Netrukus tradiciškai švęsime Jonines, vadintas ir Kupolėmis, Rasos švente, kurios dieną kvepia šviežiais žolynais, o naktį – laužo dūmais. Šventės dieną ar jos išvakarėse surinktos vaistažolės, pasak mūsų senolių, turėjo išskirtinę galią.

Išskirtinė šventė

Vasaros saulėgrįža švenčiama nuo senų laikų. Rašytiniuose šaltiniuose apie ją pirmąkart užsimenama 1372 m. Teigiama, kad pirmasis šią šventę Rasa pavadino Teodoras Narbutas 1835 m. Šventės pavadinimas gali būti siejamas su deive Rasa, rugių žydėjimu, kuris nuo seno vadintas jų rasojimu. Kupolės pavadinimas siejamas su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Kupolė – ir bendrinis vaistažolių ar burtams suskintų žolynų puokštės pavadinimas.

Kitados vasaros saulėgrįžos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi trukdavo ne vieną dieną, o porą savaičių. Būdavo renkami vaistiniai augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, vartai, deginami laužai. Kone visi autoriai, rašę apie senovines Jonines, teigė, kad iki šios šventės renkamos žolės, tinkamos žmonėms ir gyvuliams gydyti, nuo pikto apginti.

Vilniuje nuo seno prieš Jonines vykdavo žolynų turgeliai. Moterys ant šaligatvio išdėliodavo džiovintų ir žalių žolynų pundelius, maišelius. Būdavo galima įsigyti ir atskirų rūšių žolelių, ir jau sudėtą populiarų trejų devynerių rinkinį  nuo visokių negalių.

Moterų veikla

Žolynų rinkimas šventės rytą ar išvakarėse vadintas kupoliavimu. Lietuvoje tai laikyta išskirtinai moterų darbu. Joninių išvakarėse kone visos moterys išsiruošdavo kupoliauti, rinkti įvairių vaistinių žolelių šeimai ir gyvuliams gydyti, maistui skaninti. Tikėta, kad būtent tuo metu surinktos jos yra veiksmingiausios.

Vargu ar tai reikėtų sieti vien su išskirtine magiška Joninių, vasaros saulėgrįžos diena – juk būtent ilgiausiomis vasaros dienomis augalai daugiausia gauna saulės šilumos ir šviesos, tad tikėtina, kad ir veikliųjų medžiagų šiuo metu turi išskirtinai daug.

Mergaitės ir merginos rinkdavo augalus ne tik padėdamos mamoms, močiutėms ar kitoms vyresnėms moterims, bet ir burtams. Iš pagal griežtas taisykles prisirinktų augalų pindavo vainikėlius, burdavo savo ateitį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dienos ir nakties galios

Šeimininkės surinktą kupolių puokštę perskirdavo pusiau, vieną pusę užkišdavo už tvarto durų, kad saugotų nuo raganų kliaučių sugintas karves, o kitą – už sijos troboje.

Joninių naktį itin bijota raganų. Su tuo susijęs ir vaistinių žolynų rinkimas Joninių išvakarėse – esą tądien raganos vidurnaktį siaučia, o po jų siautėjimo, tikėta, vaistinės žolės netekdavo daug gydomųjų galių.

Manyta, kad ne tik tądien surinkti augalai, bet ir Joninių rasa turi nepaprastos gyvybinės galios. Rasos šventės išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi ir gyvuliai. Sakyta, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus.

Manyta, kad ypač verta nusiprausti nuo rugių nubraukta rasa merginoms ir moterims, kad veidas būtų skaistesnis.

Derliaus ir orų spėjimai

Beje, tikėta, kad ūkininkai sulauks gero derliaus, jei šią naktį apeis savo laukus ir pasivolios rasoje. Lankant javų laukus būdavo giedamos apeiginės giesmės, turinčios pagerinti jų derlingumą, pagreitinti augimą.

Tądien spėti ir būsimi  orai. Jei Joninių naktis žvaigždėta, manyta, kad Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jei debesuota – lietingos ir vėjuotos, jei lietinga – sniegingos, su pūgomis. Per Jonines būdavo sprendžiama ir apie būsimą derlių: jei tądien kubilėlis lengvai prisipildo vandens, aruodas lengvai prisipildys grūdų, o jei saulutė stipriai plieskia, žiemą derliaus gali pristigti.

Sakyta ir taip: jei per Jonines lyja, bus šlapias rugpjūtis. Esą lietūs vasaros pradžioje, iki Joninių, sodiečiui į piniginę pinigus krauna, o po šv. Jono juos iš piniginės traukia. Jei gegutė ir po Joninių kukuoja, bus ilgas ruduo.

Elektrėniškės žoliautoja Bronė Vasiliauskienė ir tautodailininkė Ona Petronaitienė Žolynų turguje Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Rinkimo taisyklės

Vieni populiariausių liaudiškų vaistų, kurių dabar metas prisirinkti, – vaistinių  ramunių ir liepų žiedai, jonažolės. Per Jonines renkami ir dilgėlių, gysločių, sukatžolių lapai, rugiagėlių, raudonųjų dobilų,  garšvų, jazminų žiedai, čiobreliai, trikertės žvaginės, trispalvės našlaitės, dirvinio asiūklio žolė ir daug kitų.

Vaistažoles geriausia rinkti laukuose, pievose, miške. Negalima to daryti  miestuose, prie kelių ir geležinkelio, šiukšlynų, fermų, pramonės įmonių. Mūsų prosenelės paisė vienos taisyklės – vaistažoles rinkti reikia ten, kur kito žmogaus ir jokio naminio gyvūno nesutiksi, jų balso neišgirsi...

Geriausia rinkti į pintus krepšius, kad augalai ir jų dalys nebūtų suspausti, ir kuo greičiau žaliavą džiovinti paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės spindulių apsaugotoje patalpoje, dažniausiai – užkištas už balkio palėpėje.

Kokių vaistažolių prisirinkti svarbiausia? Šalies žolininkai sako, kad tai priklausio nuo to, kokie negalavimai, bėdos šeimą užpuola.

Išskirtinės – jonažolės

Išskirtinis augalas šiuo metu – paprastosios jonažolės, ir pavadinimą gavusios nuo ilgiausios metų dienos šventės. Mūsų protėviai tikėjo, kad jos gali išgydyti devyniasdešimt devynias ar net šimtą ligų. Jonažolės stimuliuoja, tonizuoja organizmą, gydo uždegimus, reguliuoja medžiagų apykaitą, mažina kraujagyslių pralaidumą, kelia kraujospūdį, gydo žaizdas. Jos vartojamos sergant inkstų uždegimu, akmenlige, virškinamojo trakto, kvėpavimo takų ligoms.

Manoma, kad gydantis lengvesnės formos depresiją jonažolės gali pakeisti  sintetinius antidepresantus. Jos gerina nuotaiką, grąžina darbingumą, sumažina baimę, nerimą, galvos skausmą. Šių vaistažolių preparatai stiprina saugumo jausmą, ramina, stabilizuoja centrinę nervų sistemą, slopina nervingumą, dirglumą. Tačiau būtina žinoti, kad jonažolių preparatų poveikis jaučiamas ne iš karto, kaip sintetinių vaistų, o po mėnesio.

Be to, nepatartina jonažolių vartoti nėštumo metu, esant aukštam kraujospūdžiui, prieš kaitinantis saulėje, geriant kai kuriuos vaistus.

Populiariausių vaistinių augalų rinkimo kalendorius