Sutarti dėl pokalbio su aktore Ilona Balsyte buvo tikras iššūkis. Daug veiklos turinti moteris sunkiai randa laisvą minutę, tačiau panašu, kad dėl to visiškai neišgyvena. Greičiau atvirkščiai – jaučiasi gyvenimą semianti pilnomis rieškučiomis. O kai pavargsta, jėgas atgauna atviromis akimis stebėdama gamtą ir jos stebuklus. Su „Valstiečių laikraščio“ skaitytojais ji pasidalijo, kuo ir kaip šiandien gyvena.

Neseniai įvyko ilgai laukti atnaujinti „Dainos teatro“ koncertai. Kokias emocijas sukėlė iki širdies gelmių pažįstamos dainos?

 Šie „Dainos teatro“ koncertai buvo visiškai kitokie. Jų net nebūtų galima lyginti su tais, kurie vyko prieš 30 metų. Pirmiausia todėl, kad šį pasaulį jau paliko net keturi tuo metu dainavę žmonės. Todėl šiuose koncertuose tiesiog prisiminėme tą muziką, tada tvyrojusią nuotaiką. Kaip Andrius Kulikauskas sako, pabandėme prisiliesti prie to tikrojo „Dainos teatro“ turinio.

O ar prisimenate savo pažintį su šiuo netradiciniu teatru? Kuo jis tada traukė, viliojo?

Kai Vytautas Kernagis kūrė „Dainos teatrą“, aš buvau studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje  (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.) bebaigianti studentė. Jas baigusi, iš karto prisijungiau prie šio teatro. Buvo labai įdomu, nes tuo metu Lietuvos estradoje tokio reiškinio nebuvo. Ir dabar tokio žanro nėra, o tada tai buvo visiškai nauja, nematyta, negirdėta. Tuo mane ir patraukė, nes  mėgstu iššūkius. Kartu ir baugino – juk patikimą vietą teatre išmainiau į nežinią.

Po ketverių metų, 1989-aisiais, kartu su Aidu Giniočiu ir Sigučiu Jačėnu nėrėme į dar vieną avantiūrą – įkūrėme „Keistuolių teatrą“. Tada jau turėjau patirties, jaučiausi drąsesnė.

Esate sakiusi, kad niekada nesvajojote tapti aktore. Kaip taip išėjo?

Iš tiesų baigusi mokyklą norėjau stoti į teisę. Tačiau praeidama pro konservatoriją slapta pagalvodavau, kad būtų smagu joje mokytis muzikos. O apie aktorystę niekada negalvojau. Vėliau nuo teisės studijų atbaidė atvirų durų dienos, jų metu aiškiai supratau, kad ši profesija – ne man. Dabar žvelgdama atgal matau, kad vaikystėje ir paauglystėje troškau būti aktore, tik tuomet to nesuvokiau ir net sau neprisipažinau. Su pusseserėmis ir pusbroliais kaime stačiau spektaklius, mokykloje vedžiau renginius, mėgau šokti, būti scenoje. Kelias atvedė į konservatoriją, į aktorystės kursus. Nuo tada nebesiblaškiau.

Šiandien esate labai aktyvi moteris. Kokia veikla dabar užsiimate?

Šiuo metu mano gyvenime daug vietos užima pedagogika. Pati daug domėjausi, mokiausi, kad galėčiau dirbti su muzika ir su vaikais. Nors tai atima labai daug laiko ir dėmesio, ši veikla – tarsi išsipildžiusi vaikystės svajonė, nes visada save įsivaizdavau muzikos mokytoja.

Seni spektakliai, kuriuose vaidinau, jau nebeina. Šiuo metu repetuoju vaidmenį naujame spektaklyje, kuriame vaidinsiu kartu su Kostu Smoriginu. Premjera turėtų įvykti po mėnesio. Be to, esu viena iš  „Keistuolių teatro“ steigėjų, todėl ant mano pečių gula ir teatro valdymo reikalai.

Užauginote dvi dukras, dabar po namus laksto mažametis sūnus. Kaip sekasi susidoroti su visą gyvenimą truksiančiu ir turbūt svarbiausiu mamos vaidmeniu?

Nepaisant to, kad visos mamos turi nuojautą, kaip auginti vaikus, šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kur kyla abejonių, ko turėtum juos išmokyti. Taigi belieka prisiminti pagrindines ir svarbiausias žmogiškąsias vertybes ir stengtis įskiepyti vaikui meilę, pagarbą kitiems, darbštumą, atsakomybės jausmą. Ir suprasti, kad visa tai ugdyti turi savo pavyzdžiu, nes žodžiai negali skirtis nuo veiksmų. Labai laukiu anūkų. Kai mano vaikai turės savo vaikų, tik tada paaiškės, ar teisingai juos auklėjau.

Tinkamas pavyzdys vaikui yra jo laiminga šeima. Kokie yra tokios šeimos pamatai?

Dabar skyrybos – dažnas reiškinys, kaip ir gyvenimas nesusituokus, – viskas dėl patogumo. Džiaugiamasi, kad nebereikia tekėti už tėvų išrinkto jaunuolio, kaip būdavo seniau. Tačiau atsirado kita bėda – dabar žmonės į meilę žiūri ne itin atsakingai. Anksčiau būdavo aišku, kad su sutuoktiniu reikės gyventi visą gyvenimą, todėl žmonės išmokdavo būti kartu, kurti, puoselėti šeimą, santykius. Dabar šis gebėjimas yra prarastas. Kurti šeimą reikia visą gyvenimą. Nėra taip, kad kartu būni tik tol, kol myli. Po kurio laiko meilė baigiasi, tačiau jei jau pamilai tą žmogų, reikia meilę puoselėti, kovoti dėl jos, kurti šeimą. Ir tai daryti turi abu sutuoktiniai. Ši dviejų žmonių kūryba yra labai svarbi mūsų egzistencijos prasmė. Juk šeima kuriama ne vien giminei pratęsti. Didžioji kūryba yra mokymasis bendrauti, būti kartu, nes žmogus yra bendruomeniška būtybė. O šiandien žmonės nelabai moka bendrauti.

Ar šioje bėgimo karuselėje randate laiko poilsiui, pomėgiams? Kokie jie?

Laisvalaikio beveik neturiu, bet mane visada žavėjo ir žavi kelionės. Jei turėčiau daugiau laiko, tikrai  keliaučiau. Geriausiai „pasikraunu“ gamtoje, žiūrėdama į žemę, žavėdamasi jos spalvomis, muzika –viskas joje taip harmoninga, tobula. Rudenį įvairiausiomis spalvomis nusidažę lapai, žiemą baltas sniegas, paukščiai, pavasario ir vasaros žaluma... Visa tai stebėdama pailsiu, apima neapsakomas palaimos jausmas. Kartais įsijungiu „Discovery“ ar kitą panašų kanalą ir neatplėšdama akių žiūriu, kokia nereali yra gyvūnija, koks nuostabus povandeninis pasaulis, kokia stulbinanti laukinė gamta. O kai džiaugiasi akys, džiaugiasi ir širdis.