Lapkričio 30-ąją, Šv.Andriejaus dieną, prasidės adventas. Tai tamsiausias metų laikas, kuris daugeliui asocijuojasi su rimtimi, susikaupimu ir didžiųjų metų švenčių bei saulėgrįžos laukimu. Etnologo, Klaipėdos universiteto profesoriaus Rimanto Balsio teigimu, draudimas linksmintis per adventą – kiek klaidingai interpretuojamos senosios lietuvių tradicijos.

Ikikriščioniškuoju laikotarpiu lietuviams ir prūsams adventas neegzistavo. Mūsų protėviai šiuo metu atlikdavo aukojimo (padėkos) ritualus, skirtus seniesiems dievams. Prūsai, rašytinių šaltinių duomenimis, dar ir XVI a. šventė žemdirbišką rudens šventę, kurios metu „maloningiesiems dievams“ – Perkūnui, Pilnyčiui, Svaikstikui, Pergrubrijui – dėkojo už gausų tų metų derlių ir prašė būti dar maloningesnius ateinančiais metais bei laikydamiesi tam tikrų apeigų aukojo ožį.

Lietuviai, Motiejaus Strijkovskio ir kitų XVI a. autorių duomenimis, sudoroję derlių, pagonišku papročiu aukojo dievui Žemininkui. Pasakojama, kad į tam tikrą vietą, kurioje būdavo puotaujama ir aukojama, lietuviai vyrai susirinkdavo su žmonomis, vaikais ir tarnais. Stalas būdavo apdengiamas šienu, ant jo būdavo padedama duonos, o iš abiejų duonos pusių – alaus indai. Paskui būdavo atvedamas jautukas, paršas, kiaulė, gaidys ir kitokių naminių gyvulių – po patiną ir patelę. Juos pagonišku papročiu užmušdavo ir šitaip paaukodavo. Lietuvininkai XVII a. pabaigoje šiuo laikotarpiu, Mato Pretorijaus liudijimu, pagal senovinius papročius šventindavo naminius gyvulius, ypač karves ir arklius.

Krikščionybė ir jos įtvirtintas kalendorius gerokai pakoregavo mūsų švenčių laiką, o dar labiau – jų turinį. XIX–XX a. pirmosios pusės liaudies kalendoriuje adventas – ūkinių darbų pabaigos, apsivalymo, susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių (vestuvių, krikštynų) metas. Šios nuostatos išliko patarlėse ir priežodžiuose: „Adventai tamsūs – kluonai šviesūs (suprask, iki advento ir javai turi būti iškulti, ir linai išminti); „Per Adventą – dvasia šventa, per Kalėdas – į zalietas“; „Adventai arti da aš ne marti“ (per adventą nevalia vykti pirštis, juolab kelti vestuves).

Adventas prasideda Šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją, tęsiasi keturias savaites ir baigiasi sulaukus Kalėdų. Taigi, advento laikotarpis – dar ir saulėgrįžos laukimo metas. Vadinasi, ir naujų vilčių metas. Žmonės svarsto ir bando nuspėti, kokie bus ateinantys metai: ar veisis gyvuliai, ar gerai derės javai, ar bus uogų, grybų, obuolių, ar speis bitės, ar gerai dės vištos ir pan. Vyresnieji dar stengėsi sužinoti, ar sulauks kito derliaus, ar bus sveiki, o subrendusi jaunuomenė – ar pasiseks ateinančiais metais sukurti šeimą. Tam skirti advento būrimai. Jau lapkričio 30-ąją (Šv. Andriejaus dieną) merginos slapčiomis sėdavo aplink šulinį (berdavo į šulinį) kanapes (dar aguonas, linų sėmenis) sakydamos: „Šventas Andriejau, kanapes sėjau, parodyk, su kuo rausiu.“ „Pagalbininkas“ turėdavo pasirodyti sapne, tikėta, kad už jo mergina ištekės. Dėl tos pačios priežasties Šv. Andriejaus dieną į vandenį būdavo merkiama nulaužta vyšnios šakelė – jei per Kūčias ji pražys, vadinasi, mergina greitai ištekės.

Ūkininkams, kaip jau sakyta, kur kas labiau rūpėjo ateinančių metų derlius. Apie jį spręsta iš gamtos reiškinių: jei gilu sniego, būdavo tikimasi gero vasarojaus; jei adventas saulėtas – esą lauk gausaus daržovių derliaus; jei šalta – lauk karštos vasaros su perkūnijomis; dažni atodrėkiai – grūdingos varpos; danguje daug žvaigždžių – bus daug riešutų, obuolių ir grybų; dideli sniego kąsniai – geras sėmenų derlius, gausu žirnių, pupų ir t. t.

Dažnam adventas asocijuojasi su draudimais – esą nevalia persivalgyti, linksmintis. Ar iš tiesų teisingai suprantame šio laikotarpio prasmę? Ar darome didelę nuodėmę šiuo laikotarpiu švęsdami įmonėse kalėdinius vakarėlius? – paklausėme profesoriaus R.Balsio.

Manyčiau, kad draudimas per adventą linksmintis yra kiek klaidingai kai kurių etnologų aiškinamas ar interpretuojamas. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ką mes apskritai vadiname linksmybėmis, o ką rimtimi arba susilaikymu. Pavyzdžiui, žinoma, kad susirinkę vakaroti dzūkai eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. O pagrindinė advento laikotarpio dainų tema – meilės, piršlybų, vedybų. Šie motyvai realizuojami medžiotojo gaudomo, šaudomo zuikelio; ant kalno augančios kriaušės, atbėgančio devyniaragio elnio, ledus kertančio ir žirgelį girdančio bernelio simboliais. Ar tokios dainos laikytinos linksmybe, ar gelminga rimtimi? Žemaičiai, vyskupo Motiejaus Valančiaus liudijimu, taip pat žaisdavo įvairius žaidimus, dainuodavo, jaunimas nevengdavo ir išdaigų. Taigi galima drąsiai sakyti, kad ir per adventą žmonės linksminosi, ypač jaunimas. Tokią išvadą priėjo ir tyrimą apie jaunimo vakarėlius atlikęs etnologas Žilvitis Šaknys. Jis teigia, kad gatviniuose kaimuose adventas visiškai nesutrikdydavo įprasto jaunimo bendruomeninės veiklos ciklo, o pasilinksminimų vakarėlius tik pakeisdavo žaidimų sambūriai. Taip pat iš dalies elgiamasi ir šiandien. Nesmerkčiau kalėdinių vakarėlių įmonėse. Bendruomeniškumas – taip pat svarbi mūsų etninės kultūros kategorija.

Kiek žinau, mūsų protėviams per adventą būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, sukti girnas. Kodėl?

Adventas –gilėjančios, ilgėjančios tamsos metas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios (numirėliai, vaiduokliai, vėlės, laumės) bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Manyta, kad piktos jėgos tamsiuoju metų laiku ypač mėgsta atokesnius sodybos pastatus – jaujas, klojimus, pirtis, – todėl šiuo metu paisyta daugybės draudimų. Taip pat buvo atliekami įvairūs maginiai veiksmai, naudoti įvairūs daiktai siekiant apsisaugoti nuo piktų, kenkiančių jėgų.

Tai paaiškinti labai paprasta: šviesusis paros metas yra gerųjų dievų ir žmogaus darbų laikas (dažnai sakoma, kad darbą reikia pabaigti su saulės laida), o tamsusis paros metas – piktųjų jėgų, todėl žmogui tuo metu dirbti apskritai nederėtų. Dar paprasčiau – naktį reikia ilsėtis, o dieną dirbti.

Pastaruoju metu linkstame perimti pasaulines advento tradicijas: namus puošiame advento vainikais, pasineriame į besaikį pirkimą ir pamirštame tikrąją šio laikotarpio prasmę. Ar tai globalizacijos pasekmė, kurią reikia priimti kaip į neišvengiamą šiuolaikiniame pasaulyje?

Ir anksčiau panašių dalykų būta. Juk gruodis – šventinių turgų, turgelių metas. Ypač plačiai advento turgūs buvo žinomi šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir turėjo išskirtinius pavadinimus: „šeškaturgis“ (prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais), „skaistaturgis“ (dovanų – skarelių, karolių, kaspinų, kepurių, peiliukų, žiebtuvėlių ir kt. turgus) ir „saldaturgis“ (viskas, ko gali prireikti Kūčių ar Kalėdų stalui). Taigi, nieko naujo mes ir čia neišradome. Galima sakyti, kad pasikeitė tik prekės, jų kiekiai, o ne pati tradicija.

Advento vainikai Mažojoje Lietuvoje žinomi jau nuo XIX a. pradžios. Lietuvininkams advento laikotarpis buvo susijęs ne su asketizmu, bet su šviesa ir džiaugsmu. Kaip tik toks yra ir advento vainikas – supintas iš eglišakių, karklo ar kito medžio šakelių, o o viduryje įstatytos keturios žvakelės. Kiekviena advento savaitė pasitinkama uždegant po vieną žvakę. Ratas, medis, ugnis – prasmingi ir universalūs elementai, t. y. ne tik mūsų, bet ir daugelio pasaulio tautų naudojami simboliai.