„Keramika – dieviška profesija. Ji mane atvedė ir į šią sodybą Salantų pašonėje“, – tikina klaipėdietis keramikas Raimondas Prikockis.

Šešių arų sode krosniai ne vieta

Maždaug prieš aštuonerius metus Raimondas pradėjo sodybos paieškas. Jos prireikė dėl juodosios keramikos, tiksliau – dėl degimo krosnies. Beje, nedidelę degimo krosnį jis jau buvo įkurdinęs savo kolektyviniame sode, tačiau naudotis negalėjo – kaimynai priešinosi, mat juos erzino dūmai, kvapas. O Raimondui taip norėjosi tobulo gaminio iš juodosios keramikos!

„Kodėl jaučiu aistrą keramikai, ypač juodajai? – perklausia R.Prikockis. – Man patinka plieno spalva, juodas metalo, sidabro atspalvis. O ir technologijos procesas įdomus.“

Deja, aplink Klaipėdą 30–40 km spinduliu sodybų su žiburiu nerasi, o jei pavykdavo kokią rasti, kaina tuometiniam Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos technologijų mokytojui pasirodydavo neįkandama. Vis dėlto kas ieško, tas randa. Padeda geri žmonės. Sykį, lietui lyjant, Raimondas nusibeldė net už Salantų.

„Kai priartėjau prie nurodytos sodybos, sustingau ant kalvos: gražesnės vietos nebuvau matęs... Ežeras, gulbės, sodybos link vedantis keliukas, o horizonte, kiek akys mato, – miškai... Bridau per žolę sulig mano ūgiu, o širdis džiūgavo. Kad tik sveikatos užtektų ir moliui, ir daržui su sodu, ir sodybai iki galo sutvarkyti“, – pirmąjį įspūdį prisimena tautodailininkas.

Sodyba šalia Salantų tarsi pati prisiviliojo molio meistrą. V. Barštytės nuotr.

Pirmiausia, aišku, išrinko atokesnę vietą krosnies duobei išrausti. Sulėkė talkon abu sūnūs su draugais, ir kastuvas po kastuvo buvo iškasta 5 kvadratinių metrų duobė krosniai. Juodoji keramika – žemesnės temperatūros (iki 1 100º C) keramika. Baigiant degti formas, į krosnį prikraunama sakingų malkų. Jų vaidmuo gaminio kokybei išgauti itin reikšmingas. Krosniai ataušus jau galima džiaugtis juodos arba grafito spalvos puodynėmis, vazomis ar Raimondo mėgstamais paukštukais. Gerai išdegta juodoji keramika ir skamba, ir vandens nepraleidžia.

Įkvėpimo semiasi iš aplinkos

Rinkdamasis sodybą, R.Prikockis didelį dėmesį kreipė į aplinką, gamtą. Jautriai menininko sielai labai reikia grožio. 4 ha plote telpa nemažai – trisdešimtyje arų šniokščia lapuočių miškas, čia pat siūruoja spygliuočių giraitė, rudenį pilna grybų. Iš miško tiesiai į kiemą neretai atliuoksi lapės, stirnos, medžiuose peri paukščiai. Laukinė gamta... Gera pabraidžioti po nuosavas, rūpestingai nušienautas, pievas.

Vietos gyventojai tikina, kad šioje vietoje prieš daugelį metų stūksojo dvaras. Išliko tik šulinys iš akmenų, o ardamas dirvą Raimondas ne sykį aptiko senovinių indų šukių. Namelio palėpėje riogsojo šimto metų senumo bačka, liaudiškais ornamentais dekoruota skrynia. Menininkas saugo sodyboje rastą senovinį laikrodį, patefoną, mintydamas, kad kada nors atrestauruotame namelyje visoms relikvijoms atsiras muziejinis kampelis.

Juodosios keramikos indai ir skamba, ir vandens nepraleidžia. V. Barštytės nuotr.

Sodyboje menininkas ištisus metus negyvena, bet savaitgalius ir vasaras leidžia čia. „Tvarkytis pradėjau kurdamas grožį. Aš – gamtos žmogus, man artima jūra, žvejyba, menas, dainos, – pasakoja tautodailininkas. – Dar gyva 91-erių mamytė, Mamuliukas. Ji savo namus Palangoje puikiai susitvarkiusi, matyt, ir mano genuose tas pats grožio jausmas.“

Sodybą puošia kalnų pušelėmis

Kol Raimondas dirbo mokykloje, mažai ką sodyboje spėdavo nuveikti, gyveno keramika, etnografiniu kolektyvu, kuriame iki šiol šoka, dainuoja, bet praėjusiais metais išėjęs į pensiją neatsidžiaugia laisve, galimybe kurti, restauruoti, sėti, sodinti.

Šiuo metu jis visą savo dėmesį skiria namui. Namas senas, suręstas iš rąstų, apkaltas lentomis (žemaitiškas variantas). Lentas būtina keisti naujomis. Po truputį šeimininkas jas kalinėja, bet trukdo tai laikas, tai pinigų trūkumas. R.Prikockis ketina baigti keisti langus, dar labiau pagražinti aplinką. Jau iki 30 cm ūgtelėjo kalnų pušelių sodinukai, kuriuos jis sudaigino iš kankorėžių sėklų. Kasmet apie 200 tokių daigelių pasodina, o vėliau, gerokai paūgėjusius medelius įkurdina palei kelią, kaip bočiai darydavo. Šiais metais, tikisi, bus lengviau lauko darbus nudirbti, mat įsigijo pagalbininkų – ekskavatorių, traktorių, kitokių padargų.

Keramikui ypač artima jūros tema. V. Barštytės nuotr.

Kai pražysta gėlės...

Sode netrūksta obelų, trešnių, vyšnių, slyvų. Kai kuriuos vaismedžiai sodinti dar senųjų sodybos šeimininkų, bet daug jų ir pats Raimondas įveisė. Daržas taip pat laukia jo rankos. Tačiau bene svarbiausia keramikui – gėlės.

„Kai pražysta mano rankomis sodintos gėlės, ir darbas mielesnis tampa, ir naujų minčių kūrybai randasi“, – prisipažįsta. Šiuo metu R.Prikockio sodyboje dar baltuoja sniegenos, mėlynuoja žibutės, nedrąsiai skleidžiasi tulpės, pumpurus krauna rožės, o kai atšils, kvepės alyvos po langais, jazminai, bijūnai, vėliau siūruos ramunės, jūros kopų smilgos...

Molį minko sode

„Jaučiu malonumą ir medį droždamas, ir gintarą šlifuodamas – pasakoja Raimondas. – O iš molio galiu net muzikos instrumentą nulipdyti. Štai paprasta švilpynė ar molio dūdelė, bet ja galima įmantriausią melodiją išvinguriuoti. Jau keleri metai, kai minkau molį savo sode, vos tik susilipdžiau krosnį. Dar svajoju apie židinį, kad tik to laiko nepritrūktų.“

Ypač kruopščiai Raimondas mūrijo keramikos degimo krosnelę. Asmeninio archyvo nuotr.

Seka protėvių stilistika

R.Prikockis didžiuodamasis priskiria save kuršiams – baltų genčiai, nuo seno gyvenusiai prie Baltijos jûros. Savo gimtine jis laiko pajūrį – Palangą, kurioje prabėgo „žalia“ jaunystė, ir Klaipėdą, kur gyvena ir dirba dabar. Jo žvakidės, indai (daugiausia iš juodosios keramikos) išmarginti įmantriais ornamentais, piešiniais. Iš kur menininkas semiasi įkvėpimo , ar jam artima protėvių stilistika?

„Domiuosi ir naudoju pasaulinius simbolius, tačiau dažniausiai – lietuviškus. Piešiu saulę, žaltį, augalus. Apsidairau sodyboje ir randu autentiškos medžiagos – pakėlęs akis, matau kad ir pasaulio medį, taip dažnai dekoruojami molio dirbiniai, kraičio skrynios. Tuomet visiškai lengva jį atkartoti“, – pasakoja menininkas. Vieną puodynę Raimondas itin brangina ir neparduoda už didžiausius pinigus. Joje išraižytas senovinis kuršių laivas kurėnas.

Šeimininko mėgstama vaza – su senoviniu kurėnu. Asmeninio archyvo nuotr.

Jaučiasi gamtos dalele

Žinoma, nėra taip, kad vieną rytą atsibudęs, žmogus jau žino: minkysiu molį, gaminsiu puodynes, gyvensiu ne mieste, o kaime. Savęs, savo vietos gyvenime paieška – ilgas procesas. „ Nuėjau netrumpą gyvenimo kelią... Kas rytą padėkoju Kūrėjui už tai, kad išmokau gyventi santarvėje su visais ir savimi, kad galiu jaustis gamtos dalelyte, kad gamtoje patiriu tikrą kūrybos džiaugsmą, – atvirauja pašnekovas. – Jau vien gyvenimas pajūryje, o dabar ir kaimo sodyboje kokį įkvėpimą gyvenimui duoda. Spardykis, nesispardyk, vis viena esi pažymėtas: degi noru padaryti kažką gero žmonėms.“