, tačiau to imtis sudėtinga. Ne tik dėl pinigų stokos, bet ir psichologiškai.

„Yra jaunų žmonių, kurie nori gyventi kaime ir ūkininkauti. Jie neturi artimų ūkininkų užnugario. Kartais net stebina jų ryžtas ir entuziazmas. Tai motyvuoti žmonės, juos reikėtų palaikyti, tačiau neretai į juos žiūrima taip, tarsi pradėti ūkininkauti nuo nulio būtų neįmanoma. Jeigu tėvai ar seneliai ūkininkauja, esą normalu tuo užsiimti ir jaunimui, bet jeigu to imasi ne kaimo žmonės, vertinama skeptiškai. Taip neturėtų būti“, – stereotipinį požiūrį į ūkininkavimą kritikavo LJŪJS vicepirmininkė.

Ji užsiminė apie dar vieną pradedančiųjų ūkininkų problemą. Kadangi jaunimas stokoja žinių ir patirties, tuo pasinaudoja įvairūs verslo projektus ruošiantys konsultantai. Jie esą sukuria neadekvačius projektus, kurie įklampina nepatyrusius ūkininkus.

„Pasirašo sukurtus verslo planus, sumoka pinigus, o paskui būna įpareigoti nerealiomis sąlygomis juos įgyvendinti. Jeigu specialistai sukūrė verslo planą, negi kreipsiesi į kitą konsultantą, kad jį patikrintų? Žmonės patiki ir pakliūna į bėdą“, – sakė LJŪJS vicepirmininkė ir pridūrė, kad į tokius projektus kritiškiau turėtų žvelgti vertintojai.

Jaunimas neturėtų skųstis

Jurgita Stakėnienė, ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktorė

Kriterijai, kaip skirstyti paramą, nepaimti iš dangaus – juos siūlė socialiniai partneriai. Projektų atrankos kriterijai yra tvirtinami Kaimo plėtros programos stebėsenos komitete, kurį sudaro įvairių ministerijų, nevyriausybinių organizacijų, mokslo, žemdirbių savivaldos atstovai.

Jauniesiems ūkininkama buvo teikiama prioritetų atrenkant investicinius projektus. Ar jie buvo pakankami, sprendžia ne viena ŽŪM. Aišku, jaunieji ūkininkai norėtų didesnio paramos intensyvumo. Kadangi paramos lėšų nedaug yra likę, buvo nuspręsta, kad nei jauniesiems ūkininkams, nei tiems, kurie dirba nenašiose žemėse ar ekologiniuose ūkiuose, nebus skiriamas didesnis paramos intensyvumas, tačiau bus suteikiama prioritetinių atrankos balų.

Augalininkystės ūkiams paramos intensyvumas numatytas 40 proc., gyvulininkystės, daržininkystės ir sodininkystės – 50 proc., kooperatyvams – 70 proc. Skatinti kooperacija – senas mūsų siekis. Lenkijoje, apie kurią kalba ūkininkai, klesti kooperatyvai ir gamintojų grupės. Turbūt ir jaunieji bei smulkieji ūkininkai ten dirba ne pavieniui, bet kooperuojasi. Ir mūsiškius raginame vienytis ir kartu siekti paramos. Stambieji ūkininkai jau supranta šią naudą. Susivienijus galima ne tik gauti paramą, bet ir rinkai patiekti didesnius produkcijos kiekius. Taigi kooperatyvų pranašumai akivaizdūs.

Šiemet paraiškos jaunųjų ūkininkų įsikūrimui nebus renkamos, siekti šios paramos juos pakviesime kitais metais. Kai bus peržiūrėtos KPP priemonės, galbūt bus perskirstytos lėšos jų naudai. Be to, kitais metais stambiesiems ūkiams bus mažinamos tiesioginės išmokos, tos lėšos bus nukreiptos į KPP ir jomis greičiausiai bus remiami jaunieji arba smulkieji ūkininkai.

Remiame ne tik jaunuosius ūkininkus, bet ir apskritai kaimo jaunimą. Remiant verslo projektus kaime prioritetas suteikiamas jauniems žmonėms. Daugiau jaunimo yra įtraukiama ir į vietos veiklos grupes.