Praėjusį pavasarį iš bičiulės sodininkės gavau ypatingų pomidorų, rašo "Valstiečių laikraščio" skaitytoja.

Ji sakė esą laukinių pomidorų  gavusi iš vienos natūraliosios, vadinamosios gamtinės, žemdirbystės propaguotojos. Pomidorai  puikiai dera lauke, auga krūmu, kurio nereikia genėti, neserga maru. Vaisiai geltoni, smulkūs ir labai saldūs. Pomidoriukai patiko mūsų sodyboje viešėjusių draugų vaikams. Kur buvę, kur nebuvę mažieji sukosi apie pomidorų lysvę ir ieškojo „saldainiukų“. Šių pomidorų sėklomis apdalijau visus norinčiuosius, tad neabejoju, kad po metų kitų jų augintojų padaugės. Svarbiausia taisyklė, kurios reikia laikytis, – sodinti krūminių pomidorų daigus kuo rečiau (metro atstumas pats tas).

Šiais metais „laukinukų“ netyčia pasodinau į šiltnamį. Kai pradėjo kėtotis į visas puses, supratau, kad juos reikia arba išmesti lauk, arba pradėti genėti ir rišti. Pasirinkau antrą kelią. Visą vasarą glėbiais nešiau pažastinius ūglius, nes šiltnamyje jie augo kaip pasiutę. Genėjau, kol pasiekiau. Jei šiltnamis būtų buvęs penkių metrų aukščio, manau, pomidorų krūmo viršūnė būtų rėmusi stogą. Vis dėlto įdėtas triūsas nenuėjo veltui, – ant kekių sunoko didesni, nei auginant šiuos pomidorus krūmu, „saldainiukai“.  Įdomu tai, kad kitiems pomidorams sezono pabaigoje ėmus sirgti puviniu, nesupuvo nė viena šių pomidorų uoga.

Bernadeta