Kaip ir dauguma, kasti ir ravėti daržo gydytoja Edita Juodžbalienė nemėgo nuo vaikystės. Tačiau, kai prieš trylika metų moteris atrado gamtinę žemdirbystę, suprato, kad galės su malonumu užsiauginti ir iki soties valgyti savų daržovių.

Nekasa ir neravi

„Nikolajaus I.Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“ perskaičiau per naktį. Viskas, kas joje buvo parašyta, atrodė logiška ir labiau nei paprasta, o svarbiausia – remiantis šia knyga, daržo nereikia ravėti. Dabar žemės darbai man nebėra rutina, tai kasdieninis kūrybinis darbas, – tvirtino gydytoja – Gamtinės žemdirbystės propaguotojas Lietuvoje Saulius Jasionis su bendraminčiais išmokė suprasti ir pamilti žemę. Metai parodė, kad net mažas daržas patenkina visus mano žalio maisto poreikius, todėl prie tradicinės daržininkystės tikrai negrįšiu.“

E.Juodžbalienė – medikė, tad ypač gerai žino, kokia svarbi yra visavertė mityba. Jos tikslas – mažiausiomis sąnaudomis gauti visų būtinų organizmui vitaminų. Pasak moters, vertingiausi yra laukiniai augalai, o natūralesniu būdu, gamtiniame darže, augintos gėrybės yra sveikesnės, nes pačios pasiima iš lysvės, ko joms reikia, kad išgyventų. Be to, E.Juodžbalienės teigimu, gamtinė žemdirbystė ypač tinka užimtiems, mažai žemės turintiems žmonėms.

Ne dėl grožio

„Kai pamatau išpuoselėtas lysves, nejučia pagalvoju, kad tam augalėliui labai negera gyventi. Gal kam nepriimtinai atrodo mano darželis, bet kiekvienoje netvarkoje yra tvarkos. Iš tikro augalai sodinami ne bet kaip, o taip, kad vienas kito neužgožtų, „neapvalgytų“, gintų vienas kitą nuo kenkėjų“, – aiškino medikė ir pridūrė, kad daržas jai reikalingas ne dėl grožio, o tam, kad jame užaugtų sveikų ekologiškų daržovių.

Kitas svarbus dalykas – būdama darže Edita atgauna jėgas, prisiartina prie gamtos, patiria malonių akimirkų. „Niekada nemaniau, kad pamilsiu sodą ir daržą“, – šypsojosi pašnekovė.

E.Juodžbalienės sklypas – 6 arai. Daržui skirtos tik 3 ilgos 70 cm pločio lysvės. Tarpvagiuose auga žolė, ji tik nušienaujama. Lysvės įrėmintos lentomis, kad būtų paprasčiau jas prižiūrėti. „Augalai lysvėse apdedami žole, šiaudais, lapais ir kitomis organinėmis medžiagomis. Išrūšiuotos organinės virtuvės atliekos (tik tai, kas būtų dedama į komposto krūvą) išbarstomos po mulčiumi. Taip augalai gauna maisto, mulčias apsaugo žemę nuo išdžiūvimo. Didžiausias privalumas – augalų nereikia dirbtinai tręšti, – aiškino Edita. – Kadangi giliau kaip 5 cm žemės nekasame, išlaikoma korėta jos struktūra, o augalai iš gilesnių sluoksnių gauna maisto ir drėgmės. Žemė po mulčiu tampa minkšta ir derlinga. Man tereikia prižiūrėti, kad netrūktų mulčio ir augalai netrukdytų vienas kitam.“

Jei augalai pradeda stelbti vienas kitą, netinkamas augalas išraunamas ar nulaužiamas ir tiesiog numetamas šalia kaip mulčias. Mane sklype nėra plikos juodos žemės. Kaip ir gamtoje, juoda žemė nuo erozijos tuoj dengiasi žole ar samana. Jei kas nors nuraunama ir suvalgoma, į tą vietą tuoj pat sėjami ar sodinami kiti augalai.

Privalomi augalai

„Mano darže nebelieka ko valgyti tik tada, kai jį užkloja stora sniego danga. Vos tik jam nutirpus, kertame pastarnokus, topinambus, gelteklės ir česnakų laiškus, daugiamečius svogūnus, krienus. Ypač mėgstu laukinius augalus, kuriuos įprasta vadinti piktžolėmis (gamtinės žemdirbystės propaguotojai jas vadina geržolėmis). Jau sningant iš po plėvelės baigiu rauti ilguosius ridikus. Visada išėjusi į kiemą randu ko reikia sriubai, salotoms, troškiniui ir net skanėstų“, – vardijo pašnekovė.

E.Juodžbalienė teigė patisonus valganti tik žalius. Pavasarį ankstyvam derliui ji pasisėja 6 žemaūges šparagines pupeles, o paskui iki šalnų dera aukštos. „Atsisakiau pupų, ropių saldžiųjų paprikų, baklažanų, Auginu gal dešimt burokų, kurių lapus naudoju sriubai, apie dešimt porų. Pastarųjų lapų vasarą dedu į troškinius, o kotų – rudenį į salotas“ – pasakojo moteris.

Be kai kurių augalų Edita savo daržo neįsivaizduoja. Tai maži agurkėliai, šparaginės pupelės Golden Mary, įvairūs kopūstiniai augalai, cukinijos. Lapų salotoms, sriuboms, troškiniams užauga tiek, kad galima būtų išmaitinti 6 žmones. Didelių morkų, svogūnų, burokėlių atsargų žiemai neužtenka, tačiau šaltuoju metų laiku E.Juodžbalienės šeima mėgaujasi savais raugintais agurkais, raugintais žaliais pomidorais ir visą vasarą po saują rinktomis ir džiovintomis žolelėmis.

Auga vazonuose

Šiemet Edita susižavėjo spagetinėmis cukinijomis, kitais metais vėl žada auginti šparaginių pupelių, kurių plačios ankštys užauga net 40 cm. ilgio. „Pagrindiniai reikalavimai mano daržovėms – kad pasodinus pavasarį būtų nelepios, derėtų iki rudens, užimtų mažai vietos. Todėl darže yra įrengtos stacionarios sienelės šparaginėms pupelėms, šparaginiams žirniams, agurkams, laipinu net kai kuriuos moliūginius augalus, – sakė pašnekovė. – Šiemet cukinijas, patisonus, dumplūnes susodinau į didelius vazonus ir pastačiau įvairiose sklypo vietose. Aitriąsias paprikas sodinu tik į vazonus. Pavasarį jos sutinka šiltnamyje, vasarą gyvena sustatytos lysvėse, o nuo rudenį iki Naujųjų metų dar veda vaisius verandoje.“

Pasak patyrusios daržininkės, norint, kad auginamos daržovės gerai derėtųs, neretai tenka pasidomėti, kokiomis sąlygomis auga jų pirmtakas. Pavyzdžiui, miške gimę (juodieji serbentai, aktinidijos, avietės, gervuogės ir pan.) augalai, kurių „gimtieji namai“ buvo supami lapų, mėgsta būti mulčiuojami organinėmis medžiagomis, pjuvenomis.

Lieka tik šaknys

Žmonės, turintys mažą daržą, pasak E.Juodžbalienės, tampa derliaus išsaugojimo ekspertais. „Mano augalų sunaudojama kokie 95 procentai. Krapų, petražolių, bazilikų, kitų žalumynų lieka viena kita maža šaknelė, kuri tampa mulčiu. „Nevalgau tik bulvių, pomidorų ir agurkų lapų. Česnakai mano darže užima trečdalį vienos iš 3 lysvių. Jie ten auga nuo 2003-iųjų. Pavasarį pirmuosius česnakų lapelius naudoju salotoms, vėliau dedu jų į troškinius ir salotas, o augančių žiedynų stiebus laikau delikatesu (palieku tik kokius 6–10 žiedynų bręsti). Rudenį dalį didžiausių česnakų pasiraunu žiemai, o jau žiedynuose susiformavusius česnakiukus patrinu tarp delnų ir išbarstau ant tos pačios lysvės, kurią žiemai storai (kokiu 30 cm ) užversiu lapais, paskutine nupjauta žole. Tuo ir baigiasi rūpinimasis česnakais“, – patirtimi dalijosi daržininkė.

Pasak jos, pirmaisiais metais išbarstyti česnakiukai bus siūliniai, smulkūs, bet antraisiais metais jie užaugs ir bus dideli.

Nurautus česnakus E.Juodžbalienė iš karto perdirba. Dalį plonai supjausto ir džiovina. Tokie česnakai puikiai tinka sumuštiniams, žolelių mišiniams gardinti. Dalį pjausto plonomis riekelėmis, užpila pirmo spaudimo alyvuogių aliejumi ir laiko šaldytuve .Jei česnakų lupenos švarios, jas sudeda į rauginimo indo dugną, kai raugia agurkus ir pomidorus. „Juk žievė yra koncentruota išdžiūvusi augalo dalis, – pabrėžė pašnekovė. –Agurkų, cukinijų nelupu, kol nagu galima įspausti žievę, nes augalų žievelės ir stiebai turi tų pačių medžiagų kaip ir kitos augalo dalys.“

Nėra dienos, kad ji nepasimėgautų geržolėmis vadinamomis garšvomis, dilgelėmis, žliugėmis, ar kiaulpienėmis ir balandomis, augančiomis tarp daržovių, kad visada būtų po ranka. Pašnekovė priminė, kad laukiniai augalai gali būti ir maistas, ir vaistas.

„Noriu priminti, kad augalų galia iš pradžių būna susitelkusi sėklose, paskui pereina į stiebus, lapus, keliasi žiedyno link, formuoja sėklas, kurioms subrendus augalas nunyksta. Pastebėjau, kad norint ilgiau turėti augalą, reikia neleisti subręsti sėkloms“, – aiškino gydytoja.

Moteris augina dvi geltekles. Ji jau penkerius metus neleidžia žydėti, todėl visada anksti pavasarį turi jų lapelių salotoms. Pavasarį išdygusių krapų pakanka visai vasarai, nes Edita nuskina besiformuojančius žiedynus. Augalų žiedai, pasak jos, – be reikalo šeimininkių pamirštas gėris. Dėl koncentruoto intensyvaus skonio ir sukauptų naudingųjų medžiagų, svogūnų, česnakų, moliūgų žiedai turėtų patekti ne į komposto krūvą, bet į mūsų lėkštes.