Linas Jakubonis, retųjų augalų parko „Tervydžių kaimo oazė“ (Rokiškio r.) šeimininkas, bitininkas, manęs paklausė: „Ar jūs girdite, kaip auga žolė?“ „Negirdžiu“, – atsakiau. „O aš girdžiu viską – kaip pavasarį lapai sprogsta, kaip žiedai išsiskleidžia. Rytais girdžiu, kaip auga žolė – tokia tyli melodija, aiškiai ją girdžiu.“ Linas jaučia, kur elniai ir briedžiai numeta ragus, ir lengvai juos randa. Jis leidžia žvėrims vaišintis jo sodo gėrybėmis, o bitėms palieka susineštą medų. Ir neliečia netgi vapsvų, nes jos naikina amarus ir erkes.

Žmogus – ekosistemos dalis

L.Jakubonis įsitikinęs, kad gamta yra darni save reguliuojanti ekosistema.

„Deja, žmonės griauna tą harmoniją, nes dėl pelno naikina gamtą, – apgailestauja Linas. – Planetą išsaugosime, jeigu tausosime gamtą. 95 proc. žmonių nemato ir negirdi jos, nesupranta tikrų dalykų. Aš nenaudoju jokių trąšų nei chemikalų. Vieni gyviai reguliuoja kitų gausą. Kiek derliaus uždera, tiek man užtenka. Nudžiūvusius medžius palieku, nes sausuoliai naudingi – juose gyvena naudingi vabalėliai bei mikroorganizmai. Mano kieme derėjęs kedras nudžiūvo, bet jo nekertu. Užtat kedriukų pasėjau, septyni išdygo.“

Bičių lova

Į „Tervydžių kaimo oazę“ žmonės važiuoja ne tik augalais pasigrožėti, medaus degustuoti, bet ir bičių lovoje pamiegoti. Ant avilių pastatytas medinis namelis, kuriame įrengta lova. Išbandžiau ją ir aš. Per lauke įtaisytą veidrodį mačiau, kaip bitės atskrenda į avilius, girdėjau jų tylų dūzgimą, o viduje jaučiau nuostabų vaško ir medaus aromatą.

„Vasarą čia pamiegoti atvažiuoja sveikuoliai. Bitės žmogų harmonizuoja, ramina. Turiu 21 avilį. Bitės mane pažįsta, negelia. Esu tarp tų 5 proc. Lietuvos bitininkų, kurie palieka darbštuolėms jų susineštą medų. Daugelis, siekdami pelno, primaitina bites cukrumi ir taip jas nualina, todėl biteles užpuola erkės ir visokios ligos, jos suserga, miršta, o maniškės – sveikutėlės“, – tikina bitininkas.

Kieme stovi bičių namelis, kuriame Linas laiko bitininko reikmenis, o ant jo sienos – avilys iš medžio kamieno. Kitas kamieninis avilys įkurdintas senoje eglėje.

„Bitės šiuose kelmuose ramiai gyvena jau kelerius metus, aš jų nejudinu, neimu medaus. Senovėje tokie aviliai stovėdavo soduose“, – pasakoja Linas ir mane nuveda prie seno lentinio avilio. Atidaro jo stogą, o ten – vapsvų sulipdytas lizdas.

„Čia taikiai sugyvena ir bitės, ir vapsvos. Vapsvų nenaikinu, jos labai naudingos – sunaikina daugybę amarų, erkių ir kitų kenkėjų“, – ilgametę patirtį atskleidžia bitininkas.

Parką įkūrė tėvas

5 hektarų ploto retųjų augalų parką, įtrauktą į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą, įkūrė Lino tėvas Kazys Jakubonis. Jis buvo partizanų ryšininkas. K.Jakubonį išdavė, žiauriai tardė, bet jis nieko neišdavė, todėl šešerius metus kentė tremtį Karagandos lageryje. Ten jis susipažino su kalinčiais botanikais. Grįžęs į Tervydžius, gausino savo parką, palaikė ryšius su Lietuvos, Latvijos, Rusijos botanikos sodais, gaudavo retųjų augalų sodinukų ir sėklų.

„Tervydžių kaimo oazės“ lankytojai eglių alėjoje.

Šalia senų vietinių medžių parke veši retieji augalai, kiekvieną jų Linas aprodo, apie jį papasakoja.

„Parko medžius tyrinėjo Dubravos arboretumo viršininkė dr. Valerija Baronienė. Ji suregistravo 277 augalų rūšis. Štai Amūro kamščiamedis, iš kurio daro kamščius vyno buteliams, o čia – Izraelio augalas – biblinis Mozės „Liepsnojantis krūmas“, nuostabiai žydintis tulpmedis, o kaktusas opuncija iš Kanados žydi geltonai. Hamamelis pražysta po vasario 16-osios ir žydi 3 mėnesius. Abrikosas duoda tiek vaisių, kad prisiverdu uogienės visai žiemai. Užderėjo ir kininė aktinidija, arba kivis. Aukštaitijos žemė patinka auksinei šakniai, eleuterokokui, ginkmedžiui, magnolijai. Štai turkiškasis lazdynas, kurio riešutai kabo iki kovo mėnesio – su kartele ant sniego pasikratau. Voverės jų neliečia, juos mėgsta didysis margasis genys – įkiša riešutą į stuobrio plyšį ir perskelia snapu“, – sako sodo šeimininkas.

Parką puošia ūksminga 100 metrų ilgio išlakių eglių alėja. Prieiname didžiulį šermukšnį, aplipusį uogomis.

„Jam keli šimtai metų. Šis šermukšnis – vienas stambiausių Lietuvoje. Kai mano tėvas dar buvo vaikas, jis buvo jau didelis. Atvėsus orams, atskris šiauriniai paukščiai ir uogų neliks per dvi dienas. Auginu kelių rūšių vynuoges, jas irgi nulesa paukščiai“, – rudens gėrybių nesigviešia Linas.

Jis džiaugiasi, kad „Tervydžių kaimo oazė“ keičiasi – tiesiami takai, sutvarkius prie kiekvieno augalo atsiras lentelė su pavadinimu.

Riešutus nuraško voverės

Parke veši net 7 rūšių riešutmedžiai: lazdynai, kelios rūšys graikinių, mandžiūriniai, juodieji.

„Voverės baigia išskinti paskutinius riešutus. Pirmiausia sudorojo lazdynų vaisius. Paragavę graikinių, karčius apvalkalus numeta ant žemės, randu jų net miške. Kai pats įlipu riešutų pasiskinti, joms nepatinka. Mane baido – pašiaušia uodegą, dantukais čeksi, akytėmis mirksi, – juokiasi Linas. – Rytą žiūriu: trys voverės tupi kriaušėje, graužia kriaušes, išspjauna minkštimą, suėda tik sėkliukes. Sakau: „Na, išdykėlės, išnešėte mano riešutus, dabar naikinate kriaušes.“ Tik spokso ir darbuojasi toliau – nebijo. Net lauke padžiautas kojines jos vagia – jei tik neprisegu, žiū, jau vienos nėra. Vakare sodybą aplanko meškėnai – jie mėgsta obuolius, kriaušes. O lapės iškapsto vapsvų lizdus.“

Svečiuojasi žvėreliai

„Tervydžių kaimo oazę“ lanko ir kiti miško žvėrys.

„Briedžiai žiemą sode gyvena po kelis mėnesius. Žalos nedaro, paėda obuolių, paguli ir išeina, o elniai bado, daužo kamienus ragais, sužeidžia medžius. Kartą žiemos rytą sode suskaičiavau gulinčias 35 stirnas. Jos mėgsta tujas – nuėda šakas, kiek pasiekia. Jaunus medelius aprišu metaliniu tinklu“, – apie miško svečius pasakoja Linas.

Seniau jis laikė avis, bet visas papjovė vilkai.

„Kartą miške sutikau du vilkus. Galvoju, ką daryti: ieškau šakos apsiginti. Jie sustojo ir žiūri man į akis. Sustojau ir aš, žiūriu į juos. Tada jie apsisuko ir lėtai, ramiai nupėdino į miško gilumą, – nepamirštamą susitikimą mena Linas. – Jei vilką miške sutinki, vadinasi, jų tikrai daug, nes šie žvėrys vengia žmonių. Jų labai padaugėjo per pastaruosius penkerius metus. Aplinkinių gyventojų avis sudraskė, visur jų pėdos ant suartų dirvonų. Kai jų daugiau prisiveis, jie draskys ir žmones.“

Retas akmuo

Sodybos kiemą puošia daug įdomių akmenų, o vertingiausias jų – itin retas plokščias dubenuotasis akmuo.

„Šiam akmeniui gal keli tūkstančiai metų. Matyt, senovėje tai buvo aukuras. Lyjant jo įduba prisipildo vandens, ateina gaidys Dobryninas Tryliktasis Raibasis su vištomis atsigerti. Pas mane gyvena ir katinas, vardu Rudasis Geltonasis Pirmasis Baisusis. Jis lankosi ir pas kaimynę Nemirą Statulevičienę“, – šypsosi sodybos šeimininkas.

Linas aprodo ir naują pirtelę, kurią pavertė savotišku muziejumi. Čia yra net karo laikų bomba, ji nepavojinga, surūdijusi.

„Mano svečiai mėgsta senąją dūminę pirtelę, dar tėvo statytą. Jis čia mėsą rūkydavo. Šioje pirtelėje vyko smagi klubo „Vantos lapas“ pirties šventė“, – sako L.Jakubonis.

Ragų kolekcininkas

Elnių, briedžių, stirninų ragų pilna Lino namuose, garaže, ant aukšto. Jau pametė jų skaičių, nes vien šiemet rado 50 – įšalusius į gruodą, po krūmais, žemėje, žolėje, net miško baloje, pelkėje. Radęs vieną ieško jo poros, juos fotografuoja, registruoja, ant rago užrašo radimo datą. Kiekvieno radybos – nuotykis.

Gamtos vaikas L.Jakubonis vien šiemet rado 50 elnių ir briedžių ragų.

„Aš tiesiog jaučiu, kad ragai manęs laukia. Kažkokia jėga mane traukia, tiesiog varo į mišką, nieko kito negaliu dirbti. Kartą rudenį baravykai labai dygo, su seserimi Kristina  naščiais juos nešėme namo bulvių krepšiuose. Man ant tilto susipynė kojos: žiūriu – ragas kyšo. Kartą važiavau traktoriumi miško keliuku atsivežti akmenų, užvažiavau ant pagalio, kuris pasikėlė ir užspaudė traktoriaus duris. Šiaip taip išlindau, bandau tą pagalį plaktuku nudaužyti, galvoju – čia ženklas. Vaikštau aplink – žiūriu, didžiausias ragas. Iškart atsirado energijos ir tą šaką nudaužiau. Už pusės kilometro radau kitą ragą. Arba dviračiu riedėjau miško keliuku – ragas įsipainiojo į ratą, – neįtikėtinas istorijas porina Linas. – Kartą vienu išėjimu radau net penkis. Einu keliu persimetęs per petį, sustoja mašina, sako, kaip jūs tiek radote, mes mėnesiais naršome po mišką, nieko nerandame.

Vaikystėje nesisekė – su tėvu ir seserimi Kristina vaikščiodavome po mišką, sesuo randa, tėvas net eidamas paskui mane randa, o aš – nieko. Kai buvau gal keturiolikos, man pirmą kartą pasisekė – radau ragus. Nuo to laiko eidavau vienas jų ieškoti ir kasmet rasdavau po vieną du. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gal 20 metų vaikščiodavau tuščiai, nes labai sumažėjo žvėrių – juos iššaudė brakonieriai. Prieš penkerius metus, kai buvo žiema be sniego, išėjau į mišką kartelių ir radau žemėje penkių šakų briedžio ragą. Jis buvo pažaliavęs, teko plauti karštu vandeniu su soda. Ne vienas šepetys nudilo bešiūruojant ragus. Nudžiugau, kad vėl miškuose prisiveisė žvėrių“, – pasakoja ragų kolekcininkas.

Linas turi draugą Eugenijų iš Kriaunų, kuris irgi mėgsta ieškoti ragų. Kartais abu surengia jų rinkimo varžybas. „Pernai buvome girioje prie Pandėlio. Aš pirmas radau du stirnos ragus, o jis po kelių valandų – elnio. Įdomiausia man ragų ieškoti nežinomame miške. Miškai kartais būna sunkūs – eini ir miegas ima, jų ir žvėrys nemėgsta. Po lengvą mišką bevaikštant atsiranda energijos, kojos palengvėja“, – tikina gamtos vaikas iš Tervydžių.