Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gydymas pasakomis

Kaip padėti vaikams įveikti įvairias baimes?“ – klausia Nijolė Ramanauskienė iš Mažeikių.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis.

Daugeliui žmonių mitai, pasakos yra prasimanymo, iliuzijos sinonimas. Galimas ir kitoks požiūris. Antai, vienas iš pasąmonės tyrinėjimo pradininkų Karlas Jungas teigia, kad mitai yra spontaniškas ne visiškai suvoktų, slypinčių pasąmonėje tiesų pasireiškimas. Jis rašo, kad mitas žmonijai tas pat, kas sapnas atskiram žmogui. O supratę sapno prasmę geriau suprantame patį save, savo jausmus. Todėl ir pasaka padeda vaikui suvokti savo išgyvenimus, o drauge – geriau juos valdyti. Pasakos neretai panaudojamos psichologinėje konsultacijoje vaikų problemoms spręsti. Profesionalų pagalbos reikia ne visiems vaikams, tačiau visi jie turi sunkumų. Tėvas ar mama gali padėti vaikui tuos sunkumus įveikti tinkamai pasekdami pačių sugalvotą pasaką.

Psichologė Doris Bret rašo, kad tokias pasakas dera kurti laikantis šių taisyklių:

  1. įsivaizduoti, kaip vaikas suvokia savo sunkumus, ir numatyti juos atitinkantį pasakos siužetą bei sprendimus (jie turėtų būti aiškūs, suprantami neturinčiam pakankamos gyvenimiškos patirties vaikui);
  2. pasakojimą tiktų pradėti pristatant jos herojų, kurio sunkumai tapatūs vaiko sunkumams;
  3. būtina paminėti herojaus stiprybes, teigiamus bruožus, kurie turi priminti vaikui jo bruožus, galinčius praversti įveikiant sunkumus;
  4. pasakos pradžioje reikia aptarti herojaus patiriamus sunkumus, konfliktus, o paskui nurodyti jų įveikimo būdus;
  5. pasakojant reikia stebėti besiklausantį vaiką, pastebėti, kada jis žavisi pasaka, o kada jam nuobodu, ir atitinkamai keisti pasakojimą;
  6. pasaka gali padėti geriau pažinti vaiko sunkumus, todėl reikia iš karto atsakyti į vaiko klausimus, kuriuos jis užduos, o retkarčiais tiktų paklausti vaiko: “Kaip manai, ką dabar pajuto herojus? Ką jis pagalvojo?“

Žinoti padedančių nugalėti vaikų baimes pasakų kūrimo principus, be abejo, naudinga, tačiau juos lengviau pritaikysime, jei aptarsime kurią nors iš D.Bret siūlomų psichoterapinių pasakų.

Tamsos baimė – viena „populiariausių“ vaikiškų baimių. Vaikai pasižymi puikia vaizduote, ir siaubai, slypintys tamsoje, jiems yra realūs Šie siaubai dažnai savitai išreiškia nuslopintus vaiko jausmus – pyktį, nusivylimą savimi ar artimaisiais, irzlumą.

Bijančiam tamsos vaikui patiktų turėti prie lovos naktinę lempelę, kurią jis pats uždegs ar užgesins, be to, jis gali piešti ar lipdyti siaubus, o paskui juos suplėšyti ar sumaigyti, jam galima parodyti, kad lauko durys tvirtai užrakintos, bet galima ir pasekti pasaką. Jį galėtų būti tokia.

Kartą gyveno mama, tėvas, šuo ir mergaitė / berniukas / (pasakos herojai turėtų atitikti vaiko šeimynykščių skaičių). Gyveno jie (čia reikėtų papasakoti apie namą ar butą, kuriame gyvena vaikas). Mergaitė / berniukas/ mėgo (tai dar viena galimybė priartinti herojų prie vaiko). Atėjo vakaras, miego laikas, bet mergaitė /berniukas/ norėjo žaisti (daugelis bijančių tamsos vaikų stengiasi užtęsti gulimą į lovą, todėl čia galima pakartoti tėvų ir vaiko ginčą dėl miego). Mergaitė /berniukas/ atsigulė į lovą ir pamatė baidyklę, ji /jis / išsigando ir nubėgo į mamos kambarį. Mama pasakė, kad turi stebuklingą žibintą, kurio bijo siaubai. Vaikai bijo tamsos, o baidyklės – šviesos. Mama davė žibintą mergaitei ir ji savo kambaryje apšvietė baidyklę. Ši išsigando ir pabėgo. Ji taip bijojo šviesos, kad liepė ir kitoms baidyklėms daugiau niekada neiti į mergaitės kambarį.“

Suprantama, pasakojimas vaikui turėtų būti ilgesnis ir išsamesnis. Jis taip pat gali turėti kiek kitokią pabaigą, padedančią geriau suprasti vaiko baimes. “… mergaitė /berniukas apšvietė baidyklę ir pamatė, kad ši labai išsigandusi. „Kas tu? Koks tavo vardas? – paklausė mergaitė / berniukas. – Papasakok apie save ir niekam neleisiu tavęs skriausti, galėsi gyventi sandėliuke, kur ir dieną tamsu, o aš maitinsiu tave uogiene ir mes būsime draugės /ai.“ Čia derėtų paprašyti vaiko atsakyti už baidyklę. Jei vaikas, tęsdamas pasakojimą, imsis ją globoti, tai drauge geriau suvoks savo baimes, pasijus svarbus ir galingas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jis mokysis savo baimę ir ją atitinkantį priešiškumą svetimam, nepažįstamam įveikti ne agresyviai, o susidraugaujant su kėlusiu baimę, jį „prisijaukinant“. Suprantama, tokia nuostata ateityje jam padės išvengti daugelio konfliktų.

Rekomenduojami video