Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Geri tautos namai – viešasis turtas

Prieš Lietuvos valstybės atkūrimo dieną apie valstybę ir ekonomiką kalbamės su habilituotu ekonomikos mokslų daktaru, profesoriumi Povilu Gyliu. Naujausia jo knyga „Antiekonomika“, jau išleista ir anglų kalba, dar labiau sustiprino profesoriaus kaip ekonomikos mokslų „eretiko“ reputaciją: originalią Antiekonomikos teoriją, kaip ir kitus P.Gylio darbus, viešojoje erdvėje dabar vyraujantys „rinkos evangelistai“ pasitiko mirtina tyla.

Gerbiamas profesoriau, artėjančios Vasario 16-osios proga svarstydami apie valstybę kaip tautos namus, kuriuose ji pati gali šeimininkauti, vis minime svarbiausius jos požymius: valstybinė valdžia, teritorijos kontrolė, teisinė sistema ir kt. Valstybės ūkis, arba ekonomika, neretai būna nustumtas į tolimesnę eilę. Ar sutiktumėte, kad taip buvo nutikę ir 1918, ir 1990 metais?

Sutinku, kad valstybė, kaip piliečių bendruomenės sukurta institucijų visuma, turinti kurti bendrąjį gėrį, tenkinti mūsų bendruosius poreikius, yra tautos namai. Tik jie nematomi, nematerialūs, sakyčiau, dvasiniai ar informaciniai. Jeigu valstybė yra gerai suręsta, o piliečiai supranta, kas yra nacionaliniai ir viešieji interesai, tada tie tautos namai yra geri. Nesu istorikas, sunkoka vertinti, kas buvo po 1918 metų – lengviau apibūdinti, kas įvyko po 1990-ųjų. Tačiau vis tiek galėčiau pasakyti, kad 1918 m. ekonomika nebuvo nustumta į šalį, tiesiog reikėjo atlikti valstybinius darbus, sukurti valstybės institucijų sistemą, įvesti litą – o tai mano požiūriu yra ekonomika. Kai kalbame apie 1990-uosius, tai šiuo laikotarpiu aktyviai veikdamas viską mačiau iš arti ir galiu pasakyti, kad buvo padaryta gausybė ekonominių klaidų. Kai kurie vadovai visiškai nejautė ekonomikos, t. y. neturėjo plačiai suprantamo ūkiškumo jausmo: kaip nesunaikinti turto, kaip išteklius naudoti taupiai, kaip iš jų gauti didesnę naudą ir t. t. Kai kurie žmonės tiesiog neturėjo tokios nuovokos, ir dėl to mes smarkiai nukentėjome.

Savo knygoje „Antiekonomika“ be kita ko nagrinėjate ir tobulos Respublikos ekonomiką. Vadinate ją „gerąja“, arba „baltąja“. Kaip šiame kontekste atrodytų svarbiausi 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tikslai ir pasiekimai?

Šiek tiek esu nagrinėjęs prieškarinę Lietuvos ekonomiką, bet pradėti norėčiau nuo to, kad reali ekonomika „balta“ niekuomet nebūna: mes juk negyvename idealiame pasaulyje. To meto Lietuvos ekonomika buvo „pilka“, bet visai pakenčiamo, neblogo lygio, turint mintyje, kad tai buvo visiškai kitokia ekonomika, nei šiuolaikinė. Lietuva buvo agrarinis kraštas, tarp krikščionių demokratų, kairiųjų, tautininkų vyko gana rimtos diskusijos dėl to, koks turi būti šalies ūkis. Man, pavyzdžiui, patinka prelato Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, kai jis bandė suderinti efektyvumą ir socialinį teisingumą išdalinant bežemiams ir mažažemiams po 8–20 hektarų. Tai leido tautai – didžiąja dalimi agrarinei – išgyventi. Buvo palikti ir stambūs ūkiai, iš pradžių iki 80 ha, o po 1929 m. jau iki 150 ha. Manau, kad M.Krupavičius buvo išmintingesnis agrarinių reikalų tvarkytojas, nei kai kurie mūsų laikų politiniai lyderiai. Neužmirškime, kad tuo metu žmonių išsilavinimo lygis nebuvo aukštas, antai mano seneliai buvo mažamoksliai, valdžia buvo autoritarinė, biurokratija gerokai korumpuota, buvo nemažai nepatenkintų žmonių. Buvo ir ūkininkų sukilimų, o tai rodo tamsiąją tuomečio gyvenimo pusę. Bet aš jos nedažyčiau visiškai juodai, nes viską reikia vertinti to laikmečio, o ne dabarties kriterijais. Mažaraštė tauta negalėjo sukurti visavertės demokratijos, kontroliuoti valdžios ir t. t.

Įdomi paralelė: minime 103 metų sukaktį, kai tautos atstovai Vilniuje pareiškė atkuriantys nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, o jūs savo ruožtu autentišką demokratiją vadinate ekonomine gėrybe, arba nacionaliniu turtu. Ar tai turėtų reikšti, kad Vasario 16-osios aktas, kuriame išreikštas siekis kurti demokratinę valstybę, yra ir ekonominės gėrybės užuomazga?

Esu holistas, man turtas yra viskas, kas teikia naudą, sukurtą ribotų išteklių sąlygomis ir juos tausojant. Vasario 16-osios deklaracija mūsų tautos požiūriu atnešė naudą – sudarė sąlygas pradėti kurti tautos namus. Geri tautos namai – valstybė – yra gėrybė, viešasis turtas, kuriuo visi bendrai naudojamės. Kaip ir demokratija. Tik, kaip minėjau, prieškario Lietuvoje sukurti pilnutinę demokratiją, apie kurią rašė Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina, buvo neįmanoma. Tam buvome nesubrendę kaip tauta. Nacionalinis turtas yra ir Kovo 11-osios aktas. Deja, kai reikėjo jį realizuoti, iškilo sunkumų, bet tai jau kita tema.

Jūsų teiginys – „Nuo to, kokią ekonominę filosofiją pasirenka politinė valdžia, priklauso šalies ekonominės plėtros strategijos turinys“ – tarsi laiko liftu nukelia į 1918 ir į 1990 metus. Nesu tikras dėl prieškarinės Lietuvos, bet 1990-aisiais apie tinkamiausios ekonominės filosofijos paieškas lyg ir neteko girdėti...

1918 m. labai spaudė gyvenimo praktika: valstybės nėra, pinigų nėra, įstatyminės bazės irgi, reikia viską daryti iš karto... Bet, aišku, ginčų tarp skirtingų politinių jėgų, kaip ką daryti žemės ūkyje ar dar tvirtėjančioje pramonėje, buvo. Tai, kad Rusijoje įvyko revoliucija, tikrai visus veikė, Lietuvos politinis elitas, manau, suprato, kad reikia elgtis išmintingai, prisilaikyti socialinio teisingumo principų. O prieš 1990-uosius, Sąjūdžio metais, iš pradžių buvo diskusijų, aš jose taip pat dalyvavau ir aiškiai pasisakiau už skandinaviško tipo mišrią ekonomiką su privačiu bei stipriu viešuoju sektoriumi. Tokios pat nuomonės buvo ir amžinatilsį Julius Veselka, ir Kęstutis Jaskelevičius. Mes buvome iš tų ekonomistų, kurie sakė, kad reikia ramiai, apgalvotai reformuoti valstybinę ekonomiką, įteisinti privačią nuosavybę, atlaisvinti privačią iniciatyvą, leisti reikštis konkurencijai ir taip toliau. Bet paskui iš Vakarų užplūdo neoliberalizmas, ir tas mūsų svajones sunaikino.

Nuėjome revoliuciniu keliu į laukinį kapitalizmą. Pabrėžiu: aš nesu prieš kapitalizmą. Bet jis negali vyrauti viešojo intereso atžvilgiu. Laisvosios rinkos instituto, įvairių bankų ekspertai mus visą laiką laikė ideologiniame aptvare. Dabar paieškų galimybės labai ribotos. Savo mokslinėmis publikacijomis ir publicistika bandau pasakyti, kad yra alternatyva liberaliam ekonomikos supratimui, kad ekonomika yra ne tik verslas, bet ir turtą kurianti mokykla, sveikatos apsauga, šeima, daug kitų dalykų. Deja, mes labai daug praradom, ir ne tik dėl savo kaltės, nes visą Rytų Europą buvo užtvindęs neoliberalizmas, kuris neleido ramiai diskutuoti apie ekonomines ir socialines alternatyvas. Tą, beje, rimti Vakarų mokslininkai apibūdino kaip netektį, pavadinę „katastrojka“. Apskaičiuota, kad dėl šios katastrofos pasekmių posovietinėje erdvėje pražuvo apie 3 milijonus žmonių – kaip per didelį karą. Dėl savižudybių, skurdo ir bado žlugus pramonei, žemės ūkio gamybai, dėl ekonominio banditizmo ir kt. Žmonės paprasčiausiai neturėjo iš ko gyventi. Ir tai nėra ekonomika, tai – antiekonomika.

Esmine „baltosios“ ekonomikos kūrimo sąlyga vadinate valstybėje vykdomą politiką, kuri sudaro geras sąlygas asmeniniam, šeimyniniam, bendruomeniniam, verslo įmonių gyvenimui, o taip pat visuomenės raidai. Ar čia neiškyla iš pažiūros neįveikiamas prieštaravimas tarp privataus ir viešojo intereso?

Normalu, kad yra prieštaravimų, kaip ir kiekvienoje šeimoje, kur yra tiek bendrų, tiek kiekvieno asmeninių interesų. Bet juos reikia derinti! Yra prieštaravimų tarp šeimos ir bendruomenės, bendruomenės ir valstybės interesų, bet protinga visuomenė turi mokėti juos suderinti. Ne sunaikinti kurią nors interesų grupę, kaip dabar mes naikiname šeimą, o rasti sprendimą tuos prieštaravimus derinant. Demokratijos principais besivadovaujanti šalis sugeba tuos prieštaravimus įveikti. Kai žvelgi į Skandinavijos šalis, matai, kad jos sugeba šią problemą spręsti. Blogai, kad praradome pilietiškumo jausmą, tapome nupilietinti, nuvalstybinti, mūsų dvaras yra užėmęs svarbiausias informacines bei ideologines pozicijas, ir rimtai diskusijai nėra sąlygų visus 30 metų. Esu parašęs ne vieną knygą, dešimtis mokslinių straipsnių, apie 250 publicistinių darbų, didelė jų dalis – šia tema. Bet nebuvo sąlygų jų plačiau paskleisti, nes jos yra blokuojamos – dėl to, kad prieštarauja vyraujančiai neoliberalizmo ideologijai.

Į ekonomikos mokslo apyvartą paleidote antiekonomikos, atspindinčios neigiamą, „juodąją“ valstybės ekonominio gyvenimo pusę, sąvoką ir Antiekonomikos teoriją. Kaip jos kontekste atrodo trys dabartinės Lietuvos Respublikos dešimtmečiai? Kur dabar gyvename – ekonomikoje ar antiekonomikoje?

Kaip sakiau, pasaulis nėra idealus, todėl gyvename ekonomikos ir antiekonomikos mišinyje. Manau, kad pas mus antiekonomikos yra akivaizdžiai per daug. Revoliuciniu būdu buvo sunaikinta regionų, kaimo ekonomika, užuot reformavus žemės ūkį. Mes siūlėme derinti galimybę ir ūkininkauti savame ūkyje, ir norintiems likti žemės ūkio kooperatyvuose. Kolūkių naikinimas nebūtinai turėjo tapti kooperatinės nuosavybės naikinimu. Šiaurės Italijoje, Čekijoje, daug kur kitur tebeveikia žemės ūkio kooperatyvai. Deja, ideologizuota ir primityvi tuometinių vadovų ekonominė mąstysena atvedė kaimą, ir ne tik jį, į tokią būklę. Kaltas ekonominis ir politinis tamsuoliškumas: nenorėjom pagalvoti, pasitarti, nepabandėm daryti, kaip geriau, ir išėjo kaip visada – blogai. Tai iš esmės antipolitika, antiekonomika, turto naikinimas, švaistymas, ir už tai mes mokame kaip tauta. Iki šiol.

Ši Vasario 16-oji – pirmoji, kurią švęsime nacionalinio karantino sąlygomis. Turbūt derėtų prisiminti ir karo sukeltą ekonominę suirutę, kurios sąlygomis Lietuvos Taryba 1918 m. atkūrinėjo valstybę. Dabar ekonomiką griauna koronavirusas. Kaip ši krizė atsilieps šalies ūkiui, visų mūsų gyvenimui?

Mūsų valstybė 1918 m. buvo atkuriama tikrai nepalankiomis sąlygomis, vyko karas, o jis – pati didžiausia antiekonomikos išraiška. Koronavirusas irgi sukėlė didelę antiekonomiką. Patiriame milžinišką žalą, tik bijau, kad dabartinis elitas nesuvokia mastų, neturi pakankamai intelektinių gebėjimų įvertinti susidariusią padėtį tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje – jie abu paralyžiuoti. Žmonės neturi pajamų, nežino, kaip išgyventi. Matau, kad valdžia to nesupranta: štai ekonomikos ministrė „TikTok“ programėlėje žaidžia, bet apie ekonomiką nieko rišlaus nėra pasakiusi. Pasakiau sau: na štai, ji sugebėjo tūkstantį vaikų parklupdyti, kaip seksis jai parklupdyti ekonomiką? Matau, kad kol kas sekasi neblogai. Krizė yra tada, kai visuomenė praranda gyvybiškumą. Mus puola ne tik virusas, liga kur kas sunkesnė: tai ir politinės, ekonominės, socialinės negalios, nesugebėjimas valdyti valstybės. Kadangi valdžioje praktiškai neturime ūkine mąstysena pasižyminčių žmonių, sugebančių suvokti ekonomiką kaip visumą, kol kas tiesiog riedame į pakalnę ir laukiame, kas bus. Liberaliai laukiame.

Rekomenduojami video