Iš skaitytojos laiško: ,,Jo seniai nebėra mano gyvenime – jis gyvena su kita moterimi, vis dėlto, lietui lyjant, nuolatos prisimenu jo žodžius: ,,Lietus – meilės metas. Vasarą, rudenį, žiemą. Lietus tarsi nuolatinis atsinaujinimas. Man patinka mylėtis su tavimi lietui lyjant…” Po šių žodžių jis atsidusdavo: ,,Ak, jei mes visada galėtume būti kartu…” Bet mes gyvenome skirtinguose meridianuose, jis – Londone, aš – Vilniuje. Jis skambindavo man kasdien, rytą ir vakarą, mat Londone ištisi lietūs, ir kuždėdavo, kad lyja lietus, o lietus – meilės metas, kad aš, mergaitė iš Nemuno krašto, esu jo svajonių moteris, kad manęs niekas taip karštai nemylės… Nekaltinu nei jo, nei gyvenimo, kad jis pasirinko patogesnį variantą – moterį, gyvenančią tame pačiame meridiane, tame pačiame mieste. Tik lietui lyjant, o lietaus Lietuvoje taip pat netrūksta, vis prisimenu jo žodžius: LIETUS YRA MEILĖS METAS…”

Prioritetų sąrašas

Jei kas nors paprašytų užrašyti, ką turime nuveikti per dieną, mūsų sąrašas atrodytų maždaug taip: nunešti į valyklą besibaigiančio sezono drabužius, darbe su kolege aptarti ir aprašyti naują projektą, per pietų pertrauką nusipirkti būtiniausių maisto produktų, vakare, pagaminus vakarienę, atsakyti į užsienio kolegų sveikinimus mokslinio darbo apsigynimo proga, su vaikų aukle aptarti kitos savaitės darbo grafiką… Kaip matome, svarbiausio dalyko dienotvarkėje nėra: nepaskyrėme laiko intymiai pabendrauti su žmogumi, kurį mylime. Stabtelkime ties šiuo faktu: žmogui, kuris mums labiausiai rūpi, mes skiriame laiko tik po to, kai atliekame visa kita. Taigi, jei pabuvimas dviese iš viso patenka į prioritetų sąrašą, jis atsiduria sąrašo apačioje. Neretai susimąstau: jei aukščiausiosios jėgos pažadintų bent vieną mūsų senolį, jis pirmiausia pašiurptų nuo mūsų gyvenimo tempo ir vertybių skalės – mes turime laiko buičiai, kitiems niekams, tačiau mes neturime laiko vienas kitam.

Linos ir Justo gyvenime buvo metas, kai jie abu buvo labai užsiėmę: Lina dirbo ir studijavo, Justas, naujai įkurtos firmos direktorius, buvo taip užsiėmęs verslo reikalais, jog juodu pamiršdavo arba tiesiog atidėliodavo intymųjį laiką. Mat vakarais abu buvo taip išsekę, kad įkritę į lovas tučtuojau užmigdavo, kartais, tiesa, pabučiavę vienas kitą. Sykį Liną sukrėtė staiga praskriejusi mintis, jog jeigu ji lauks, kol gyvenime viską padarys, kad pagaliau galėtų paskirti laiko žmogui, kurį myli, turės laukti amžinai, nes darbų, kuriuos ji turi neatidėliodama atlikti bei visokių planų, užmojų bus visada. Tada ji ir ėmė mąstyti apie tai, jog intymumą taip pat reikia planuoti.

Netaupykime bučinių

Kaip savo dienotvarkėje skiriame laiką vizitui pas gydytoją, taip pravartu paskirti laiko ir intymiai draugystei su savo partneriu. Tam mažiausiai reikėtų bent valandos bendro laiko be jokių trukdymų ir bent tris kartus per savaitę. Tuo metu neturėtų būti jokių telefono skambučių ar svečių. Suplanuotas intymumas nebūtinai reiškia suplanuotą seksą. Pirmiausia tai emocinis bendrumas. Jis gali virsti, o gali ir nevirsti fiziniu bendravimu. Suplanuoto intymumo metu galbūt iš tikrųjų pajusime didžiulį artumą savo partneriui, tada savaime iškils noras suartėti. Vis dėlto svarbu, kad planuodami pabuvimą dviese negalvotume, jog tai – garantuotas seksas tris kartus per savaitę.

Lina su Justu tokiomis valandėlėmis paprastai išsako savo jausmus vienas kitam. Na, nebūtinai kartoja ,,Aš tave myliu”, bet aptaria, kas jų santykiuose per pastarąsias dienas buvo ne taip. Arba paprasčiausiai kartu pasiklauso abiems patinkančios muzikos, paskaito, o kartais pasivaikščioja ar paguli apsikabinę vienas kitą. Dar juodu mėgsta nustebinti kitą naujais, savo pačių sugalvotais desertais, kuriuos, išradingai paserviravę, patiekia į lovą… O neretai juodu tiesiog bučiuojasi. Iš tiesų, ar prisimename, kada paskutinį kartą bučiavomės su savo partneriu? Bučiavomės šiaip sau, ne pasisveikindami ar atsisveikindami, o tiesiog džiaugdamiesi vienas kito buvimu šalia? Daugybė žmonių taupo romantiškus bučinius miegamajam. Jei jau pripratome prie šito, praradome nuostabių intymumo akimirkų, kurios nebegrįš… Bet galbūt dar nevėlu, ir mes galime, pavyzdžiui, kas rytą padovanoti vienas kitam ilgai trunkantį bučinį. Diena niekuo nepasikeis, ji bus tokia kaip ir iki tol, tik mes dažniau galvosime apie vienas kitą ir labiau lauksime vakaro, kai ir vėl susitiksime.

Iš pažiūros gali atrodyti, jog intymumo planavimas – dirbtinis dalykas. Panašus metodas verčia priešintis ar net kelia baimę. Tačiau prisiminkime, kaip pirmąkart susitikome su mylimu žmogumi. Ar tada drauge praleista valanda mums taip pat atrodė dirbtinė vien todėl, jog buvo gerai suplanuota?.. Na, o jei mes tokie svarbūs bei dideli patys sau, jei manome, kad neturime laiko bei noro panašiems niekams, tai iš tikrųjų mes nepajudiname nė piršto, kad mūsų jausmas ir toliau išliktų stiprus bei jaudinantis. Nes geriausia, ką gali duoti suplanuotas intymumas, tai artumą tarp mūsų su partneriu. Todėl tada, kai nusprendžiame užsiiminėti seksu, esame kur kas labiau pasirengę juo pasimėgauti, ir vien dėl to, jog visą savaitę kantriai kurstėme meilę.

Tarsi medaus mėnuo

Šiandien Lina su Justu drauge keliauja po visą pasaulį verslo reikalais, ir beveik visada juos užkalbinę žmonės klausia: ,,Ar jūs švenčiate medaus mėnesį?” Jie juokdamiesi atsako: ,,Taip, mes susituokę jau devyneri metai”. Ši pora iš tiesų atrodo lyg ką tik vienas kitą įsimylėję. Kiekvieną akimirksnį juodu panaudoja meilei reikšti, kiekvieną dieną paverčia medaus mėnesiu. Kodėl medaus mėnuo baigiasi, kai sutuoktiniai grįžta į realų gyvenimą? Todėl, kad kasdien jie negali gyventi susitelkę vien į meilę. Bet jei jie planuotų intymias akimirkas, kurių metu pasidalytų jausmais, jei jie planingai pakurstytų ugnį, jie ir vėl įsimylėtų vienas kitą.

Pažįstu porą, kuri mėgsta bent kartą per savaitę pasprukti iš įkyrios kasdienybės ir pabūti vienu du, pakalbėti emocine kalba. Kartais tai būna savaitgalis kaime, miške prie ežero, o kartais gretimame mieste ar net kitoje šalyje. Ir nepasakyčiau, kad juodu turi daugiau laiko ir pinigų nei kiti – paprasčiausiai, juodu planuoja bei laukia akimirkų, kada galės pabūti dviese. Beje, gyvendami įprastą gyvenimą, šie žmonės taip pat rūpinasi tarpusavio santykiais – suplanuotomis intymumo akimirkomis nuolat kursto vienas kito aistras.

Kai to nebūna, kai emocinis bendrumas atidedamas savaitgaliui ar netgi atostogoms, dažnas atvejis, kad šeima, pagaliau susirengusi išvažiuoti, susikivirčija arba rimtai susipyksta. Natūralu – slėptos ir neišsakytos nuoskaudos bei nusivylimai iškyla į paviršių ir sugriauna pernelyg ilgai brandintą išvyką bei norą pabūti dviese.

xxx

Iš skaitytojos laiško: ,,Ilgai liūdėjau, jog neturiu partnerio ir atidėliojau meilę Gyvenimui tol, kol ko nors nepamilsiu. Greitai supratau, jog taip aš stumiu meilę iš savo gyvenimo. Ir kai atsipeikėjusi ėmiau domėtis aplink mane esančiais paprastais, bet nuostabiais žmonėmis, kai pati, spinduliuodama gyvenimo džiaugsmu, juos pamilau, susipažinau su puikiu žmogumi... Buvo vasara, jis nelaukė lietaus, kad pasimylėtume – mudu džiaugėmės vienas kitu kiekvieną Dievo duotą akimirką. Mokėmės tas akimirkas gerbti ir netgi planuoti, mokėmės kasdien kurstyti meilę…”