Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Galvijų šėrimas kukurūzų silosu

Šiemet dėl sausros daugelis gyvulininkystės ūkių nepasigamino pakankamai žolinių pašarų. Puiki alternatyva – kukurūzų silosas. Kukurūzams augti šie metai buvo itin palankūs, todėl kokybiškai pasiruoštu kukurūzų silosu ūkininkai galės kompensuoti žolinių pašarų stygių. Šeriant galvijus kukurūzų silosu, reikėtų nepamiršti kai kurių detalių.

Pastaruoju metu Lietuvoje pradėti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugsėjo antrąjį dešimtadienį būna vaškinės brandos. Kaip tik tokius juos ir reikia silosuoti. Tada kukurūzų burbuolės sudaro 35–40 proc. silosuojamos masės svorio, o masės drėgnis būna ne mažesnis kaip 30–35 proc.

Silosui auginami kukurūzai labai gerai pasisavina į dirvą įterptas trąšas, ypač azotą ir kalį. Itin daug mineralinių elementų reikia pieninėms karvėms, nes kiekviename kilograme pieno vidutiniškai yra 1,2 g kalcio, 0,95 g fosforo, 0,135 g magnio, 0,63 g natrio ir 1,15 g chloro. Produktyvios karvės per laktaciją iš organizmo išskiria apie 8–9 kg kalcio, 6–7 kg fosforo, 0,9–1,4 kg magnio ir kitų elementų. Visų mikroelementų, išskyrus geležį, su pašarais karvės gauna tik 50–75 proc. normos.

Kokybiško siloso energinė vertė

Kukurūzai naudingi tuo, kad Lietuvoje iš vieno hektaro, nelygu oro sąlygos, gaunama apie 50–60 t žaliosios masės, o iš vienmečių augalų mišinių – tik apie 20–30 tonų. Nors įprastais metais mūsų krašte nebūna daug šiltų ir saulėtų dienų, todėl kukurūzų derlius yra mažesnis nei Vakarų Europoje, tačiau mūsų žemdirbiai iš vieno hektaro sugeba gauti apie 15–20 tonų sausųjų medžiagų (SM).

Kukurūzams, kaip ir žolei, bręstant daugėja SM, tačiau žolėse esančių maisto medžiagų virškinamumas mažėja, mažėja ir pašaro energinė vertė, o kukurūzų maisto medžiagų virškinamumas mažėja nežymiai, o energinė vertė tik didėja. Kokybiško siloso energinė vertė yra didelė – apie 11–11,5 MJ. Ją lemia SM kiekis augaluose ir krakmolo kiekis grūduose silosavimo metu. Pieninės brandos kukurūzų SM krakmolas sudaro apie 15 proc., o vėlyvosios-vaškinės brandos – apie 30 procentų. Visas ankstyvosios brandos kukurūzų krakmolas yra pasisavinamas didžiajame prieskrandyje. O subrendusių kukurūzų dalis krakmolo suvirškinama didžiajame prieskrandyje, o kita – apie 25–40 proc. – žarnyne. Taigi kukurūzų silosas yra puikus pašaras ankstyvosios laktacijos ir labai produktyvioms karvėms, nes žarnyne pasisavintas krakmolas yra skirtas gliukozei sintetinti, o nuo to ir priklauso primelžto pieno kiekis.

Kukurūzų silosas gali sudaryti 65–75 proc. šių karvių raciono SM. Geriausiai gyvuliai šį pašarą ėda, kai jame yra 27–35 proc. SM. Tai būna kukurūzų vaškinės brandos tarpsniu, tada augalo burbuolės sukaupia didžiausią kiekį maisto medžiagų.

Bendrovės nuotr.

Melžiamų karvių šėrimas

Melžiamų karvių produktyvumui šėrimas turi daugiau įtakos nei kokie nors kiti veiksniai. Norint tinkamai šerti galvijus, reikia subalansuoti šėrimo racioną, kad karvė gautų pagrindinių maisto medžiagų reikiamais kiekiais ir santykiu, kuris atitiktų laktacijos laikotarpį. Racionai turi būti sudaromi tik tada, kai yra aiškiai žinomas naudojamų pašarų maistingumas bei kiti kokybės rodikliai, nusakantys pašaro vertę.

Kukurūzų ir žolės silosas – ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio šalyse dažniausiai melžiamų karvių racione naudojama žaliava. Konservuotas kukurūzų silosas yra alternatyvus pašaras, kuris gali būti šeriamas siekiant papildyti ar iš dalies pakeisti žolės silosą. Tai ypač aktualu šiais metais, nes dėl sausros kai kur gali trūkti žolės šienainio.

Aukšto produktyvumo karves gausiai šeriant kukurūzų silosu, jų racionus reikia papildyti baltymingais koncentratais (sojų, rapsų rupiniai, išspaudos) ir vitaminų mineralų papildais bei priedais arba duoti joms visaverčių kombinuotųjų pašarų.

Veršingumo periodas

Per kiekvieną veršingumo periodą pašarų ir maisto medžiagų poreikis skiriasi, todėl reikia optimaliai ir racionaliai sudaryti racionus, kad karvės tinkamai pasiruoštų būsimai laktacijai. Pirmą užtrūkinimo mėnesį jos linkusios nutukti, todėl šėrimo racione turi būti du ar tris kartus mažiau energijos negu melžiamų karvių laktacijos pabaigoje ir keturis kartus mažiau energijos negu laktacijos pradžioje. Tačiau pašarų kiekis turi išlikti pakankamai didelis.

Šiuo laikotarpiu karvėms turėtų būti duodama daug šiaudų: per dieną apie 3–6 kg. Bendras pašaro davinys turėtų būti 9,5–10,5 kg SM kiekio karvei per dieną. Pašaro baltymingumas turėtų neviršyti 13–14 proc. žaliųjų proteinų SM.

Užtrūkimo laikotarpiu karves rekomenduojama šerti žolių šienainiu, silosu ar šienu, riboti kukurūzų siloso kiekį, mažinti grūdų, baltymingų pašarų normas. Karvėms duodant daugiau kukurūzų siloso, kuriame fosforo, ypač svarbaus elemento, yra mažiau negu žolės silose, ūkininkas turėtų pasirūpinti, kaip kompensuoti jo trūkumą. Vystantis genetikos mokslui, per pastaruosius 10 metų karvių fosforo poreikis yra padidėjęs trigubai.

Esminė galvijų šėrimo taisyklė

Galvijų ir penimo mėsai prieauglio šėrimas per pastaruosius 50 metų iš esmės pasikeitė. Mitybos mokslo pažanga pateikė naujų žinių apie optimalų galvijų šėrimą. Nustatyta, kad silosuoti žoliniai pašarai jų organizmą itin efektyviai aprūpina energija ir maisto medžiagomis. Be to, šiuose pašaruose yra struktūrinės ląstelienos, kuri yra labai svarbi virškinimo procesams, vykstantiems didžiajame prieskrandyje. Šiame „biologiniame reaktoriuje“ gyvuoja daug mikroorganizmų, kurie suskaido augalinio pašaro maisto medžiagas taip, kad gyvulio organizmas gali jas suvirškinti ir pasisavinti.

Labai svarbu šeriant užtikrinti tolygią prieskrandžių mikroorganizmų mitybą, todėl tikslinga ištisus metus galvijus šerti vienodais raciono komponentais. Ši esminė galvijų šėrimo taisyklė yra labai svarbi, nes, keičiantis pašarams ar įtraukiant į racioną naują komponentą, didžiojo prieskrandžio bakterijos turi prisitaikyti prie pakitusios pašarų sudėties. Tai užtrunka nuo 30 iki 60 dienų. Šiuo laikotarpiu pašaras optimaliai nepasisavinamas, dėl to sumažėja produktyvumas ir pablogėja galvijų sveikata. Penėjimas silosu ištisus metus – vienas svarbiausių šiuolaikinio intensyvaus šėrimo metodų.

Pašarui tinkamiausias geros kokybės vaškinės brandos kukurūzų silosas. Jis yra didelės energinės vertės, o krakmolas efektyviai naudojamas kūno audiniams sudaryti. Vokietijos bei Prancūzijos specialistai nurodo, kad, šeriant geros kokybės silosu, mėsinių veislių (limuzinų, Šarolė, aubrakų) prieauglio paros priesvoriai pasiekia nuo 1 400 g iki 1 600 g. Kartu su kukurūzų silosu penimiems 300–600 kg svorio galvijams dar papildomai sušeriama po 2–3,2 kg baltymingo (26 proc. žaliųjų baltymų) koncentratų mišinio, po nedidelį kiekį šiaudų, kasdien į racioną pridedama po 100–150 g specialių priedų: vitaminų ir veikliųjų medžiagų komplekso.

Kodėl prastėja siloso vertė?

Į kukurūzų masę natūraliai iš aplinkos patenka nemažai bakterijų, pelėsių bei mielių. Susmulkintos masės grame gali būti iki 6 mln. bakterijų ir iki 80 tūkst. pelėsinių grybų. Šie mikroorganizmai, suradę idealią maisto medžiagų terpę, gana greitai dauginasi. Dėl to prastėja siloso vertė, atsiranda pelėsių, masė sušoka į gabalus, susidaro toksinų ir alkaloidų junginiai. Visa tai nulemia labai didelius mitybinių medžiagų nuostolius. Laikant silosą ilgesnį laiką (ilgiau kaip 7 mėn.), energijos nuostoliai siekia iki 10 proc. per mėn., ypač atšilus orams. Todėl šeriant kukurūzų silosu rekomenduojama naudoti geros kokybės toksinų surišiklį, o gaminant silosą – specialius konservantus.

 

Vidas Tolevičius, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresnysis gyvulininkystės specialistas

agroakademija.lt

Rekomenduojami video