Vilkaviškio rajone, Vizgirdų kaime, gyvenantis Kazys Zaveckas turi ir didelę galvijų bandą, ir nemažus žemės plotus. Tiesa, jei šiandien reikėtų viską pradėti iš naujo, jaunas vyras dar gerai pasvarstytų apie tai.

Teko apsispręsti

Ūkininkauti K.Zaveckas pradėjo 2010 m. Tuomet jo tėvai Alfonsas ir Julija nusprendė pasitraukti iš aktyvaus ūkininkavimo ir Kaziui teko rinktis: mesti vienoje įmonėje turėtą gerą darbą ir tęsti tėvų veiklą ar naikinti visą ūkį. Tuo metu A. ir J.Zaveckai turėjo apie 70 hektarų žemės bei 30 melžiamų karvių. Kadangi pats Kazys tėvų ūkyje sukosi nuo mažens, jam buvo gaila visko atsisakyti. Pernelyg ilgai nedvejojęs jaunas vyras apsisprendė viską perimti į savo rankas ir pamažu ėmė plėsti šeimos ūkį. Šiandien jis valdo apie 140 hektarų žemės, turi apie 60 melžiamų karvių, o su prieaugliu bandą sudaro maždaug 100 galvijų.

„Nors ūkis ir padvigubėjo, tačiau tai nereiškia, kad ir naudos gaunama dvigubai daugiau. Priešingai, plotai auga, darbo daugėja, reikia investuoti į naują techniką, kitu atveju bus neįmanoma jų apdirbti. Blogiausia, kad trąšų ar chemikalų kainos auga, o ūkininkų pagaminamos produkcijos supirkimo kainos mažėja. Aišku, būtų galima apsiriboti tuo, kas jau yra sukurta, arba net sumažinti ūkį, tačiau tada jis būtų pasmerktas žlugti. Iš vieno hektaro gaunama nauda kasmet mažėja. Įsisukus į šį užburtą ratą, išeiti iš jo labai sunku“, – teigė Vizgirdų kaimo ūkininkas.

Beveik atsisakė

K.Zaveckas yra vienas iš aktyviausių Vilkaviškio rajono pieno gamintojų, nuolat dalyvauja įvairiuose pienininkų suvažiavimuose ne tik Vilkaviškyje, bet ir kituose šalies miestuose, tačiau optimizmo pienininkystės sektoriuje jis neįžvelgia. Dauguma jo kolegų pamažu atsisako karvių, o Kazys vis dar nesiryžta šiam žingsniui. Anot jo, paprasčiausiai būtų gaila įdirbio. Tiesa, prieš porą metų jau beveik buvo priėjęs liepto galą.

„Tuomet su kaimynu Pauliumi Vizgirda, kuris, beje, šiandien jau atsisakęs visų galvijų, buvome tarsi susikooperavę ir ieškojome įvairių būdų, kaip išsiderėti palankesnę kainą. Deja, sekėsi labai sunkiai. Tuomet buhalterės paprašiau apskaičiuoti, kokia yra vieno litro pieno savikaina mano ūkyje. Paaiškėjo, kad ji buvo 20,5 cento, o už pieną tuomet mokėjo 16,5 cento. Vadinasi, prie kiekvieno litro man reikėjo pridėti dar 4 savo centus. Laimei, tie metai bent jau grūdų sektoriuje buvo neblogi, tad nuostolius pavyko kompensuoti“, – prisiminė pašnekovas.

Dalis dabartinių trisdešimtmečių niekada gyvenime nėra dirbę. Deja, mes patys užsiauginome tokią kartą“, – apmaudo neslėpė ūkininkas. Autoriaus nuotr.

Būtent tuomet jis galutinai apsisprendė parduoti karves. Su supirkėjais iš Lenkijos vyriškis sutarė, kad šie nesvers jo galvijų, o paims visą bandą – už vieną gyvulį sumokės po 750 eurų. Deja, kaip tik tuo metu lietuviai pradėjo masiškai išpardavinėti savo karves ir, atėjus sutartam gyvulių paėmimo terminui, lenkai K.Zaveckui jau galėjo pasiūlyti tik po 500 eurų už galviją. Trečdaliu mažesnės sumos vyriškis, aišku, atsisakė. Taip galvijai Vizgirdų kaimo ūkininko laukuose ganosi iki šių dienų.

Tiesa, pats Kazys tikino nežinantis, kiek dar kentės augindamas gyvulius. Jo manymu, kartais net susidaro įspūdis, kad valdžios atstovai suinteresuoti, jog Lietuvoje neliktų karvių.

„Seku įvairių biržų informaciją ir matau, kaip mūsų perdirbėjai neadekvačiai mažina pieno supirkimo kainas. Pavyzdžiui, biržose pastebimas 4–7 proc. augimas, o mūsų šalyje pieno kainos krinta. Po kurio laiko jos stabilizuojasi, bet jei biržoje pastebimas nedidelis nuosmukis, mūsiškiai vėl nurėžia kainas. Tuomet jie net pasiteisinimą turi – kainos krinta visame pasaulyje! Neabejoju, kad Lietuvoje tarp perdirbėjų yra tam tikrų susitarimų. Kartą, kai derėjausi dėl didesnių kainų, man buvo taip ir pasakyta: daugiau mokėti negalima, nes neleidžia susitarimai. Apmaudu, kad mūsų valdžia tą žino ir leidžia taip elgtis. Prognozuoju, kad netolimoje ateityje išliks tik daugiau kaip 100 karvių turintys ūkiai. Smulkesnieji bus priversti pasitraukti. Kaimai jau dabar tuštėja, nes žmonėms neleidžiama auginti kiaulių, o karvės tampa nuostolingos. Ateityje situacija tik blogės. Dauguma žmonių jau dabar neįsivaizduoja, kaip galima gyventi be pensijos ar pašalpų. Dalis dabartinių trisdešimtmečių niekada gyvenime nėra dirbę. Deja, mes patys užsiauginome tokią kartą“, – apmaudo neslėpė ūkininkas.

Reikalavimai auga

Didžiausią nerimą K.Zaveckui kelia kasmet didinami reikalavimai ūkininkams, augantis popierizmas. Anot jo, jei pačiam reikėtų tvarkyti visus dokumentus, žemės dirbti nebūtų kada.

„Jei ne kontrolės asistentai, patys ūkininkai vargu ar susigaudytų visoje painiavoje. Ypač sunku gyvulininkystės sektoriuje – tikrintojų čia daugiau nei patarėjų ar pagalbininkų. Tie ūkininkai, kurie verčiasi vien augalininkyste, dar turi kada nuo popierių atsikvėpti, o jei ūkis mišrus, vargo išties daug. Jei vėl reikėtų viską pradėti iš naujo, būtent dėl išaugusių neadekvačių reikalavimų vargu ar tam dabar ryžčiausi“, – svarstė pašnekovas.

Jis tikino, kad ir savo mažamečiams sūnums – ketverių metų sulaukusiam Kostui bei neseniai pirmąjį gimtadienį atšventusiam Tomui – nelinkėtų likti žemės ūkyje. Anot vyro, smagiau būtų, jei vaikai gerai mokytųsi ir pasirinktų lengvesnį kelią.

K.Zavecko manymu, galbūt šiek tiek lengviau stambiesiems ūkininkams, tačiau smulkiesiems ir vidutiniams išgyventi dabartinės konkurencijos sąlygomis – sunki užduotis. Nepadeda ir valdžios požiūris į mažesniuosius, o ir įvairią paramą jiems gauti daug sunkiau nei didiesiems. Pats K.Zaveckas du kartus teikė paraišką gauti Europos Sąjungos paramą: jaunajam ūkininkui bei investicijoms į žemės ūkio valdas. Tiesa, dar vienos prašytos paramos vyriškis vis dėlto negavo ir dėl to šiandien labai džiaugiasi. Tuo metu, kai už litrą pieno supirkėjai mokėdavo po vieną litą, jis norėjo dar labiau modernizuoti ir išplėsti galvijų ūkį. Tada optimizmo šiame sektoriuje netrūko. Deja, netrukus pieno supirkimo kainos drastiškai krito ir gyvulininkystė pamažu ėmė darytis nuostolinga.

„Jei būtų patenkinę mano trečią paraišką ir būčiau gavęs paramą, greičiausiai dėl įsipareigojimų šiandien jau būčiau bankrutavęs“, – prisipažino ūkininkas.

Konkurencija didėja

Šiuo metu K.Zaveckas savo valdomuose plotuose dažniausiai dirba su kitu netoliese gyvenančiu ūkininku Povilu Mockeliūnu. Net dalis jų technikos – bendra. Anot pašnekovo, dirbti susikooperavus daug patogiau. Be to, konkurencija tarp ūkininkų nuolat auga, tad būtina ieškoti įvairių sprendimų, kurie palengvintų ar paspartintų darbą.

„Žemės kaina jau perkopė per 8 tūkst. eurų. Už nuomą moku po 150 eurų už hektarą, nes nuomojami plotai nedideli. Už didelius plotus kiti ūkininkai jau moka ir po 200 eurų. Tokios kainos jau niekada neatsipirks, bet būtent konkurencija verčia suktis šį procesą“, – sakė pašnekovas.

Anot jo, realu, kad ateityje žemės kaina dar išaugs. Jis pateikė vieno Vokietijos regiono, kuriame neseniai lankėsi, pavyzdį. Ten hektaras žemės šiuo metu kainuoja apie 20 tūkst. eurų. Vokiečiai net juokauja, kad tie, kurie gimė be žemės, ir mirs be jos. Būtent dėl didžiulės žemės kainos Vokietijoje ūkiai nėra dideli, patys žemdirbiai samdo pagalbininkus, kurie dirba žemę, nuima užaugintą produkciją. Lietuvoje, anot K.Zavecko, tokia praktika labai retai taikoma. Mūsų šalies ūkininkai įpratę patys turėti galingą techniką ir ja dirbti savo valdose. Kita vertus, anot ūkininko, dėl mūsų šalies orų kitaip elgtis nelabai ir būtų galima.

„Juk kai šviečia saulė nelauksi, kol kas nors atvažiuos tau nukulti javus. Sėdi į kombainą ir skubi į laukus, kol dar nepradėjo lyti. Tiesa, dalį paslaugų vis dėlto samdausi ir aš. Kažkada apskaičiavau, kad jei nusipirkčiau šieno ir šiaudų presą, man jis atsipirktų mažiausiai per 12 metų. Dėl šios priežasties man geriau apsimoka nuomoti šią paslaugą. Galinga technika turi būti panaudojama, ji negali tiesiog stovėti garaže“, – mintimis dalijosi Vizgirdų kaimo ūkininkas.

Patirtis Danijoje

Maždaug prieš 18 metų K.Zaveckas kurį laiką dirbo viename Danijos ūkių. Po dešimtmečio nuvažiavęs aplankyti savo buvusių darbdavių, jis domėjosi, kaip gyvena tos šalies ūkininkai. Jau tada žemės kaina Danijoje siekė apie 30 tūkst. eurų už hektarą. Tiesa, labai greitai šis burbulas sprogo ir dauguma tų, kurie tokiomis sąlygomis pirko žemę, šiandien jau bankrutavę. Dabar hektaro kaina Danijoje siekia apie 17 tūkst. eurų.

„Man patinka daniška sistema. Pavyzdžiui, ten fermų stogai keičiami kas penkiolika metų. Pas mus tokio amžiaus šiferio lakštus žmonės deda ant namų. Būtent po tokio laiko baigiasi stogo garantija, o žemdirbiams iš bankų imti paskolas naujam stogui yra naudinga – juos atleidžia nuo dalies mokesčių. Įvairias paskolas Danijoje turi paėmę dauguma ūkininkų. Jiems ūkininkauti taip yra lengviau, nes jie rūpinasi tik produkcijos užauginimu, o pardavimas – jau banko galvos skausmas. Bankai suinteresuoti atgauti suteiktas paskolas. Norėtųsi, kad ir mūsų šalyje būtų kažkas panašaus“, – mintimis dalijosi K.Zaveckas.

Jis pasakojo, kad Danijoje ir Lietuvoje skiriasi daug dalykų. Pavyzdžiui, vaikai negali perimti tėvų ūkio, jie privalo jį nusipirkti.

Kalbėdamas apie būsimą javapjūtės sezoną K.Zaveckas vylėsi, kad jis nebus labai prastas. Anot jo, nors dauguma šalies ūkininkų šiemet nukentėjo dėl sausros, pats pašnekovas pasėlius stengėsi sėti į geresnes žemes, tad ir nuostoliai dėl sausros nebus dideli. Pasibaigus javapjūtei ir rudens darbams, ūkininkas su žmona Edita ir vaikais tradiciškai vyks į kalnus slidinėti. Tai – didžiausias jo pomėgis.