Rokiškėnas Stanislovas Varneckas, tris dešimtis metų dirbęs rajoninio laikraščio „Gimtasis Rokiškis“ žurnalistu, jau du dešimtmečius bendradarbiauja ir „Valstiečių laikraštyje“ – drauge su kraštiečiu dailininku Rimantu Dovydėnu kuria šeštadieninius „Anupro Dirvelės nuotykius“. Kiekvieną savaitę Stanislovas elektroniniu paštu atsiunčia Rimantui keturis šmaikščius posmelius apie naujus išmintingojo aštrialiežuvio sodiečio Anupro ir jo darbščiosios žmonos Onutės nutikimus, o dailininkas jiems nupiešia linksmus paveikslėlius.

Anuprui Dirvelei – 50

Dažnas „Valstiečių laikraščio“ skaitytojas šeštadienio numerį pradeda skaityti nuo paskutinio puslapio – „Anupro Dirvelės nuotykiai“ nuteikia smagiai, priverčia nusišypsoti. Laikraštyje jie spausdinami jau pusę amžiaus – nuo 1967-ųjų. Pirmuosius ketureilius tuomet kūrė Jonas Šiožinys, o piešinukus – Juozas Kasčiūnas. Vėliau eiliavimo estafetę perėmė kiti poetai: Edvardas Drėgva, Jonas Laurinavičius, Gediminas Astrauskas, Algirdas Verba, Alfonsas Žinevičius…

Siužetus diktuoja pats gyvenimas. S.Varneckas stebi kaimo žmonių kasdienybę, seka žemės ūkio politikos aktualijas, todėl kasdien skaito spaudą ir straipsnius internete, žiūri televiziją.

„Kai sugalvoju gerą temą, tuos keturis posmelius sueiliuoju per pusvalandį… Bet kartais ir pusdienio prireikia… Kai pritrūkstu temų, rašau apie kaimo „pijokus“ – ši tema visada aktuali. Suprantama, kad vieni eilėraštukai pavyksta geriau, kiti nelabai… Ko norėti – juk per 20 metų sueiliavau virš tūkstančio „Anupro Dirvelės nuotykių“, – savikritikos nevengia autorius.

„Anupro Dirvelės nuotykius“ Stanislovas Varneckas kartais sueiliuoja per pusvalandį.

Stanislovas kaimo gyvenimą pažįsta ne vien iš rajono laikraštyje publikuojamų straipsnių apie žemės ūkį. Dar paauglystėje jis sunkiai dirbo kolūkyje vyriškus darbus, už darbadienius tegaudamas grašius. Užtat puikiai pamena savo pirmąjį honorarą, matyt, nulėmusį profesijos pasirinkimą: būdamas Joniškėlio vidurinės devintokas už vieną eilėraštuką iš „Moksleivio“ redakcijos gavo devynis rublius – tais laikais tai atrodė didžiuliai pinigai. Už juos pripirko mėgstamų saldainių – irisų ir visa klasė per geografijos pamoką juos žiaumojo.

Almanachų sudarytojas ir redaktorius

Daug metų S.Varneckas dalyvauja Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ veikloje ir yra rajone žinomas humoreskų autorius. Stanislovo humoreskų herojai – šiuolaikinio Lietuvos kaimo žmonės su savo darbais, rūpesčiais ir svajonėmis, menantys jaunystę, žinantys tautos istoriją.

„Savo kompiuteryje saugau per 500 humoreskų. Visos jos spausdintos ne tik „Gimtajame Rokiškyje“, bet ir „Akistatoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Ūkininko patarėjuje“… Galbūt kada nors išleisiu savo humoreskų knygą“, – viliasi literatas.

Nuo 1968m. rajono laikraštyje "Spalio vėliava", dirbęs S. Varneckas, atėjus nepriklausomybei tapo jo krikštatėviu, sugalvodami pavadinimą "Gimtasis Rokiškis".

Literatų klubo pirmininkė, buvusi ilgametė Rokiškio J.Keliuočio bibliotekos vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Salvinija Kalpokaitė jį kviečia į talką sudarant ir redaguojant literatų kūrybos almanachą „Vaivorykštė“. S.Varneckas jau parengė tris almanachus, kurie apima tris literatų klubo gyvavimo dešimtmečius, todėl puikiai pažįsta geriausius rajono kūrėjus bei jų kūrybą. Almanachuose publikuota įvairių kartų literatų kūryba. Vyriausiajam jų, Broniui Kondrotui – jau 102 metai, o jauniausi almanacho autoriai – moksleiviai.

Talentingi ir nelabai

„Vienas talentingiausių mūsų rajono kūrėjų – jau Anapilin iškeliavęs Danas Kairys, gyvenęs Žiobiškyje. Jis ne eiliuotojas mėgėjas, o tikras poetas, išleidęs tris poezijos rinkinius. Su Danu susipažinau dar savo darbo pradžioje, kai jis laimėjo A.Strazdo poezijos konkursą ir gavo Kamajų kolūkio premiją. Tuomet laimingas poetas pavaišino visą redakciją – taip tos premijos ir nebeliko... Puikiai pažinojau ir kitą gabų literatą, Vytautą Šavelį, irgi palikusį nemažai talentingos kūrybos. Kai Vytautas mokytojavo Rokiškyje, dažnai užsukdavo į mūsų redakciją, atsinešdavo alaus, paskaitydavo savo naujausius eilėraščius. Kartais kaip vaikas džiaugdavosi vos viena metafora ar eilute, gimusia per naktį. Ne visuomet turėdavau laiko ilgesniems pokalbiams prie alaus – reikdavo skubiai baigti rašyti straipsnį į numerį. Gerų eilių sukūrė ir Robliuose gyvenantis Jonas Balaišis. Redagavau jo pirmąją knygelę“, – neslėpdamas nostalgijos kolegas literatus prisimena S.Varneckas.

S.Varneckas Rokiškio rajono literatų klubo almanacho „Vaivorykštė“ pristatyme.

Aštrialiežuvis žurnalistas nevengia per dantį patraukti ir vidutinių gabumų eiliuotojų, kurie žūtbūt stengiasi išleisti knygas ir vadintis rašytojais.

„Užaugina jautį, parduoda ir išleidžia dar viena knygą… Arba parduoda vieną kitą hektarą žemės… Verčiau pataupytų pinigus ir popierių – ir miškai liktų išsaugoti. Rengdamas almanachus kartais neturėdavau ką į juos dėti…“  – negaili kritikos rašeivoms redaktorius.

Pusę amžiaus drauge

Šiemet spalio 5 dieną Stasys su žmona Vida švęs gražų šeimos jubiliejų – auksines vestuves. Jųdviejų pažintį lydėjo daug lemtingų sutapimų.

Dar būdamas Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus studentas, Stasys buvo paskirtas dirbti mokytoju į Kriklinių aštuonmetę mokyklą gimtajame Pasvalio rajone.

„Aštuntoje klasėje mokėsi žvitri linksmuolė, vardu Vida. Jai dėsčiau lietuvių kalbą. Mergaitė man krito į akį, bet buvau rimtas pedagogas, elgiausi kaip dera. Vieną kartą jai net dvejetą „įvelėjau“. Po metų mūsų keliai išsiskyrė – mane paėmė į kariuomenę. Trejus metus tarnavau tolimajame Šiaurės Urale. Su Kalašnikovo automatu saugojau kalinius, kurie kirto mišką – šimtamečius kedrus ir pušis. Sovietų valdžia už dyką košės nedalino. Tekdavo krėsti jų mantą. Iš pradžių keistai atrodydavo: nešasi kalinys į darbą pjūklą, kirvį, o už kišeninį peiliuką, rastą per kratą, uždaromas į šaltąją. Apie jokias žmogaus teises tais laikais nuteistieji net nesvajojo. Sovietinių kalinių gyvenimą teisingiausiai aprašė A.Solženicynas knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, – nepamirštamas patirtis pasakoja Stanislovas.

Mokinė tapo žmona

„Iš kariuomenės mane demobilizavo spalio pabaigoje. Atvažiuoju į Pasvalį, laukiu stotelėje ir čia mane užkalbina mergaitė pilku megztiniu: „Labas, mokytojau“. Įsižiūriu – ogi ta pati Dalickų Vida. Pasirodo, ji jau mokytojauja netoli Pasvalio, Dagilynėjė. Taip sutapo, kad ir aš gavau darbą toje pačioje mokykloje. Susitikome, netrukus atšokome vestuves, – ir štai jau 50 metų nesiskiriame“, – mena jaunystę žurnalistas.

Nenorėdamas dirbti kaimo mokytoju, jaunavedys nusprendė studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete, o jo žmona įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Šiek tiek pasimokę, abu pradėjo ieškoti darbo. Galėjo įsikurti Vilniuje arba Panevėžyje, bet Rokiškyje jaunai šeimai pažadėjo butą. Ir štai 1968 m. Stasys pradėjo dirbti rajono laikraštyje „Spalio vėliava“, o jo žmona įsidarbino mokytoja. Tačiau ir mokslų neapleido – abu baigė aukštuosius.

Varneckai užaugino dvi dukras. Raminta pasekė mamos pėdomis – tapo mokytoja, tėvams padovanojo du anūkus, o Inga Lauryna pasirinko vienuolės kelią. Ji gyvena Paštuvos Basųjų Karmeličių vienuolyne.

„Kaip man yra pasakęs vienas kunigas – ne ji pasirinko vienuolės gyvenimą, o Dievas ją pasirinko, nes be pašaukimo žmogus negalėtų tapti vienuoliu“, – sako S.Varneckas. Pats Stanislovas nėra karštai tikintis, tačiau mėgsta paskaityti Šventąjį Raštą, turi įvairių laikų Biblijos leidimų lietuvių kalba kolekciją.

Vienmetis su laikraščiu

„Laikraštis, žmonių vadintas „Spaliuku“, mane traukė dėl jame dirbusių asmenybių: poetų Pauliaus Širvio ir Jono Lapašinsko. Čia redaktoriavo ir kriauniškis Petras Griškevičius, vėliau šoktelėjęs į pačias valdžios aukštumas. Pasakoja, geras šefas buvęs: ryte susikviečia visus žurnalistus, įkliukina kiekvienam po stiklinę naminukės ir liepia daugiau negerti nė lašo – rašyti reikia“, – anekdotu tapusią istoriją mena laikraščio bendradarbis.

Po mėnesio tuometinis redaktoriaus pavaduotojas Petras Milaknis išėjo atostogų, o naujoką žurnalistą paliko jį pavaduoti. Stanislovui teko dirbti ir redaktoriumi, ir atsakinguoju sekretoriumi, ir maketuotoju – visko išmoko per mėnesį.

„Su „Spaliuku“ esame vienmečiai – aš gimiau 1944 sausį, o laikraštis įkurtas tų pačių metų rugsėjį. Atkūrus Nepriklausomybę tapau jo krikštatėviu: sugalvojau naują pavadinimą „Gimtasis Rokiškis“. Jame išdirbau trisdešimt metų. Visi mano pirmieji bendradarbiai jau Anapily… Ten pat iškeliavo ir daugybė mano jaunesnių draugų. Kad nemirčiau iš nuobodulio, dar parašau vieną kitą humoreską, vis dar eiliuoju tam pačiam „Gimtajam Rokiškiui“ ir, žinoma, „Valstiečių laikraščiui“. Ir užsiėmimas smagus, ir vienas kitas euras prie pensijos. Galvą „pravėdinu“ dirbdamas kolektyviniame sode“, – apie pensininko kasdienybę porina Stanislovas.