Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Grįžusi kovoti

Į tėvynę grįžusi Nadija Savčenko, laikoma Ukrainos pasipriešinimo simboliu, savo šalies valdžiai gali tapti ne mažesniu galvos skausmu nei Kremliui.

Nepalūžo ir kalėjime

Kone dvejus metus trukusi Ukrainos karo pilotės N.Savčenko, patekusios į Luhansko srityje įsitvirtinusių prorusiškų separatistų nelaisvę, slapta išvežtos į Rusiją ir ten apkaltintos prisidėjus prie dviejų Rusijos TV žurnalistų nužudymo, istorija baigėsi laimingai. Trumpai ją priminsime: 2014-ųjų birželį iš Maskvos atvykusi TV filmavimo grupė rengė reportažus iš vadinamosios Luhansko liaudies respublikos, kontroliuojamos Rusijos karine jėga remiamų separatistų. Vieną iš kontrolės postų filmavę rusų žurnalistai žuvo nuo artilerijos ugnies, kurią neva koregavo N.Savčenko.

Patekusi į separatistų nelaisvę, Ukrainos kariuomenės savanorių bataliono „Aidar“ kovotoja N.Savčenko slapta buvo išvežta į Voronežo miestą Rusijoje, kuriame ji buvo formaliai sulaikyta neva už neteisėtą Ukrainos ir Rusijos sienos kirtimą. Taip pat netrukus jai buvo pateikti kaltinimai dėl Rusijos TV žurnalistų žūties. Nuo pat pirmos akimirkos, kai paaiškėjo, kad N.Savčenko atsidūrė Voroneže, buvo aišku, kad jai pateiktas kaltinimas dėl neteisėto sienos kirtimo išlaužtas iš piršto. „Aidar“ batalionas garsėjo savo karių ryžtu ir buvo taip nekenčiamas prorusiškų separatistų ir Rusijos propagandos, jog mintis, kad N.Savčenko, bandydama išvengti nelaisvės, galėjo mėginti bėgti į Rusiją, kėlė tik šypseną. Tačiau buvo ne iki juokų: ukrainietė buvo uždaryta į Rostovo srities Donecko miesto kalėjimą, kuriame iki teismo praleido beveik dvejus metus. N.Savčenko advokatai pateikė jos nekaltumą patvirtinančius įrodymus: mobiliojo ryšio operatorių duomenimis, ji fiziškai negalėjo būti Rusijos prokurorų nurodytoje artilerijos ugnies, nuo kurios žuvo rusų žurnalistai, koregavimo vietoje. Tačiau teismas šių įrodymų net nenagrinėjo: šių metų kovo 22 d. ji buvo pripažinta kalta ir nuteista 22 metų laisvės atėmimo bausme.

Viso proceso metu N.Savčenko laikėsi labai narsiai, kelis kartus skelbė bado streiką, reikalaudama grąžinti ją į Ukrainą. Ji tvirtai neigė savo kaltę, nesileido sugniuždoma ir kiekviena proga skelbė, kad tai – ne teismas, o tikras farsas. Drąsi ir nepalaužiama karo pilotė tapo visos Ukrainos pasipriešinimo okupantams simboliu. Ji sulaukė ne tik savo tautos, bet ir įvairių tarptautinių organizacijų bei Vakarų šalių lyderių, reikalavusių grąžinti ją į tėvynę, paramos.

Kodėl būtent dabar?

Tačiau visi raginimai į Kremliaus sienas atsimušdavo tarsi žirniai. Žodžio kišenėje neieškanti N.Savčenko sakė viską, ką galvojo apie Rusijos valdžios vaidmenį Rytų Ukrainoje sukurstytame kare. Nors nuolat sklandydavo gandai, kad Maskva gali išmainyti drąsiąją sraigtasparnio pilotę į Ukrainos kariuomenės nelaisvėn paimtus Rusijos kariškius, vėliau jie nepasitvirtindavo. Kalėjimo vartai N.Savčenko prasivėrė tik šį trečiadienį, kai buvo paskelbta apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsaką suteikti jai malonę, kurios, beje, ji nė nesiruošė prašyti.

Formaliai N.Savčenko buvo išmainyta į du Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pajėgų kariškius, paimtus nelaisvėn Rytų Ukrainoje. Maskva po šio įvykio iškart pranešė, kad jie neseniai buvo pasitraukę iš tarnybos Rusijos kariuomenėje, nors tai buvo akivaizdus melas. Sulaikytieji Aleksandras Aleksandrovas ir Jevgenijus Jerofejevas neslėpė esantys GRU kariškiai. Kijevo teismas balandžio mėnesį juos nuteisė 14 metų laisvės atėmimo bausmėmis už terorizmą. Tuo pat metu, kai į orą pakilo N.Savčenko į tėvynę skraidinantis lėktuvas, abu Rusijos kariškiai išskrido į Maskvą.

Kodėl V.Putinas būtent dabar apsisprendė paleisti N.Savčenko? Kam reikėjo tempti ją per farsu virtusį teismo procesą, atkreipusį viso pasaulio dėmesį, jei buvo galima patylomis išmainyti į Ukrainoje suimtus rusų kariškius? Sovietologas Robertas van Vorenas, Vytauto Didžiojo universitete dėstantis politikos mokslus ir dažnai besilankantis Kijeve, „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad žinia apie N.Savčenko paleidimą jam buvo netikėta. „V.Putinas nuolat sakydavo, kad N.Savčenko kalta, kad jis negali kištis į teismo procesą ir jos paleisti. Manau, kad nuomonę jis pakeitė antradienio naktį, po pokalbių telefonu su „Minsko ketveriukės“ – Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos – vadovais. Kalbantis dėl Minsko susitarimų, kuriais siekiama normalizuoti padėtį Rytų Ukrainoje, įgyvendinimo, buvo nutarta sustiprinti čia veikiančią ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) misiją. Man susidarė įspūdis, kad tame pokalbyje galėjo nuskambėti ir tokie žodžiai: „Vladimirai Vladimirovičiau, reikėtų paleisti tą moterį, nes kitaip bus imtasi priemonių. O Rusijoje dabar padėtis labai įtempta, ruošiamasi rinkimams, ir Maskvoje labai bijomasi bet kokių papildomų Vakarų „priemonių“. Gal todėl buvo priimtas toks sprendimas“, – sakė pašnekovas.

Skirtingos sutiktuvės

Paklaustas, kodėl N.Savčenko istorijoje V.Putinas iki paskutinės akimirkos laikėsi nesutaikomos pozicijos, R. van Vorenas siūlė atsakymo ieškoti Rusijos vadovo psichologijoje. „Jam N.Savčenko buvo asmeninis priešas. Jos byla jam buvo tapusi asmeniniu iššūkiu, ir jis tokiais atvejais paprastai nenusileidžia, kad neprarastų veido“, – svarstė sovietologas.

Įdomu tai, kad tokią prielaidą galėtų patvirtinti ir kitos N.Savčenko paleidimo aplinkybės. Kremliaus atstovai paneigė, kad jos likimas buvo sprendžiamas per paskutinę „Minsko ketveriukės“ dalyvių telefoninę konferenciją. Esą dėl N.Savčenko iškeitimo į du Kijeve nuteistus Rusijos piliečius anksčiau buvo susitarę Rusijos ir Ukrainos vadovai. Tačiau N.Savčenko atsisakė rašyti V.Putinui malonės prašymą, ir Maskvai reikėjo rasti būdą, kaip kuo įtikinamiau pateikti V.Putino sprendimą Rusijos visuomenei. Ir jis buvo rastas: buvo pranešta apie V.Putino susitikimą su Ukrainoje nuteistų A.Aleksandrovo ir J.Jerofejevo artimaisiais, kurie esą ir įkalbėjo šalies vadovą juos iškeisti į ukrainiečių karo pilotę. Taigi, už viską reikia dėkoti tik Rusijos vadovo humaniškumui ir norui padėti įkalintų tautiečių artimiesiems.

Į tėvynę N.Savčenko grįžo kaip didvyrė, ją pasitiko džiūgaujantys žmonės, tą pačią dieną iš prezidento P.Porošenkos rankų ji atsiėmė jai suteiktą „Ukrainos didvyrio“ apdovanojimą. Šis įvykis tapo didžiausia Ukrainos gyvenimo naujiena. O Ukrainos prezidento įsaku į laisvę paleistų dviejų Rusijos kariškių Maskvos oro uoste nepasitiko jokie oficialūs valdžios atstovai, tik jų šeimų nariai. Nebuvo ir televizijos reporterių, pompastiškų sutikimo kalbų apie tai, kad Rusija savų nepalieka. Ir, žinoma, jokių apdovanojimų, bent jau kol kas... Toks skirtingas atvykusiųjų specialiais lėktuvų reisais sutikimas Kijevo ir Maskvos oro uostuose gali šokiruoti. Tačiau, pasak apžvalgininkų, Rusijos propagandos požiūriu A.Aleksandrovas ir J.Jerofejevas grįžo kaip pralaimėjusieji ar dar blogiau – kaip išdavikai. Jie leidosi paimami į nelaisvę, tapo įrodymu, kad Kremlius meluoja tvirtindamas, jog nesiunčia kovoti į Ukrainą kadrinių kariškių. Dar blogiau, kad, būdami nelaisvėje, jie nelaikė liežuvio už dantų ir apie kai ką papasakojo ukrainiečių tardytojams. Visą laiką nuo jų suėmimo dienos Maskva aršiai neigė, kad A.Aleksandrovas ir J.Jerofejevas į Ukrainą buvo atsiųsti ir vykdė joje kovines operacijas GRU vadovybės įsakymu, Rusija nerodė bent kiek didesnio noro traukti juos iš nelaisvės. Ką gi, skirtingos šalys – skirtingas ir požiūris į savo žmones, kurie, beje, vykdė valstybės vardu duotus įsakymus.

Kas laukia N.Savčenko Ukrainoje? Ji jau yra tapusi nacionaline legenda, tikra Ukrainos Žana d’Ark, tautos nenugalimumo simboliu. Mažai kas abejoja, kad ji galėtų laimėti naujus šalies prezidento rinkimus. Politinės korupcijos alinamoje šalyje toks moralinis autoritetas neišvengiamai taps iššūkiu politiniam elitui. Vis dėlto, R. van Voreno manymu, būtų geriau, jei N.Savčenko nesirinktų politinės veiklos. „Politikoje būtina ieškoti kompromisų, o jos charakteris – ne toks. Aš manau, kad galbūt būtų geriausia, jei ji imtųsi to, ką geriausiai moka, grįžtų į tarnybą kariuomenėje“, – sakė pašnekovas. Sunku būtų su tuo nesutikti. Ukrainai reikia pergalės. Ir su tokiais žmonėmis, kaip N.Savčenko, ji ją tikrai pasieks.

Rekomenduojami video