Biržuose gyvenantis Algis Spirius – vienas iš nedaugelio biržiečių, kurie yra stačia galva panirę į radijo sportą. Hobio traukos laukas toks stiprus, kad pakoregavo ne tik gyvenimo būdą, bet ir gyvenamąją vietą.

Biržų pakraštyje esanti 61 metų A. Spiriaus ir jo žmonos Aleksandros sodyba apsodinta medžiais ir apstatyta radijo ryšio antenomis, kurių netoliese namo stūkso net keturios. Viena žiūri į rytus, kitos nukreiptos pietvakarių ir Šiaurės Amerikos kryptimis. „Prieš tai gyvenome bute Medeikiuose, bet ten pasidarė ankšta. Norėjau įsirengti radijo stotį namie, todėl reikėjo keisti gyvenamąją vietą. Namo ieškojau gal trejus metus. Reikėjo, kad ne tik būtų netoli Biržų, bet ir tinkamas radijo sportui“, - pasakojo A. Spirius.

Nedidelis medinis namas, tvarkingai prižiūrima aplinka niekuo neišsiskiria nuo daugybės kitų sodybų. Išskyrus laidus ir antenas, kurios tarsi papildo prie sodybų augančius šimtamečius medžius.

Antenos ne tik radijo bangas gaudo, bet ir į kiemą prišaukia vieną kitą smalsuolį.

„Būna, kad užeina koks nors praeivis pasiteirauti, kas čia per bazė. Kai kam užtenka pasakyti, kad užsiimi radijo sportu, o tuos, kurie visiškai susipykę su fizika, tenkina ir paaiškinimas, kad elektrą gaminu. Dėl laidų, tai namą apšiltinę statybininkai irgi buvo nustebinti jų gausa, sakė pirmą kartą mato tokius įvadus į paprastą namą“, - sakė sodybos šeimininkas.

Iš Kuršėnų kilęs A. Spirius radijo ryšiais susidomėjo būdamas 13 metų, kuomet gavo progą apsilankyti jau anapilin iškeliavusio trumpabangininko Adolfo Abromavičiaus stotyje. Galimybė užmegzti ryšį su visu pasauliu geležinės uždangos metu jaunuoliui paliko neišdildomą įspūdį ir užkrėtė radijo hobiu visam gyvenimui.

„Svajojau dirbti su elektronikos ir radijo įrengimais, tačiau tikros svajonės, ko gero, ir turi likti svajonėmis. Pasukau šiek tiek į kitą specialybę“, - sako elektriku ir automatikos derintoju vienoje didesnių Biržų rajono įmonių dirbantis vyras.

Į Biržų rajoną 1979 metais atvykęs A. Spirius iš pradžių gavo stebėtojo šaukinį, tačiau licencijos dirbti su siųstuvu iš namų dar reikėjo ilgai palaukti.

„Pagal tuomet įprastas procedūras licenciją buvo galima gauti per metus, bet aš jos laukiau apie 4-5 metus. Viskas dėl sovietinio saugumo. Mano mama buvusi Sibire, tad, manau, tas turėjo įtakos. Bet nebuvau aš toks vienintelis. Dirbdavau iš kolektyvinių stočių ir, kuomet 1983 metais gavau licenciją dirbti iš namų, prasidėjo tarsi naujas gyvenimas“, - su šypsena per 30 metų senumo istoriją prisiminė pašnekovas.

Anot jo, bendrauti radijo ryšiu okupacijos metu buvo galima su visomis šalimis, įskaitant Ameriką. Vienintelis draudimas – užmegzti ryšį su Izraeliu. Nors taisyklės leisdavo kalbėti daugiau apie orą ir techniką, pokalbių būdavo apie viską. Žinoma, daug kas buvo pasakoma ir skaitoma „tarp eilučių“.

Per 1991 metų sausio įvykius A. Spirius iš namų Medeikiuose radijo ryšiu į užsienį transliavo žinias apie padėtį Lietuvoje. Anot radisto, netgi tarp bičiulių buvo tokių, kam toks žingsnis atrodė netinkamas.

Visas A. Spiriaus laisvalaikis dažniausiai yra leidžiamas prie transiverio, jau nekalbant apie savaitgalius, kuomet vyksta varžybos. O varžybos vyksta kone kiekvieną savaitgalį ir trunka jos po 24 valandas, o kartais ir ilgiau. Šeimyninė situacija tokia, kad vyras lyg ir namie, tačiau jo kaip ir nėra.

„Su žmona tai man jau tikrai pasisekė. Ji jaunystėje irgi užsiiminėjo radijo sportu, bet vėliau jai labiau pradėjo rūpėti gėlės, kulinarija ir visi kiti moteriški dalykai. Džiaugiuosi, kad ji mane puikiai supranta. Čia juk ne šaškėmis žaisti, reikia ir į aparatūrą investuoti. O per varžybas su žmona irgi pabendraujame, kai kavos man atneša“, - sakė radijo sporto entuziastas.

Kambario ir aparatinės sieną puošia ne vienas diplomas, iškovotas įvairiose varžybose. Aktyviau varžybose dalyvauti A. Spirius pradėjo maždaug prieš 15 metų, kai namuose baigė įsirengti stotį.

Anot radisto, pradžioje nebuvo lengva, vienam „įsivažiuoti“ į radijo sportą yra tiesiog neįmanoma. Įsirengti bazę daug pagelbėjo bendraminčiai kolegos, su kuriais bendravimas vyksta nuolat tiek radijo ryšiu, tiek ir susitikus gyvai. Daug vertingų pamokų ir patarimų buvo gauta ir iš paties trumpųjų bangų radijo ryšių pasaulio čempiono biržiečio Gedimino Lučinsko.

Sukauptą ir vis tebekaupiamą patirtį radistas norėtų perduoti ir dviem anūkams ar anūkėlei, kuriems kol kas labiau įdomūs telefonai ir kompiuteriai, o ne radijo stotys.

„Pirmoji mano mokinė buvo dukra, kuri irgi jaunystėje dalyvaudavo varžybose, iškovojo ne vieną prizą. Dabar gal reiks imtis mokyti anūkus, kai jie paaugs. Kol kas jiems ne tai galvoje. Praėjusią vasarą berniukai svečiavosi ilgiau nei mėnesį, tai teko nuo sporto imti atostogų ir man. Namai buvo kaip reta gyvi“, - juokiasi su senelio pareigomis tvarkytis turėjęs A. Spirius.

Radijo sporto entuziastas jokiu būdu nesutinka, kad radijo sportas yra neįdomus ar kokia nors atgyvena. Anot A. Spiriaus, tai itin dinamiška, įdomi ir azartiška veikla.

„Kai kas sako, kad atsiradus internetui ir mobiliesiems telefonams, radijo ryšys ir sportas tapo nereikalingas, neįdomus. Tai kam tada vyrai perka šautuvus ir eina medžioti, kai parduotuvėse mėsos - kiek tik nori? Radijo ryšį galima užmegzti ištisą parą su bet kuriuo pasaulio kampeliu. Vyksta netgi savotiškos ekspedicijos į egzotiškus kraštus ieškant jose korespondentų. O varžybose yra azartas, adrenalinas ir noras kuo geriau pasirodyti - kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje“, - entuziastingai situaciją nušviečia sportininkas.

Radistas, kuriam Morzės abėcėlė yra tarsi antra gimtoji kalba, per 36 valandas buvo užmezgęs apie 2500 ryšių. Tai jo asmeninis rekordas. Tikėtina, kad ateityje šis asmeninis rekordas bus pagerintas, nes radijo sportas A. Spiriaus gyvenime tikrai neketina užimti kuklesnės vietos. O ir medžiagomis naujai antenai jau pasirūpinta...

Simonas Gudas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"