Kai 71 metų vegetarei Reginai Balsevičienei kas nors pasako, kad stebisi jos valia gyventi sveikai, ji atlaidžiai nusišypso: „O aš stebiuosi žmonių valia jaustis nesveikiems...“ Taip ji ir pavadino prieš metus išleistos savo antrosios knygos „Dievo vaistas“ skyrių.

Jau 26 metus nevartodama jokių cheminių vaistų, ji ir pati sau, ir žmonėms atsakė į svarbiausius klausimus, kaip gyventi, ką valgyti, kad išliktume sveiki. Abiejose knygose aptariami svarbiausi dėsniai, be kurių moteris neįsivaizduoja normalios būsenos, jausenos. „Gyvenu be vaistų, – aiškino ji. – Savo organizmui, kuris turi nuostabias Dievo duotas galimybes, padedu valgydama gyvą, natūralų maistą, derindama produktus, kartkartėmis badaudama, būtinai kasdien judėdama ir išlaikydama vidinę ramybę. Visa patirtis sugulė į mano knygas. Jose rašau tik tai, ką pati atradau ieškodama kelio į sveikatą, ką galiu paaiškinti kaip biologė-chemikė ir kaip žmogus, didžiąją gyvenimo dalį dirbęs su sveikata susijusiose tyrimo laboratorijose.“

Kada suvokėte, kad būtent maistas mums turi suteikti sveikatos, o svarbiausia – energijos?

Kai buvau maža, mane kamavo mažakraujystė, ausų uždegimai (viena ausiai atlikta sudėtinga operacija), peršalimo ligos. Vėliau – cistos, migrena. Nuo gimimo buvau farširuojama vaistais. Ligoninėje gydė stipriais antidepresantais, bet sutrikusios organizmo funkcijos (šokinėjo kraujospūdis, prastai dirbo inkstai, virškinimas, širdis), nenorėjo klausyti. Priėjau kritinę ribą – jokie vaistai neįveikė vegetodistonijos. Šaukšto nebepakėliau, nors turėjau tik šiek tiek per keturiasdešimt. Su šia diagnoze kankinausi apie penkerius metus. Situacija šiek tiek pagerėjo nuo homeopatinių preparatų, tačiau supratau viena – jei nepakeisiu gyvenimo būdo iš esmės...

Ir aš ryžtingai pakeičiau valgiaraštį ir dienos režimą, daugybei maisto produktų ištariau „ne“. Ne tik atsisakiau mėsos, bet, išsivaliusi organizmą, ėmiau griežtai laikytis visų vegetarizmo principų: neviriau sriubos su kauliukais ar mėsa, atsisakiau visų pieno produktų, miltų patiekalų, cukraus, saldumynų, kiaušinių... Mano mitybos pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, kruopos, vanduo, sultys. Daugeliui tai atrodo labai griežta dieta, bet šitaip maitindamasi aš po truputį stojausi ant kojų. Iššūkis buvo mestas: aš išlipsiu iš ligų, o išlipusi gyvensiu be vaistų. Ir štai jau 26 metus burnon neįsidėjau jokio cheminio vaisto.

Knyga „Gyvenu be vaistų“ turėjo didelį pasisekimą. Išvada – ne jums vienai norisi gyventi be vaistų. O kodėl sėdote rašyti antrosios knygos „Dievo vaistas“? Ką dar norėjote papasakoti žmonėms?

Maniau, kad viską pasakiau pirmoje knygoje. Bet... Įvairiuose susitikimuose žmonės klausinėja daugybės dalykų. Be to, prieš kelerius metus patyriau stuburo traumą. Kėliau staiga ir sunkiai, kažkas lūžo ar pasislinko. Neišlipau iš lovos, ir dukros neatlyžo: reikia sužinoti tikslią diagnozę. Aš nebuvau prieš, sutikau pasidaryti nuotrauką. Nieko guodžiančio traumatologai nepasakė: arba operacija, arba invalido vežimėlis. Aš ir vėl susidūriau su medicina. Atsisakiau operacijos. Na, pamaniau, kas bus, tas. Gailiuosi operavusi ausį, būčiau išsigydžiusi ir be invazijos. Sau pažadėjau: jei išsivaduosiu iš vežimėlio, parašysiu knygą. Gydžiausi savo jėgomis ir kasdien rašiau dienoraštį, ką ir kaip sau padedu, ką jaučiu. Po kelių mėnesių jau pajėgiau vaikščioti, o po penkių mėnesių grumtynių su negalia aš išvykau į Čekijos kalnus. Na, jei ten nesulūšiu, vadinasi, atėjo metas knygai. Nustebau – kalnuose buvo visiškai lengva, apgaubė didžiulis tikėjimas savimi, savo jėgomis. Grįžusi ėmiau rašyti su tokia energija, su tokia meile... Kaip tik tuo metu mane pakvietė į televizijos laidą „Yra kaip yra“, kur aš ir lotosą, ir žvakę, ir plūgą (jogos asanos) padariau, pademonstravau žmonėms savo, tuomet 70-metės, lankstumą. Tikėjausi, kad mane bandę gydyti traumatologai įvertins, jog nė vieno negalima nurašyti iki invalido vežimėlio. Po laidos ne tik mano miestelyje, bet ir kitur žmonės klausinėjo: „Jeigu jūs negeriate pieno (net nuo mokyklos laikų) ir beveik nevalgote pieno produktų, iš kur tuomet kaulai ima kalcį?“ Kantriai aiškinau ir tebeaiškinu: žalios spalvos lapuose yra visko, ko reikia kaulams, čia ir kalcio, ir magnio, ir boro, ir titnago ir taip labai reikalingo vitamino K apstu. Vartojantieji kalcio preparatus iš tiesų vartoja neorganinį kalcį, kuris vėliau sukelia sąnarių problemų. Kalbėdama su žmonėmis, suvokiau svarbų dalyką: vegetarizmą taip pat būtina aiškinti, pagaliau, jis turi būti teisingas.

Ar esate fanatiška vegetarė?

Ne. Retkarčiais suvalgau silkės, pasigardinusi citrinos sultimis, ypač kai norisi ko nors aštraus. Tačiau kasdien mano mitybos pagrindas – tai 80 proc. augalinis maistas. Iš jo apie 60 proc. – gyvas (neapdorotas). Tai įvairios sultys, kokteiliai, vaisiai ir daržovės, daržovių salotos, daiginti grūdai, riešutai, uogos, namie džiovinti vaisiai. Iš apdoroto maisto – puodelis kavos ryte, šiek tiek ruginės, be mielių duonos, lydyto sviesto, kefyro, kartais – grietinės, žuvies (retai, tik svečiuose), vandenyje virtų (nepervirtų) kruopų košių, raugintų kopūstų, pakepintos duonos su česnaku (kartais su sūriu ir alumi bare su draugais). Retkarčiais neatsisakau ir stipresnio gėrimo (viskio, degtinės), jokiu būdu – ne vyno iš parduotuvės, nes jame nemažai cheminių priedų.

Ar laikotės tam tikrų baltymų, riebalų ir angliavandenių proporcijų? Kas sudaro didžiausią jūsų dienos raciono dalį?

Mano nuomone, baltymų reikia nedaug. Visų mūsų ligų, ypač onkologinių, priežastis – gyvūninės kilmės baltymai. Štai žmogus valgo daug gyvulinio maisto (mėsą, kiaušinius, pasterizuotus pieno produktus, žuvį). Organizmas gauna ne tik įvairios chemijos – vaistų, antibiotikų, kurie naudojami apdorojant maistą, bet ir didelį kiekį pakitusių gyvulinių baltymų. Jie sunkiai virškinami, pūva. Kuo ilgiau mėsą verdame, kepame, tuo sunkiau ji virškinama. Mat prie aukštos temperatūros visiškai pasikeičia molekulės struktūra, aminorūgštys, iš kurių sudaryti baltymai. Baltymai tampa neaktyvūs, denatūruoti, jie ne turtina, o žaloja organizmą jį rūgštindami. Būtent organizmo rūgštingumas yra 90 proc. ligų priežastis. Todėl rūgštinantis maistas turėtų sudaryti tik apie 20 proc. viso maisto raciono. Knygoje skaitytojų orientacijai aš pateikiu rūgštinančių ir šarminančių produktų lentelę.

Vadinasi, svarbiausias jūsų principas – valgyti kuo daugiau organizmą šarminančio maisto?

Taip, mano valgiaraštyje daugiausia šarminio maisto. Nė vienos dienos be žalumynų. Ant palangės, ypač žiemą, auginu kviečių želmenis, iš kurių beveik kas rytą išsispaudžiu sulčių. Jų reikia nedaug, apie 20 g. Žiemai aš, kaip ta skruzdėlė iš pasakos, imu ruoštis vasarą, net pavasarį. Prisirenku kiaulpienių, dilgėlių (dėl kraujo krešėjimo dilgėles reikia vartoti saikingai), vasarai įsibėgėjus ir dirvinių asiūklių, veronikų. Iš jų išsispaudžiu sulčių. Supylusi į mažus kubelius, sudedu į šaldiklį. Kitą dalį šių žalumynų susidžiovinu, sumalu kavamale į miltukus. Žiemą ir pavasarį kas rytą vos atsikėlusi sučiulpiu žalumynų kubelį, o kartais jį įmaišau į kitas sultis (morkų, moliūgų). Arba burnon įsidedu vieną arbatinį šaukštelį, pvz., asiūklių miltelių ar įvairių miltelių mišinį, gerai suvilgau seilėmis ir užsigeriu keliais gurkšniais vandens. Dar pasigaminu trauktinės, beržų pumpurus užpylusi degtine. Padeda peršalus, nors mano gyvenime šito beveik nebūna.

Ar taip maitinantis netrūksta jokių makro- ir mikroelementų?

Tikrai ne, nes mityboje garbingiausią vietą užima lauko žolės (dirviniai asiūkliai, kiaulpienės, dilgėlės) ir žalios lapinės daržovės, ypač petražolės, krapai, salierų lapai, špinatai, gražgarstės. Iš jų organizmas gauna beveik visų reikalingų elementų ir nuostabų baltymą – chlorofilą (žalios spalvos pigmentą), prilygstantį kraujo hemoglobinui, suteikiantį didžiulį kiekį gyvybinės energijos, kurios reikia akims, širdžiai ar vyrų amžinai jaunystei. Kiaulpienės ypač daug turi magnio, želmenys, dilgėlės, asiūkliai, petražolės – geležies.

Daigintuose grūduose ir sėklose ypač daug įvairių maisto medžiagų, vitaminų. Fosforo reikia kaulams ir dantims, magnio, cinko – imuninei sistemai gerinti, insulinui gaminti. Beje, cinko trūksta tiems, kurie neatsispiria bandelėms ar baltai duonai. Manoma, kad prostatos bėdos paliečia tuos, kuriems trūksta cinko. Saujelę sezamo, saulėgrąžų sėklų verta pasimerkti iš vakaro, o sunaudoti ryte.

Noriu išskirti morkų ir burokėlių sultis. Jose apstu geležies, magnio, kalcio, cinko, fosforo, seleno, vitaminų C, K, P ir B grupės vitaminų. Morkos ir burokėlių sultys geba atnaujinti ląsteles, skatina eritrocitų gamybą, o apie 8 valandas pastovėjusios šaldytuve, mažina kraujospūdį.

Tinkamiausia – ruginė duona (be mielių). Joje geriausias kalcio, fosforo, magnio, kalio santykis.

Turbūt ne vienam žmogui esate padėjusi konkrečiai?

Besirūpindama savo sveikata, aš pamilau save, nes maitinu savo kūną maistu, kuriame daug naudingų medžiagų ir gyvybinės energijos. O pamilusi save, aš labai pamilau kitus žmones. Tai Dievo stebuklas. Bendraudama su skaitytojais, susidūriau su daugybe likimų, stengiuosi padėti negailėdama nei laiko, nei pinigų, net nejausdama savo pačios skausmo (po stuburo lūžio važiavau šimtus kilometrų, kad atsisveikinčiau su žmogumi, išeinančiu Anapilin). Antroje knygelėje atvirai rašau apie šią savo širdgėlą.