Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J.Šervenikas: „Kiekvienas koncertas – naujas iššūkis“

Pernai Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje su Rolandu Kazlu koncertavęs pianistas Justas Šervenikas šiemet grįžo su kitokiu projektu – su kolegomis iš Didžiosios Britanijos, Pietų Korėjos Šiaulių publikai pristatė programą „Simboliai ir spalvos“. Visada aukštus reikalavimus sau ir kitiems keliantis muzikantas džiaugiasi, kad turi galimybę koncertuoti ne tik didžiosiose salėje, bet ir mažų Lietuvos miestelių gyventojams.

Naująją programą atlikote ne kartą. Ar nejaučiate monotonijos?

Kaskart į sceną lipu kaip pirmąkart, juolab kad ir koncertuose būna visko: nušvitimų ir visiško pasimetimo. Tai nutinka labai retai, bet iš tiesų esu ir pats kartą patyręs būseną, aktorių vadinamą „baltu lapu“. Tai greičiausiai truko tik akimirką ir žiūrovai nė nepastebėjo, bet man pačiam atrodė, kad tęsėsi gerokai ilgiau: pakėliau akis nuo klaviatūros ir nesupratau, kur esu, kokia tai koncertų salė.

Panašu, kad esate labai  savikritiškas. Tai jūsų pasirinktas kelias į tobulėjimą?

Tikrai taip. Jei to nedaryčiau, mano karjera labai greitai baigtųsi. Susirgti didybės manija labai lengva, pasaulyje yra daugybė šios „ligos“ pavyzdžių, todėl man vien sėkmingai atlikti koncertą dar nieko nereiškia, kiekvienas išėjimas į sceną turi būti naujas iššūkis, savo gebėjimų, vertės ir žinių įrodymas.

Dažnai muzikantai išgarsėja, o vėliau tik naudojasi savo šlove, nekreipdami dėmesio į kokybę.  Man tai negresia. Nesipuikuoju ir nelaikau savęs garsiu atlikėju, nors dirbu labai daug. Tiesiog per daug myliu muziką ir gerbiu kompozitorius, kad leisčiau sau groti bet kaip. 

[caption id="attachment_12493" align="alignnone" width="800"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Kažkada užsiminėte apie svajonę aukšto lygio klasikinės muzikos šventes perkelti į mažesnius miestus, netgi nedideles gyvenvietes. Kaip sekasi šią svajonę įgyvendinti?

Puikiai! Šiais metais apie trisdešimt koncertų grojau mažesniuose miestuose, periferijoje. Jau planuoju panašų turą kitą sezoną. Groti Filharmonijoje beprotiškai gera, bet ne mažiau miela groti Baisogalos dvare ar Kelmės kultūros centre. Niekada nesu atsisakęs koncertuoti mažesniuose miesteliuose.

Šiemet su keletu atlikėjų ir aktore Nijole Narmontaite nuvykau į nediduką miestelį Kėdainių rajone – Josvainius, apie kurį net nebuvau girdėjęs. Keli nameliai ir kultūros centras. Salė buvo pilna, joje sėdėjo 400 žmonių, suvažiavusių iš aplinkinių kaimelių. Nuostabus jausmas. Vadinasi, žmonėms reikia. Tuomet ir honoraras tampa nebe toks svarbus.

Įprasta manyti, kad muzika nėra itin pelninga sritis. Ar galima išgyventi tik iš pianisto duonos?

Kai prisistatau, kad esu pianistas, dažniausiai iškart išgirstu klausimą: o iš ko pragyvenu? Žinoma, muzika – darbas, kaip ir visi kiti, bet kartu tai ir meilė, tarsi antra žmona. Visuomet sakau, jei esi savo srities profesionalas, dirbi sąžiningai ir nepriekaištingai, išgyvensi bet kurioje šalyje. Vienur gal truputį kukliau, kitur prabangiau.

Kur kas labiau už mažus honorarus erzina ydingas visuomenės požiūris, kad muzikantas – mažai uždirbantis bėdžius nukleiptais batais ir sudriskusiais džinsais. Anaiptol. Negaliu niekuo skųstis. Puikiai gyvenu, daug koncertuoju, dalyvauju galybėje projektų. Reikia įprasti, ypač jaunajai kartai, – eikite ir darykite, nelaukite, kol kas nors pasiūlys

Dėstote Vytauto Didžiojo universitete. Kokia naujoji muzikų karta auga?

Auga puiki karta. Ji yra gerokai imlesnė, smalsesnė, jai suteiktos kur kas didesnės techninės galimybės. Jaunimas moka po keletą užsienio kalbų, o tai – didžiulis privalumas. Tik liūdina valstybės požiūris į dėstytoją, į pedagogą, kuris tą kartą turi auginti, parodyti tinkamą kelią. Gėda, kad dėstytojai tegauna 3 eurus už valandą, o rektoriaus alga tik šiek tiek didesnė nei minimumas. Nėra ko stebėtis, kad darbas švietimo sistemoje tampa prabanga.

Paprastam žmogui vasara – atostogų metas, o muzikantams?

Muzikantų vasara įtempta, bet darni. Birželį ruošiamės liepą vyksiantiems koncertams. Jų – gausybė. Rugpjūtis, atrodytų, turėtų būti laisvesnis, tačiau, nors koncertų ir nesuplanuota, rugsėjo pabaigoje vyksime į gastroles – į Italiją, Latviją, Baltarusiją, Estiją, Vokietiją, Angliją, taigi laisvalaikį skirsime ne poilsiui, o pasiruošimui.

Koks ir kada būna jūsų poilsis?

Miegas – pats geriausias poilsis. Klaidinga matyti, kad muzikai keliaudami labai daug pamato. Gastrolėse nepamatome beveik nieko, išskyrus viešbučius, lėktuvus ir koncertų sales. Tai yra tik darbas, o per atostogas mėgstu keliauti ramiai žvalgydamasis, dievinu tylą, ramią žvejybą. Pasiilgstu fizinio aktyvumo, nes grodamas nuolat sėdžiu, todėl žiemą stengiuosi paslidinėti, šiltuoju sezonu žaidžiu krepšinį.

Ar tiesa, kad muzikantai neturi laiko sirgti?

Mes – kaip ir visi žmonės. Tikrai niekada nejaučiu užuojautos lipančiam į sceną sergančiam kolegai, kaip tokiais atvejais negaila ir savęs. Jei pasiryžai koncertuoti, vadinasi, pakankamai pasitiki savimi, gali tai padaryti kokybiškai. Jei negali, geriau koncertą atšauk. Žiūrovui visiškai neįdomu, kaip tu jautiesi, jis sumokėjo pinigus, todėl nusipelnė paties geriausio reginio. 

Kitas fenomenalus dalykas – scenoje dažniausiai nejauti jokių negalavimų, nebent gelia raumenis, jei groji turėdamas temperatūros, tačiau visus kitus nemalonius pojūčius užslopina organizme išsiskiriantis adrenalinas.

Eva Kazlauskienė

Rekomenduojami video