Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ganyklų paruošimas ganiavai

Manoma, kad šiais metais ganiavos laikotarpis turėtų prasidėti balandžio pabaigoje. Todėl ūkininkams jau dabar rekomenduojama paruošti ganyklas ir atkreipti dėmesį į veiksnius, galinčius pakenkti gyvulių sveikatingumui ir produktyvumui.

Ruošiamos ganyklos

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto docentas dr. Evaldas Klimas sakė, kad ganyklas reikėtų pradėti ruošti ganiavos sezonui. „Šis pavasaris – vėlyvokas, fenologiškai žolių vegetacija prasidėjo apie balandžio 10 dieną. Todėl gerai padarė tie ūkininkai, kurie jau išbėrė kompleksines trąšas. Ganyklos, beje, turėtų būti ir paakėtos, kadangi tokiu būdu geriau pasisklaido mėšlas, išsilygina kurmiarausiai. Jei žemės durpingos, jas rekomenduojama privoluoti sunkiais volais“, – sakė E.Klimas. Mokslininkas priminė, kad ganyklose skystas mėšlas nelaistomas, tręšimui naudojamos mineralinės trąšos. Tiems, kurie šių darbų dar neatliko, vertėtų panaudoti kompleksines azoto, fosforo ir kalio trąšas, santykiu 8/20/30. Žolynuose, kuriuose yra apie 40 proc. ankštinių žolių, hektarui reikėtų išberti tik 300 kg kompleksinių trąšų ir nepadidinti azoto normos. Tačiau jeigu žolyne yra daugiau varpinių augalų, tuomet papildomai išberiama ir azoto, tačiau amonio salietros daugiau kaip 100 kg hektarui nereikėtų naudoti. Pasak E.Klimo, azotą galima pradėti naudoti jau dabar. Tačiau po jo išbėrimo rekomenduojama porą savaičių neganyti gyvulių.

Žolynų sėja

Tiems ūkininkams, kurie planuoja atnaujinti žolynus, patariama juos sėti tuomet, kai žydi kaukazinės slyvos. Tuo laikotarpiu dirvos temperatūra siekia 8–9 laipsnius, o pasėtos žolės gerai ir greitai sudygsta. Optimali žolių sėklos norma – 25 kg hektarui, sėklos įterpiamos sekliai (apie1,5 cm), o pasėjus dirva būtinai privoluojama. E.Klimas sakė, kad šiemet gruntinis vanduo yra aukštas, drėgmės deficito nėra, todėl kai pakankamai sušils dirvožemis žolynai dygs gerai. Pasak mokslininko, sėklas išbėrus į šaltą žemę, jų dygimas labai užsitęsia, o ir žolynas būna netolygus, nevienodo tankumo. „Juk reikia nepamiršti, kad žolyną sėjame 5 metams. Todėl būtina pasistengti“, – akcentavo E.Klimas.

Mokslininkas pabrėžia, kad šių metų pagrindinė problema – praretėję žolynai, kuriuos būtina tankinti. Todėl prieš pasirenkant žolių mišinį būtina atsižvelgti į tai, kokių komponentų jame trūksta. Tankinant žolynus reikia išberti pusę įprastinės sėklų normos – apie 13 kg hektarui. „Praretėjusius žolynus geriausia tankinti naudojant diskinę sėjamąją. Tuomet sėklos vienodžiau įterpiamos ir jos geriau sudygsta. Naudingiausia žolyną tankinti važiuojant statmenai ankstesnio sėjimo krypčiai“, – patarė E.Klimas.

Tankinant žolynus reikia išberti pusę įprastinės sėklų normos – apie 13 kg hektarui. E.Klimo nuotr.

Profesionalus įvertinimas

Mokslininkas, kalbėdamas apie žolių mišinius, sakė, kad pačios geriausios yra tos žolės, kurios duoda maistingiausią pašarą. Karvės organizmui reikia dviejų dalykų – optimalaus baltymų ir angliavandenių kiekio bei aukštos energinės pašaro vertės. „Aukšta energinė vertė yra tada, kai išlaikomas – 40 proc. ankštinių ir 60 proc. varpinių žolių santykis mišinyje. Gyvulius ganant tokios sudėties žolėje, ar gaminant iš jos šienainį, karvės per metus gali duoti 8 tūkst. litrų pieno, o mėsiniai jautukai per parą gali priaugti iki 2 kg“, – teigė E.Klimas ir pabrėžė, kad naujame sėtiname žolyne neturi būti kiaulpienių, o šunažolės nepageidautinos. Renkantis konkrečią žolių mišinio sudėtį būtina profesionaliai įvertinti to lauko dirvožemio savybes ir svarbiausius agrocheminius rodiklius, o tam reikalinga specialistų pagalba.

Manoma, kad šiais metais ganiavos laikotarpis turėtų prasidėti balandžio pabaigoje. „Anksčiau būdavo rekomenduojama ganiavą pradėti pražydus kiaulpienėms. Tačiau gyvulius galima išleisti į laukus tuomet, kai žolių aukštis siekia 15 cm ir nepaisyti kiaulpienių žydėjimo“, – sakė ASU Agronomijos fakulteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto docentas. Drauge jis priminė, kad geriau pradėti ganyti porą dienų per anksti, nei per vėlai.

Pasikeičia pašaras

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės specialistas Vytas Gudaitis aiškino, kad suvėlinus gyvulių išginimą žolė greitai perauga. Todėl gyvuliai jos mažiau suėda, jų produktyvumas sumažėja. Bandymais nustatyta, kad karvės ganomos 20–30 cm ir aukštesnėje žolėje, nuėda tiktai viršutinę 6–8 cm žolės dalį. Užgriebusios daugiau ir nukandusios 15–25 cm ilgio žolės puokštę, jos nepajėgia visos nuryti, turi pakelti galvą ir papildomai ją susmulkinti, todėl kramtydamos praranda laiką, per dieną net iki 30 proc. mažiau suėda sausosios medžiagos. Pasak V.Gudaičio, tvartinio laikotarpio pašaras – šienainis, šienas labai skiriasi nuo žalios žolės. Kadangi gyvulys negali per vieną dieną priprasti prie pasikeitusio pašaro, jį prie naujo raciono reikia pratinti pamažu. Galvijų prieskrandžių mikroflora prie pasikeitusių pašarų prisitaiko per 10–12 dienų. „Išginus gyvulius į ganyklas be pereinamojo laikotarpio, gyvuliai pradeda viduriuoti, sutrinka virškinimas, atsiranda medžiagų apykaitos sutrikimų, o taip pat sumažėja pieno ir riebalų kiekis. Per šį laikotarpį ūkininkai patiria nemažų nuostolių“, – aiškino konsultantas.

Girdymo organizavimas

Ganant gyvulius ganyklose, būtina gerai suorganizuoti ir girdymą. Kiekvienam suėdamų pašarų sausosios medžiagos kilogramui karvė turi gauti 5–6 litrus vandens, o per parą ne mažiau kaip 45 litrus, neskaitant vandens, kurio gauna su žole. Karvės, negavusios reikiamo kiekio vandens, praranda apetitą, suėda mažiau žolės, drauge sumažėja produktyvumas. Ganykliniu laikotarpiu ūkininkai turėtų nepamiršti ir negirdyti gyvulių iš natūralių vandens telkinių. Nežinant tokio vandens kokybės, galima pasigauti įvairių ligų sukėlėjų. Ypač didelė tikimybė užsikrėsti parazitinėmis ligomis, tokiomis kaip kepenų peteliškė. „Todėl kol dar gyvuliai tvartuose, reikia įsigyti ar patvarkyti vandens talpyklas, girdymo lovius ir kitą inventorių“, – pridūrė V.Gudaitis.

Rekomenduojami video