Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimas tarp vandenų

Rusnė – Šilutės rajono miestelis, įsikūręs vienintelėje Lietuvos saloje. Pirmą kartą Rusnės vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo (90–168 m.) žemėlapyje. Jame Nemunas vadinamas Russon – lėtai tekančia upe. Šiandien Rusnė – kaimo turizmo, žvejų, menininkų ir kitų kūrybingų žmonių gyvenimo ir veiklos vieta.

Čia baigiasi Lietuva

Artėdamas Kuršių marių link Nemunas ties Tilže suskyla į Rusnės ir Gilijos upes. Prieš Rusnės salą Rusnės upės vaga šakojasi į Atmatą ir Skirvytę, kurios apglėbia salą. Rusnėje sustatyti pasienio stulpai primena, kad esi pačiame Lietuvos pakraštyje, nes anapus Skirvytės vandenų – Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis.

„Pirmųjų rašytinių žinių apie Rusnę, kaip vietovę, randame kryžiuočių istorijos šaltiniuose. Vienas jų – J.Sembritzkio ir A.Bittenso knyga „Šilokarčemos istorija“. Ją 2008 m. į lietuvių kalbą išvertė Šilutės miesto garbės pilietis Jonas Jonaitis. Knygoje rašoma: „Tuo laiku, kai Baltijos kraštai iš priešistorijos tamsos išniro į istorijos šviesą, dabartinė Šilokarčemos apskritis didžiąja dalimi priklausė lietuviškoms sritims, kurios tuomet buvo priskiriamos Kuržemei, t. y. didžiajai Ceklio žemei, apėmusiai ir pietrytinę Klaipėdos apskrities dalį.“ Teigiama, kad Rusnės apylinkėse nė vienas piliakalnis, nė viena kapavietė neliudija, jog čia gyventa žmonių. Nemuno deltoje tarp Rusnės ir Gilijos dunksojo neįžengiami miškai, o anapus Nemuno iki Tilžės plytėjusi negyvenama dykvietė. Archeologiniai radiniai irgi negausūs: pavieniai kirvukai, naudoti medžiams kirsti“, – salos istorijos ypatumus pristatė Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Kaip teigia seniūnė, detalesnių žinių apie Rusnę atsiranda tik nuo XV a. Po Melno taikos (1422 m.) Vokiečių ordinui atiteko Nemuno dešinėje pusėje esančios žemės, gyvenimas šiose vietovėse pasidarė saugesnis. Tai paskatino krašto ekonominį vystymąsi. Vokiečiai pradėjo kolonizuoti žemes, kurti kaimus, steigti dvarus, smukles. „Iš išlikusių archyvų, pagal kuriuos J.Sembritzkis ir A.Bittensas parašė „Šilokarčemos istoriją“, galima spręsti, kad jau 1448 m. Rusnėje buvo karčema. 1650 m. ji buvo išnuomota Richardui Kantui, Karaliaučiaus universiteto filosofo Imannuelio Kanto proseneliui“, – Rusnės sąsajas su žymiu filosofu priminė seniūnė.

1792 m. Rusnei buvo suteiktas miestelio statusas. Jis suklestėjo XIX a., kai prasidėjo medienos prekyba. Sieliai iš Rusijos Nemunu buvo plukdomi į Klaipėdą. „Rusnė buvo sielių perrišimo, sutvirtinimo vieta, nes vandens kelias aplenkiant Ventės ragą buvo labai pavojingas. Pirkliai patirdavo didelių nuostolių, kai vandens srovės išsklaidydavo sielius po marias. Tad Rusnėje Klaipėdos pirkliai samdydavo žmones, kurie sutikdavo ir perrišdavo sielius. Dalis rąstų Rusnėje buvo kraunami į valtis, laivus ir per marias plukdomi į Klaipėdą. Rusnė buvo virtusi Klaipėdos uosto dalimi. Tai paskatino rusniškius statyti garines lentpjūves ir perdirbti dalį medienos. Pirmąją garinę lentpjūvę Rusnėje atidarė Šlimas 1856 m. Kiek žinoma, iki XX a. pradžios Rusnėje veikė šešios lentpjūvės“, – pasakojo D.Drobnienė.

1873 m. iškasus Karaliaus Vilhelmo kanalą, visa laivyba vyko šiuo kanalu, aplenkdama pavojingąjį Ventės ragą. Tad sielių ir medienos pakrautiems laivams jau nebuvo reikalo stoti Rusnėje. Tai paskatino žvejybos vystymąsi. Rusnė pradėjo garsėti starkių, lašišų, nėgių laimikiais. Čia pat, Rusnėje, jos buvo rūkomos ir skrudinamos, ruošiamos eksportui į Europos šalis. Šalia žvejybos vis labiau Rusnė buvo žinoma ir kaip kurortinis miestelis.

Ryškų puslapį Rusnė įrašė ir knygų leidybos istorijoje. XIX a. antroje pusėje miestelyje buvo keli knygynai. 1897–1904 m. saloje veikė Alberto Butkeraičio spaustuvė, knygrišykla ir knygynėlis. Nuo 1911 iki 1918 m. knygas spausdino ir jomis prekiavo broliai Adolfas ir Jurgis Vebeliai.

1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus centras. Čia veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų skyrių liaudies mokykla, 5 restoranai, 14 parduotuvių, dirbo gydytojas ir stomatologas, vyko turgūs.

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, Rusnė ištuštėjo. Pokario metais į ją buvo atkeliami gyventojai iš visos Lietuvos, ir ne tik. 1946 m. įsteigtoje mokykloje pamokos vykdavo rusų ir lietuvių kalbomis. Vėliau mokykla tapo grynai lietuviška. Sovietmečiu Rusnės žuvininkystės ūkis buvo ūkis milijonierius, jame klestėjo žemės ūkis ir žuvininkystė. Veikė žvejybos uostas su laivų remonto įmone, žuvies apdirbimo įmonė, ichtiologijos laboratorija, meteorologijos stotis.

Šiandien Rusnė – žvejų ir ankstyvųjų bulvių augintojų kraštas. Ryškiausias Rusnės išskirtinumas – potvyniai ir pavasariniai vandens paukščių subuvimai, kai ne tik sala, bet ir Nemuno žemupio užlietos žemyno lankos aidi nuo didžiulių žąsų būrių klegesio, kai gulbes, gerves ir kitus sparnuočius, stabtelėjusius pasistiprinti potvynio suklaidintomis žuvimis, rodos, ranka gali paliesti. Pati gamta salos gyventojus skatina imtis naujų verslų. Vienas jų – kaimo turizmas. Saloje svečius mielai pasitinka 13 kaimo sodybų.

Istoriją mena paminklai

Rusnėje yra išlikęs unikalus Uostdvario švyturys (technikos paminklas) su vandens kėlimo stotimi. Dabar čia įrengtas polderių muziejus. Krašto istoriją primena etnografinė sodyba. Pasinaudojant ES parama, Rusnėje įrengta prieplauka, iš kurios vasarą galima nuplaukti į Nidą ir, pasilepinus smėlio ir pušų prieglobsčiu, sugrįžti atgal. Šia paslauga ypač naudojasi mėgstantieji keliauti dviračiais. Beje, prieplauka yra tapusi ir miestelio švenčių vieta. Šalia jos – Peterso tiltas. Būdamas Šilutės apskrities viršininku, jis daug prisidėjo prie tilto per Atmatos upę idėjos atsiradimo ir pastatymo. Peterso iniciatyva 1914 m. Rusnėje pastatytą tiltą primena jo likučiai ir žibintas, rodęs kelius į Šyškrantę ir Rusnės centrą.

Užsukusiuosius į Rusnę seniūnė pakviečia į Salos etnokultūros ir informacijos centrą, kuriame gausu informacijos apie lankytinas vietas. Praėjusiais metais duris atvėrusiame Nemuno deltos regioninio parko Lankytojų centre galima susipažinti su Rusnės salos augmenija ir gyvūnija. Pavargusieji nuo gryno oro ir įspūdžių gali aplankyti Taikos gatvėje esančią greitojo maisto užkandinę ar restoraną Šilutės gatvėje „Prie Peterso tilto“.

Sąsajos su Indija

Nuo praėjusių metų spalio Rusnėje stovi paminklas, primenantis Indijos politiko Mahatmos Gandhio sąsajas su šiuo miesteliu – Rusnėje gimė jo bičiulis architektas Hermanas Kallenbachas.

Tiesa, sumanymas miestelyje įamžinti šių dviejų asmenybių draugystę gimė ne patiems rusniškiams. „Praėjusių metų pavasarį pas mus apsilankė laidų vedėja Edita Mildažytė su komanda ir pasiūlė Rusnėje pastatyti paminklą Indijos nepriklausomybės patriarchui Mahatmai Gandhiui ir jo bendražygiui, rusniškiui litvakui H.Kallenbachui“, – paminklo atsiradimo pradžią priminė seniūnė D.Drobnienė.

H.Kallenbachas gimė 1871 m. kovo 1 d. žydų šeimoje. Jo tėvas Rusnėje turėjo didelę lentpjūvę ir sėkmingai prekiavo mediena. Išlikę šaltiniai liudija, kad jų lentpjūvė ir namas stovėjo ant Atmatos kranto.

H.Kallenbachas, Karaliaučiuje baigęs architektūros studijas, 1896 m. nukako į Pietų Afriką ir iki 1906 metų dirbo architektu. Būtent tada jis ir susibičiuliavo su Pietų Afrikos teisės konsulate dirbančiu M.Gandhiu. H.Kallenbachas ilgainiui tapo ne tik artimu jo draugu, bet ir jo neginkluotos kovos idėjų finansiniu rėmėju.

Tiek rusniškiai, tiek Šilutės rajono savivaldybės vadovai ir taryba pritarė minčiai įamžinti bendražygius. „Iš pradžių buvo siūloma skulptūrą pastatyti ant senojo tilto liekanų, bet paskui bendru sutarimu nusprendėme, kad bus geriau, jei jis stovės, kaip manoma, prie buvusios sinagogos. Kadangi ten buvo gana apleista vieta, nusprendėme ją sutvarkyti, panaudodami seniūnijai skirtomis kelių fondų lėšomis. Didžiąją pinigų dalį – apie 44 tūkst. eurų – paaukojo Yusufo and Faridos Hamiedų labdaros fondas“, – paminklo atsiradimą apžvelgė seniūnė.

Į 2015 m. spalio 2 d. vykusias iškilmes atvyko didelis būrys svečių, tarp jų – ir M.Gandhi proanūkis Tusharas Gandhi.

Paminklo, pabrėžiančio iš Lietuvos kilusių žydų pasaulinę įtaką, jų laimėjimus, autorius – skulptorius Romualdas Kvintas. Jis yra paminklo Vytautui Kernagiui Nidoje autorius, ne viena jo sukurta skulptūra puošia Vilnių.

„Tikime, kad šis paminklas ne tik Rusnei, bet ir Lietuvai padės tapti labiau matoma turizmo žemėlapiuose, prisidės kuriant daugiafunkcę platformą tarptautiniams projektams, kuriuose galėtų dalyvauti Lietuva, Vokietija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Izraelis ir kitos šalys, – planais pasidalijo seniūnė. – Siekiame, kad Rusnė taptų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių turistų pamėgta vietove.“

Akcijos miesteliui puošti

Norite pradžiuginti rusniškius? Dovanokite miesteliui suolelį. „Akcija „Padovanok Rusnei suolelį“ gimė 2014 m., rengiantis dešimtajai „Šaktarpio“ šventei. Tikėjomės, kad miestelyje bus pastatyta dešimt suoliukų. Žmonėms akcija patiko, balandžio pradžioje, rengiantis šventei, buvo pastatyti 24 suoliukai. Akcija nepasibaigė kartu su švente 2015 m. paskutinę dieną Rusnėje prisėsti kvietė jau 44 suoliukai. Suoliukus dovanoja labai įvairūs žmonės. Ir ne vien tiki rusniškiai. Pavyzdžiui, ne vienus metus Rusnėje apsilankanti Kauno Aleksoto bendruomenė“, – pasidžiaugė pašnekovė.

„Mūsų suoliukai nėra taisyklingos formos, proporcingi. Visus juos pagamino šilutiškis meistras Algis Taroza“, – sakė seniūnė.

Kita miestelio akcija – rožių sodinimas. Šis sumanymas, kaip teigė D.Drobnienė, gimė prieš kelerius metus švenčiant bažnyčioje Mamos dieną. Tada rusniškiams buvo pasiūlyta paaukoti po 3 eurus (tada tiek kainavo rožių krūmelis) ir augančia rože pagerbti savo mamą. Akcija sulaukė didžiulio pritarimo – gyventojai pradėjo siūlyti rožėmis pagerbti ir tėčius. Taigi prie seniūnijos atsirado antras rožynas. Mamytėms skirtajame sodiname raudonas, o tėčiams – rožines rožes, – miestelį puošiančias akcijas pristatė seniūnė. – Rusniškių paaukotomis lėšomis rožynas atsirado ir prie senosios vaistinės. Taigi praėjusią vasarą mūsų saloje žydėjo 172 rožių krūmai.“

Miestelio tradicija tapo ir vasaromis vykstantys menininkų plenerai. Jie atkeliavo jau pramintais takais. Jie buvo rengiami dar sovietmečiu, tad rusniškiai nusprendė atgaivinti tai, kas buvo gražu ir gera. Plenerams vadovaujanti iš šių kraštų kilusi menininkė Renata Kasiulytė sukviečia nemažą būrį žinomų šalies dailininkų, kurių darbai kaupiami miestelio galerijoje, eksponuojamoje etnokultūros centre.

Dalies plenerų namai – Rusnės bažnyčia. Ji buvo pastatyta 1809 m. Bažnyčioje stovėjo 11 registrų vargonai, nuostabūs Karaliaučiaus auksakalių nukalti indai. Viename jų buvo saugoma šv. Kristoforo, žvejų ir keliautojų globėjo, relikvija. Tarybiniais metais bažnyčioje buvo įkurta sporto salė. „Mūsų bažnyčiai pasisekė, nes kitose šio krašto bažnyčiose buvo įrengiami grūdų sandėliai. Skirtingai nuo kitų Lietuvos vietų, Mažojoje Lietuvoje buvo naikinamos ir bažnyčios, ir kapinės“, – pasakojo seniūnė, pasidžiaugdama, kad, nors bažnyčia priklauso evangelikams, o saloje gyvena daugiau katalikybę išpažįstančių žmonių, į kiekvieną rusniškių prašymą labai geranoriškai atsižvelgia kunigas Valdas Miliauskas. Tad daugelis miestelio švenčių prasideda šioje bažnytėlėje.

Rusniškių meilė savo miesteliui neliko nepastebėta. Dvidešimt šešerius metus gyvuojantis Šilutės „Rotary“ klubas kasmet sumažinta Hugo Šojaus paminklo skulptūrėle apdovanoja daugiausia savo kraštui nusipelniusius žmones, įmones, įstaigas, bendruomenes. Vertinant 2015 m. nuopelnus, ji įteikta Rusnės seniūnijos bendruomenei „Rusnės sala“ už pilietišką labdaringą veiklą gražinant Rusnės salą.

Žvejams – uostelis

Nuo senų laikų ne vieno rusniškio svarbiausias pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba. Ir šiandien užsukęs į miestelį pirmiausia pajunti rūkomos žuvies kvapą. Rusniškių žuvis – ypatingo, tik šiam kraštui būdingo skonio, ruošiama ir rūkoma pagal tik rusniškiams žinomus receptus. Keturiems žuvies rūkymu besiverčiantiems rusniškiams suteiktas kulinarinio paveldo ženklas.

„Pasinaudojant 2007–2014 m. ES parama, Rusnėje pastatytas mažųjų žvejybinių laivelių uostas. Investuota apie 1,7 mln. eurų. Tiesa, atidarymo juostelės dar neperkirpome, bet darbai jau baigti, sutvarkyta ir uosto aplinka, – sakė Rusnės seniūnė. – Tikimės, kad 2016 m. pabaigsime statyti kultūros namus. Turime vilčių, kad pavyks gauti lėšų ir mūsų bažnytėlei suremontuoti. Mes tikime, kad pagaliau turėsime ir estakadą. Jau skirta pinigų aplinkos poveikiui įvertinti. Estakada reikalinga ne tik svečiams, norintiems į Rusnę pakliūti per potvynius. Jos ypač reikia patiems rusniškiams. Tikime, kad, pastačius estakadą, Rusne susidomės ir investuotojai. Galbūt atgis veikla ir buvusioje žuvininkystės įmonėje, kuri šiuo metu nepelnytai apleista.“

Rekomenduojami video