Viešosios įmonės „Tautmilės globa“ vadovė vilnietė Tautmilė Stanevičiūtė – geriausia ir mylimiausia jos įkurtoje prieglaudoje gyvenančių gyvūnų draugė. Pamatę savo globėją, šuniukai džiugiai loja, įnirtingai vizgina uodegas, trepsi kojelėmis ir visaip kitaip rodo savo besąlygišką meilę. Tačiau, pasak Tautmilės, tai tėra gražioji gyvūnų priežiūros pusė. Rūpintis namų neturinčiais ar jų netekusiais šunimis ir katėmis nėra lengva, tačiau dar sunkiau – bendrauti su žmonėmis, dėl kurių vienokios ar kitokios veiklos susidarė tokia padėtis.

Nuolatiniai gyventojai

Tautmilės prieglaudoje šiuo metu gyvena apie 90 šunų ir apie 100 kačių. Ir beveik apie kiekvieną jų T.Stanevičiūtė galėtų papasakoti liūdną istoriją, priminti, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis gyvūnas atsidūrė prieglaudoje. Štai baltas pūkuotas katinas dvi savaites gyveno su mirusiu savo šeimininku, todėl jam sutriko psichika. Atvykęs į prieglaudą šuo susirgo diabetu, todėl jam nuolat reikia leisti insuliną. Tautmilė nesitiki, kad jis bus kam nors padovanotas, prieglauda – paskutiniai katino namai. Toks pat likimas laukia ir seno šuns, kurį nuolat reikia gaivinti po širdies priepuolių. Yra ir tokių šunų, kurie neprisileidžia jokių svetimų žmonių, tik prieglaudos darbuotojus.

Kiti yra labai baikštūs, pavyzdžiui, Labanoro miškuose sugauta kalytė niekada neina į lauką, tačiau iš prieglaudoje dirbančių savanorių reikalauja daug dėmesio. Nedaug šansų pakeisti gyvenamąją vietą turi ir vidutinio dydžio šuniukas Europas, kuris nežinia dėl kokių praeities įvykių buvo pradėjęs save žaloti kramtydamas galines kojytes. Į prieglaudą jis pateko su atviromis žaizdomis kojose, tačiau tai, kad save žaloja pats, paaiškėjo ne iš karto. Tiesa, pastaruosius 8 mėnesius gyvūnas taip nebesielgia, tačiau tam prireikė ilgo gydymo antidepresantais. Yra ir vadinamųjų bėgikų, kurie vis pabėga nuo naujųjų šeimininkų ir grįžta prieglaudon.

Ima ir sergančius

Tautmilės prieglaudoje gyvena patys įvairiausi šunys ir katės – ir jaunikliai, ir senjorai, ir sveiki, ir sergantys, ir maži, ir dideli, ir išdykę, ir ramūs, ir baikštuoliai, ir drąsuoliai. Visi jie – savaip gražūs. Nors pastaruoju metu į prieglaudą atkeliauja vis daugiau gyvūnų, T.Stanevičiūtė džiaugėsi, kad daugėja ir žmonių, išdrįstančių priglausti ne tik jaunus ir sveikus šuniukus, bet ir sergančius, vyresnius, turinčius vienokių ar kitokių bėdų. „Gerai įsiminė moteris, kuri iš prieglaudos globoti pasiėmė kalytę autistę. Gyventi su tokiu šuniuku tikrai nėra lengva, todėl nebūtume pykę, jei moteris šuniuką būtų grąžinusi. Tačiau ši neeilinė keistuolė negrįžo“, – džiaugėsi prieglaudos savininkė.

Ne kiekvienam žmogui ar šeimai leidžiama pasiimti gyvūną. „Būna, ateina jauna pora, nori pasiimti šuniuką, o mes neduodame. O kas bus, jei jie išsiskirs ir turės nuomotis butus atskirai? Turint šunį išsinuomoti butą labai sunku, todėl dažnai juos atveda atgal pas mus. Į prieglaudą grąžintas šuo ar katė patiria didžiulį stresą“, – šiuo klausimu Tautmilė nusiteikusi griežtai.

Didesnius šunis dažnas nori laikyti lauke. Tokiu atveju T.Stanevičiūtė prašo ne tik papasakoti, kokiomis sąlygomis gyvens šuo, bet ir parodyti vietos nuotraukas. Pasak jos, šuo negali gyventi nuolat pririštas prie būdos, jį reikia ir pavedžioti, ir suteikti erdvės palakstyti. „Didžiausias paradoksas, kad žmogus, turintis 15 ha žemės, šunį laiko ant 70 cm ilgio grandinės“, – stebėjosi T.Stanevičiūtė.

Susiduria su šantažu

Lauke gyventi turėtų ir viename iš narvų apgyvendintas didelis, į vokiečių aviganį panašus šuo. Tačiau šio su 22 žaizdomis į prieglaudą patekusio šuns likimas nelepina ir toliau: jo koja sutvirtinta metaliniu strypu, todėl lauke per šalčius šuo gyventi negali, greičiausiai ir toliau dienas jis leis prieglaudoje, su savo likimo draugais. Gyvūnų mylėtoja tiki, kad visi gyvi padarai turi savo likimus, vieniems sekasi labiau, o kitiems – mažiau.

Istorijų apie gyvūnus Tautmilė galėtų papasakoti ir daugiau. Prieš šešerius metus mažame kambarėlyje gyvūnais rūpintis pradėjusi moteris šiandien nuomojasi apie 300 kv.m. Tačiau plėtra nėra tokia džiuginanti, nes ir gyvūnų, kuriems reikia globos, vis daugėja. Būna dienų, kai T.Stanevičiūtės telefonas kaista nuo skambučių ir iškvietimų, o atvažiavusi į prieglaudą ji visada neramia širdimi dairosi, ar prie durų nepalikta dėžių su mažais šuniukais ar kačiukais.

„Šiandien gyvūnų prieglaudų yra per mažai. Jų užtektų, jei pasikeistų įstatymai ir už neatsakingą elgesį su gyvūnais žmonės būtų baudžiami. Dauguma jų ne šiaip palieka gyvūnus. Atvežę dar drasko akis, šantažuoja, sako, kad jei neimsiu, nušaus arba nuveš į mišką ir ten paliks“, – apie barbarišką žmonių elgesį pasakojo prieglaudos savininkė. Pasak Tautmilės, dažniausiai gyvūnais atsikratyti bandoma žiurknuodžiais – jų poveikis toks stiprus, kad gyvūno beveik niekada nepavyksta išgelbėti.

Tankis gimdo ligas

Vos prieš kelias dienas Tautmilė rado dvi dėžes su kate ir daugybe mažylių. Dabar jie –prieglaudoje, tačiau imti daugiau kačiukų, kad ir kaip plyštų širdis, T.Stanevičiūtė nebegali. „Gyvūnų skaičius prieglaudoje negali viršyti numatytojo. Tankis gimdo ligas, todėl kartais tenka atsakyti, nepriimti gyvūnų. Kačiukų išgyvenamumas yra mažas, nesvarbu, kaip nuoširdžiai jais besirūpintume“, – apie liūdnus dalykus kalbėjo Tautmilė. Be to, ir žmonės labiau linkę imti šuniukus, o ne kates.

Neseniai moteris įsigijo sodybą, kurioje jau gyvena 16 šunų ir 8 katės. Nors sodyba pamažu kuriasi jau dabar, prireiks bent poros metų, kad ten pradėtų veikti dar viena gyvūnų prieglauda. „Gyvūnų priežiūra labai brangiai kainuoja. Brangiausiai atsieina patalpų šildymas žiemą, nuoma. Tad ėdalui, vaistams, skiepams beveik nieko ir nebelieka“, – pasakojo moteris.

Rūpintis šunimis ir katėmis Tautmilei padeda savanoriai ir darbuotojai. Jie atvažiuoja pavedžioti šunis, išvalyti jų narvus, apžiūrėti ar suleisti vaistus. „Džiugu, kad kai socialiniame tinkle paskelbiame, jog reikia pagalbos vedžiojant šunis, atsiliepia visas būrys savanorių. Žinoma, ne visi jie tampa senbuviais, žmonių geranoriškumas ir iniciatyva tikrai palengvina darbą ir suteikia sparnus, – sakė T.Stanevičiūtė. – Esu dėkinga už bet kokią pagalbą.“