Po bemaž dvidešimt metų, praleistų Vilniuje, pedagogų Daliaus ir Linos Dapkų šeima ne vieną nustebino savo sprendimu su dviem mažamečiais vaikais persikelti gyventi į kaimo vienkiemį. Kas galėjo nulemti tokį sutuoktinių, dirbusių aukštojo mokslo institucijose ir gyvenusių pačiame Vilniaus centre, apsisprendimą? Apie šią gyvenimo permainą pasakoja Lina.

Ši rudenį, kai su visa šeima apsigyvenome Budrių kaime (Kavarsko sen., Anykščių r.), manęs ne vienas klausia: kodėl? „Vyras į kaimą prisiviliojo“, – kartais kiek šaržuotai atsakau, nes juk trumpai atsakyti vienu–dviem sakiniais nelabai ir įmanoma – juk tai visa ilga istorija, kurią man malonu prisiminti ir Jums papasakoti. O tiems, kas labai nekantrauja, skubu patvirtinti, kad šis sprendimas tikrai priimtas „sveiku protu“ ir bendru sutarimu bei suskaičiavus visus „už“ ir „prieš“.

Apie tai, kas čia gyveno iki mūsų

Tad grįžkime į kaimą, kaip į atskaitos tašką. Pradėkime nuo to, kad būtent čia, kur, mažas būdamas, bėgiojo mano vyras ir šio sprendimo iniciatorius Dalius, kadais stovėjo kita troba. Čia užaugo šviesaus atminimo jo mama Aldona Kalibataitė, kilusi iš trijų vaikų šeimos.

Atsimenu, kaip anyta man pasakojo jai į atmintį įstrigusį nutikimą, susijusį su jos vyru Alfonsu Dapkumi. „Alfonsas gyveno netoliese, Šovenių kaime. Jau pas mane ateidavo. Na, o mes laikėme šuniuką. Šis buvo labai piktas, tiesiog nieko į kiemą neįsileisdavo, visus puldavo. Ir nutik tu man taip, kad tas šuniukas kartą labai užpuolė pas mane ketinusį ateiti Alfonsą. Vos kelnių jam nesuplėšė! O, pagalvok, tai buvo gal tik koks antras ar trečias mūsų pasimatymas, dar pati pradžia! Jau buvo benueinąs jis įsižeidęs, taip nesvetingai šuns užpultas... Gerai, kad pamačiau, nes jau tolokai buvo nuėjęs. Greit langelį pravėriau ir sušukau: „Kada vėl ateisi?“ Na, ir atėjo...“ – pamenu anytos šypsnį dėl sėkmingai pasisukusio likimo.

Abipusę Aldonos ir Alfonso simpatiją netrukus vainikavo vestuvės. Sutuoktiniai persikėlė gyventi į Ukmergę. Dar keleri metai – ir Ukmergėje gimė du sūnūs: Linas, o po penkerių metų – ir Dalius. Budrių kaime toliau liko gyveno Daliaus senelis Karolis su sūnumi Vigantu ir marčia Stefute.

Dalius atsimena, kaip su tėvų mašina „Pobeda“ visi dažnai važiuodavo į kaimą – į Šovenius ir Budrius. O labiausiai į atmintį įstrigo dideli kalnai pakeliui sustumto sniego. Jo buvo tiek, kad daugiau nieko pro mašinos langą vaikas ir nebematydavo. Jautėsi taip, tarsi sniego tuneliu būtų vežamas... Visi vyresnės kartos atstovai puikiausiai prisimena, kad anksčiau žiemos kaimuose būdavo išties šaltos, o sniego – neprabrendami kalnai...

Ten, kur geriausia praleisti vasaras

Į klausimą, kur geriausia yra praleisti vasaras vaikui ar jaunuoliui, Dalius, be jokios abejonės, atsako, kad kaime, nes būtent ten pats visada ir vasarodavo.

Ko čia tik nežaista su broliu Linu, būriu pusseserių ir pusbrolių! Patys pasigaminę laidynes, „šaudydavo“ iš varnalėšų sėklų – kibių pumpuriukų. O jie gerai kimba! Daug juoko būdavo, bet kartais ir suskausdavo nuo tokio atskriejusio dygliuoto pumpuriuko. Bet vis tiek viskas kaime vaikui smagu. Kiek karosiukų sužvejota! Šovenių tvenkinyje išmokta plaukti. Be baimių, nes, kai moka plaukti draugai, buvo smagu ir smalsu pačiam bandyti. Jau ūgtelėję, naktimis eidavo kaimynų braškių paskanauti ir žirnių pasiskinti... Na, būdavo taip, ką čia slėpsi...

Bene labiausiai patikdavo miegoti klojime, ant šieno. Ten jaunimėlis išrausdavo ištisus tunelius. Kad linksmiau būtų, į klojimą nusinešdavo ir radiją – ypač smagu buvo užsienio radijo stočių klausytis, mat per tas stotis transliuodavo devintojo dešimtmečio muziką.

O kur dar lakštingalų čiulbėjimas, ežere gyvenusio baublio baubimas, varlių ir paukščių lėlio naktiniai „koncertai“, gervių trimitavimai. Visa tai paliko gilų įspūdį, visa tai, matyt, nugulė į širdies kertelę...

Negailestingoji melioracija

1987-aisiais, po melioracijos „vajaus“, Kalibatų sodybos vietoje beliko plynas laukas... Viską sulygino su žeme. Lyg ir tie patys gamtos garsai ežero pusėje, bet lyg kas išplėšęs ką brangaus būtų iš po kojų... Tik sodybos šonuose dar buvo likę tie patys dideli, galingi ąžuolai...

Vėl pastačius pėdą ant tos pačios žemės, kai po Nepriklausomybės buvo susigrąžinta senelių žemė, kilo mintis atkurti ir atstatyti sodybą savo mamos gimtajame Budrių kaime. Su ūkininkų Sunklodų pagalba ir jų turima technika per laukus į tą pačią vietą buvo atitempta suvaržyta nusipirkta rąstinė troba ir ūkinis pastatas.

Anksčiau buvusi troba stovėjo taip, kad nuo ežero pusės kuo mažiau pūstų šiaurės vėjai. Dabar buvo svarbus gražus vaizdas į Budrių ežerą, tad naujoji troba atsukta kiek pažeidus senos, jau istorija tapusios, statybos principus.

Tokią tuščią be langų atitemptą ir ant pamatų pastatytą trobą mačiau ir aš. Jau rimtai draugavome ir visus savaitgalius praleisdavome čia, kaime. Dalius mane romantiškai paplukdydavo Budrių ežere. Tiesa, ežeras buvo labiau apžėlęs, vietomis net sunku buvo prasiirti ta mūsų valtele. Dalius iššokdavo iš valtelės ir taip ją, su manimi besėdinčia, prastumdavo į priekį... O tų gulbių žavesys! Dar nuostabiau, kai šalia jų plaukioja maži gulbiukai, tokie pūkučiai kamuoliukai.

Žiemą ant ežero ledo dūkta, per Naujuosius metus dideli laužai kūrenti. Pavasarį sulos gerta, vasarą į ežerą šokinėta. Visi gimtadieniai čia, kaime, atšvęsti. Įpratau, prisirišau ir aš prie kaimo, prie naujų draugų.

Kai pirmą kartą pamačiau Dalių, man jį pristatė kaip biologijos magistrantą. Nuo pat pirmos susipažinimo dienos mus siejo ta pati aukštojo mokslo institucija ir tas pats gimtasis miestas. Mes abu studijavome Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), abu gimę Ukmergėje.

Meilė iš pirmo žvilgsnio? Ne, tai ne mūsų istorija. Abipusis noras siekti aukštojo mokslo rezultatų buvo daug didesnis už beužsimezgančią draugystę. Mūsų meilei reikėjo išlaukti daug laiko – laiko, atiduodamo studijoms, rezultatams, darbui.

1997 metais Dalius pradėjo dirbti LEU Zoologijos katedroje. Gilus domėjimasis gamta, naktiniais drugiais mane taip pat sužavėjo. Kartu važiuodavome į miškus ir pelkes – į tas vietas, kur Dalius rinkdavo medžiagą savo rašomai disertacijai ar straipsniams. Pati romantiškiausia mūsų kelionė draugystės pradžioje buvo išvyka į Čepkelių rezervatą. Iki tol naktį nebuvau buvusi nei miške, nei juo labiau pelkėje... Iš arti susipažinau su vabzdžių tyrimo ypatumais. Ir vis geriau ir geriau pažinome vienas kitą.

Nuolatinės savaitgalinės mūsų, studentų, kelionės Vilnius – Ukmergė, Ukmergė – Vilnius taip pat buvo geras laikas daug ir apie viską bendrauti, o atvykus išgerti ne vieną puodelį arbatos.

Po ilgų draugystės metų, kai jau buvome vienas kitą pasveikinę gavus magistro diplomus, Dalius sėkmingai apgynęs daktaro disertaciją, kai abu dirbome mėgstamus darbus, beliko atšokti vestuves. Jau toli gražu nebe studentai buvome, kai susituokėme...

Didėjanti sodyba, dvi šeimos atžalos ir ūkininkavimo pradžia

Kai kurie giminaičiai mūsų vestuves norėjo švęsti čia, Budrių kaime, nes 2007-aisiais sodyba jau buvo atkurta. Atstatant trobą ir statant naują pirtį daug padėjo Daliaus tėvai, pusbrolis Dainius, bet su didžiausiu entuziazmu čia dirbo pats Dalius – naujasis šios sodybos šeimininkas.

Buvo iškastas naujas šulinys. Užversto senojo šulinio surasti, deja, nebepavyko. Artimieji ir giminaičiai atsimena, koks gilus jis buvęs, koks skanus ir tyras buvo to senojo šulinio vanduo... Bet juk reikia kažką palikti ir praeityje... O dabartis – čia atsikėlusi keturių asmenų šeima.

Šiandien ši troba dar turi ir priestatą. Jis buvo baigtas tvarkyti prieš pat gimstant dukrelei Austėjai, 2012-aisiais. Naujagimę norėjome atsivežti į erdvesnę ir šviesesnę patalpą su patogumais. 2014-aisiais vietos mūsų troboje jau buvo numatyta ir dar vienam mažutėliui – gimė Adutis. Tiesa, abu vaikai gimė Vilniuje, bet šiltuoju laikotarpiu mes visada būdavome čia, kaime.

Bėgant metams, vienas po kito ėmė kilti ūkiniai pastatai daiktams susidėti, ūkininkavimo technikai laikyti. Šalimais žemę dirbo dėdė, šviesaus atminimo Vigantas Kalibatas, iki šiol ūkininkauja Daliaus pusbrolis Dainius. Iš paprasto smalsaus domėjimosi pokalbių metu išaugo veikla, kuri užima nemažą laiko dalį.

Kas – „už“, kas – „prieš“...

Dabartinis mūsų sprendimas persikelti gyventi į kaimą kai kuriuos stebina, kai kuriuos žavi. Mūsų tėvams tai iki šiol kelia savotišką baimę ir norą mus sulaikyti. Jiems, aštuoniasdešimtmečiams, sunkiai suvokiama, kaip mes, aukštojo mokslo diplomus į šoną atidėję, aukštas pareigas ėję, nusprendėme gyventi kažkur laukuose, už šešių kilometrų nuo Kavarsko. Ir dar su dviem mažamečiais vaikučiais! Patys kadais užaugę kaimuose, geresnes perspektyvas jaunai šeimai ir šviesesnę mūsų ateitį jie matytų tik didmiestyje, ir baigta.

Vilniuje keturiese mes jau vos tilpome į 40-ties kvadratų tarnybinį LEU butą. Mačiau, kaip, būnant Vilniuje, Daliui sunku būti ribotoje kabineto ar buto erdvėje: padirbėjęs prie mokslinio pobūdžio darbo, veržte veržiasi į kaimą, į kitą veiklą. Sostinėje gana sudėtinga vaikams gauti vietas darželiuose. Po penkerių metų ištisinių motinystės atostogų, vykstant didelėms permainoms švietimo sistemoje, nutariau nutraukti darbo sutartį su menų srities privačia aukštąja mokykla.

Kur ta „komforto zona“?

Kol intensyviai tvarkėmės namus ir aplinką, kartais aplankydavo mintis, kad tikrai „išėjome iš komforto zonos“ – mat, pasibaigus rudens ūkio darbams, prasidėjus šildymo sezonui, ramiai gyvendavome šiltame bute. Bet juk pats žmogus yra savo likimo kalvis, tik mes patys taip nusprendėme, tokį sprendimą priėmėme.

Čia, kaime, bendraujame su žmonėmis, kurie yra tikrai kitokie nei tikri miestiečiai, nepažįstantys jausmo, kai basa koja gali pajusti žolę... Turime nepakartojamą galimybę stebėti gamtą ir kasdien būti su ja. Turime galimybę bet kada įkvėpti tyro oro, bet kada pailsinti akis, žiūrėdami į Budrių ežerą ar į žvaigždėtą dangų... O tie rytmečiai, pripildyti gaivos! O tie vėsūs vakarai su saulėlydžiais, kaskart kitaip nudažančiais horizontus... Ar ne „komfortas“ žmogui?“ – verta retoriškai klausti.

Ar ne liūdna kaime?

Šį klausimą man užduoda dažnas sutiktas. Atsakymas būtų toks: jei esi išsilavinęs, veiklus žmogus, veiklos tau visada bus. Visur, o ypač kaime, ir tik spėk suktis. Budrių kaime yra susibūrusi Budrių bendruomenė – mažiausia, bet pati aktyviausia visoje Kavarsko seniūnijoje. Jauno, aktyvaus, energingo, kaskart su naujomis idėjomis ateinančio naujo gyventojo čia laukia išskėstomis rankomis. Čia pasijutau laukiama kultūrinės veiklos srityje, taip pat sėkmingai pritaikiau savo patirtį iš viešųjų ryšių sferos. Sėkmingai įsitraukiau į Kavarsko kultūros namuose organizuojamas veiklas, pradedant viešųjų ryšių stiprinimu, baigiant aktyviu dalyvavimu koncertinėje veikloje. Taigi mūsų šeimos atvykimo gyventi į kaimą kontekste apie liūdėjimą kaime negali būti nė kalbos.

Branginkime tai, kas mūsų... 

Yra žmonių, kurie labai brangina savo tėvų šaknis, jiems gerai žinoma, kas yra meilė žemei, ir, nors ir būdami miesto žmonės, negali nutolti nuo to, kas sava, artima, kas išjausta, išgyventa. Matyt, visa tai lėmė, kad šiandien mes čia, arti gamtos, arti brangių prisiminimų.

Lina Dapkienė