„Kodėl kartais sunku susišnekėti su kai kuriais žmonėmis? Jie taip aklai tiki savo įsitikinimais, kad jų nuomonės neveikia jokie pagrįsti argumentai“, – klausia Živilė iš Kauno r.
Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.
Pasak psichologo Williamo Jameso, reikšmingiausias mūsų dienų psichologijos atradimas, kad žmogus gali pakeisti savo gyvenimą vien galvodamas apie jį. Dažnai mes net nepastebime, kad mūsų galvose nuolat knibžda minčių, mes nuolat kalbamės su savimi. Atrodytų, šiame pokalbyje su savimi tikrai galėtume nemeluoti, neapsimetinėti tuo, kuo nesame, objektyviau žvelgti į save ir kitus. Tačiau įvairios išankstinės nuostatos gali labai svariai veikti net tai, ką sakome patys sau. Pokalbis su savimi dažnai vyksta tarsi dialogas ir jame yra du veikėjai – mąstytojas ir įrodinėtojas. Mąstytojas kuria teorijas, paaiškinimus, o įrodinėtojas ieško ir suranda faktų, patvirtinančių, kad teorija yra teisinga.
Pavyzdžiui, mąstytojas išmąstė, kad visi politikai yra melagiai. Taigi įrodinėtojas suras daugybę įrodymų, kad taip ir yra. Bet jis taip pat sumenkins faktus, prieštaraujančius mąstytojo minčiai – pavadins juos išimtimis, nereikšmingais, o gal sugebės išvis jų nepastebėti. Arba jei mąstytojas nuspręs, kad sėkmingą karjerą gali padaryti tik padlaižūnai, tai įrodinėtojas ras gausybę faktų, patvirtinančių, jog tai tiesa. O jei mąstytojas pasiūlė idėją, kad už pažintis svarbesni yra gebėjimai, tai tada įrodinėjantis suras tinkamų argumentų tokiai nuostatai pagrįsti. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų išankstinės nuostatos lemia, kokį gyvenimą matome. Taigi pravartu peržiūrėti tuos įsitikinimus ir įvertinti, kas kliudo siekti sėkmės ir ja džiaugtis. Tokiu požiūriu remiasi viena iš psichoterapijos sričių – kognityvinė psichoterapija.
Ką siūlo jos atstovai ir kuo mes galėtumėme pasinaudoti? Jie teigia, kad mūsų minčių ir emocijų sekose galima skirti „aktyvinančius įvykius“ – tai, ką patiriame (pvz., nepavyko laimėti konkurso), „įsitikinimus“, kurie paaiškina įvykį (pvz., konkursus laimi iš anksto parinkti atstovai) ir iš to kylančius jausmus (pvz., jaučiu, kad nieko gyvenime nepasieksiu), kurie patvirtins įsitikinimą ir paskatins ateityje vengti nemalonių situacijų. Taigi, tas, kuris neieškos naujo darbo, geriau atitinkančio jo gebėjimus ir viltis, veikiausiai ir liks be tokio darbo. Šioje sekoje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jausmai priklauso ne tik nuo paties įvykio, bet ir nuo to, kaip jis bus paaiškintas.
Todėl atsiranda galimybė kažką keisti ir rasti naudingesnį atsaką. Tai padaryti leidžiantys būdai yra gana paprasti, bet juos reikia nuolat kartoti. Ne visai suvoktas savęs nuvertinimas, žlungantys įsitikinimai vėl ir vėl grąžina nesėkmę patvirtinančius būdus. Siekiant atpažinti mintis, kurios kliudo sėkmei, pirmiausia reikėtų apibūdinti įvykius neutraliai. Pavyzdžiui, mergina gali sau sakyti: „Draugas manęs nemyli, nepaiso, krepšinis jam svarbesnis nei aš.“ Šis apibūdinimas iš karto nurodo tam tikrą emocinį vertinimą. Neutralus apibūdinimas: „Draugas nori žiūrėti televizorių. Aš noriu su juo pasikalbėti.“ Apibūdinant šią situaciją emocijos vertinimo nebėra, ir tai leidžia pastebėti tą pirmąją mintį, kuri pralėkė prieš visą išaiškinimą. Ta mintis paprastai būna gana neigiama. Jei tokias mintis „sunku“ pagauti, galima jas tiesiog užsirašyti. Tada reikėtų tiesiog pagalvoti, kuri mintis atrodo teisingesnė. Dažniausiai tai ta mintis, kuri dažniau pasikartoja. Žinoma, ta proto dalis, kurią anksčiau pavadinome įrodinėtoju, ims ieškoti argumentų. Tačiau geriau save suvoksime ir valdysime savo mąstymą, jei pasistengsime rasti ir priešingų tezių. O jau tada galime savęs paklausti, koks įsitikinimas yra palankesnis sėkmei. Žinoma, įtariam skaitytojui gali kilti abejonių, ar taip nesiūloma sau meluoti. Tokiame klausime paprastai ir slypi atsakymas. Juk klausiame ne apie pasaulį, kuris yra sudėtingas ir retai kada vienareikšmiškai nusakomas, o apie tikėjimą vienokia ir kitokia nuostata. Todėl atsakymas paprastas – visos nuostatos yra ir teisingos, ir klaidingos, bet geriau rinktis tą, kuri žada sėkmę.