Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Istoriniame malūne nenutyla girnos

Prieš vienuolika metų sostinę į gūdų kaimelį Zarasų rajone iškeitę Regina Veselienė ir Stasys Sutkauskis negalvojo tapsiantys malūnininkais. Dabar vieninteliame Lietuvoje veikiančiame vandens malūne, kuriam daugiau nei 300 metų, jie dirba kiekvieną dieną. Šeimininkai vos spėja suktis, kad aptarnautų visus norinčiuosius įsigyti miltų, kruopų ir duonos.

Atvyko padėti

R.Veselienė pasakojo, kad ji su vyru Vilniuje dirbo savoje statybų įmonėje ir neplanavo keisti nei gyvenamosios vietos, nei profesijos. Sugrįžti į gimtąjį Šlyninkos kaimą ją privertė aplinkybės. „Atvykome padėti garbaus amžiaus mamai, kuri po tėčio mirties liko viena. Ji gyveno šalia malūno, kuriame dirbo beveik septynis dešimtmečius. Sakoma, kad tie žmonės, kurie gyvena šalia malūno, savo dienas turi nugyventi šalia jo. Jei jie būna priversti pakeisti gyvenamąją vietą, turi įsikurti šalia kito malūno. Kodėl taip yra? Nežinau. Matyt, malūnas turi nepaaiškinamą trauką“, – pasakojo Regina.

Vienas seniausių Lietuvoje vandens malūnų iki šiol dirba pagal savo paskirtį, nes R.Veselienės tėveliai atsakingai žiūrėjo į darbą. Prieš tris šimtmečius Zarasų rajone buvo septyni dvarininko Magnuševskio statyti malūnai, tačiau beveik visi jie nunyko. „Atsitiko taip, kad dvarininko anūkė, prieš pasitraukdama į Lenkiją, paprašė mano tėčio rūpintis Šlyninkos kaime esančiu malūnu. Tėveliui tuo metu buvo 24 metai, mamai – 20 metų. Tėveliai sutiko. Jie įsikūrė malūnininko namelyje ir visą laiką dirbo malūne“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Vėliau malūnas buvo nacionalizuotas, jis priklausė Zarasų promkombinatui, paskui – Petro Cvirkos kolūkiui ir Ežerėnų tarybiniam ūkiui. R.Veselienės tėveliai malūną įsigijo tik 1993 metais.

R.Veselienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Malūnas atgijo

Šlyninkos vandens malūne iki šių dienų išsaugota autentiška įranga. Nuo senų laikų iki dabar kuo puikiausiai veikia akmeninės girnos, valcavimo agregatas, kruopinė, senovinis maišų kėlimo ratas, svarstyklės. Grūdai malūne malami taip pat, kaip ir daugiau nei prieš 100 metų. Malūne nėra jokios automatikos, elektronikos, viskas daroma rankomis.

Malūnininko darbą įvaldęs S.Sutkauskis teigė, kad šiuo metu malūno varomoji jėga yra elektra. Ji pradėta naudoti 1963 metais. Kol vanduo nebuvo išgriovęs užtvankos, būdavo malama naudojant ir elektrą, ir vandenį. Anot Stasio, prieš vienuolika metų malūne buvo malami pašariniai grūdai vietiniams ūkininkams, šį darbą atlikdavo samdomas darbuotojas.

Regina ir Stasys atvykę į kaimą nesėdėjo sudėję rankų. Jie pastebėjo, kad pirmiausia būtina sutvarkyti kiaurą malūno stogą. „Nenorėjome, kad malūnas sugriūtų. Juk tai – istorinis paminklas. Parašėme paraišką ir gavome finansavimą stogui tvarkyti“, – pirmuosius savo darbus Šlyninkos kaime vardijo R.Veselienė. Praėjus keleriems metams, malūne buvo pradėta vykdyti edukacinė programa „Duonos kelias“, o iš šviežiai sumaltų miltų pradėta kepti trijų rūšių duona, kuriai suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

Atstatytame ūkiniame pastate dabar veikia amatų namai, kuriuose galima ne tik išsikepti duonos, paskanauti įvairių patiekalų, bet ir įsigyti norimos produkcijos iš malūno. Šeima teigia, kad vaikų ir suaugusiųjų ekskursijos, turistai pas juos užsuka kiekvieną dieną.

Asmeninio archyvo nuotr.

Produkcija įvairi

Pasak R.Veselienės, jie javų neaugina. Viską, ko reikia miltų ir kruopų gamybai, jie įsigyja iš vietinių ūkininkų. Šlyninkos vandens malūne malami kviečiai, miežiai, avižos ir rugiai. „Visą laiką savo parduotuvėlėje, įkurtoje amatų namuose, turime įvairių rūšių miltų ir kruopų. Produkciją užsisako įvairios kepyklos ir restoranai, privačios ugdymo įstaigos. Malimo paslaugas teikiame ir ūkininkams“, – vardijo Regina.

Vandens malūno šeimininkai sakė, kad didžiausias darbų įkarštis prasideda rudenį, kai ūkininkai nuima derlių. Norinčiuosius grūdus susimalti iki Kalėdų S.Sutkauskis užrašo į eilę. Malūno produktų poreikis gerokai išauga ir prieš Velykas.

Po Naujųjų metų malūne darbai nesustoja – miltai malami kasdien. Malūno pajėgumas – 3 tonos per dieną. Jei ūkininkai atveža kelių rūšių grūdų ir pageidauja susimalti įvairių miltų ir kruopų, darbai užtrunka ilgiau, pvz., pusė tonos grūdų sumalama per 4–5 valandas.

S. Sutkauskis. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokybiška duona

Iš Šlyninkos vandens malūne sumaltų miltų kepama trijų rūšių duona. Kuo ji ypatinga? Duona, pasak R.Veselienės, kepama pagal senolių receptus, senoviniu būdu, naudojant tik miltus, vandenį, druską ir raugą. Per dieną iškepama duonos iš 30 kilogramų miltų. „Senovėje duoną kepdavo du kartus per mėnesį. Vienas kepalas sverdavo 6–7 kilogramus (dabartinių kepaliukų svoris – 5 kilogramai). Duona kepama 3–3,5 valandos krosnyje, kurios temperatūra siekia 300 laipsnių karščio“, – pasakojo duonos kepėja. Pagal senovinį receptą iškepta duona savo kokybės ir maistingųjų medžiagų nepraranda apie porą mėnesių. Ji nesudžiūsta ir nesužiedėja. Pasak R.Veselienės, duona skaniausia būna trečią dieną. Karšta, tik ištraukta iš krosnies duona niekada neparduodama pirkėjams, pirmiausia ji atvėsinama.

Teigiama, kad senovėje duonos kepimas buvo sakralinis, garbingas darbas. Duoną dėdama viduryje stalo, ji buvo laikoma tarsi gyvu daiktu, maldose būdavo prašoma, kad visada jos pakaktų. Jei ji nukrisdavo, jos būdavo tuoj pat atsiprašoma. Formuojant duonos kepalus, pirmasis visada būdavo peržegnojamas ir ant jo padaromas kryžiaus ženklas.

Rekomenduojami video