Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Fotografuoja ateities kartoms

Gediminas Sadauskas fotoaparatą į rankas paėmė prieš penkerius metus, tačiau šiandien jo archyvuose – išraiškingi žmonių portretai ir jų aplinką bei problemas menantys kadrai. Informacinių technologijų (IT) srityje analitiku dirbantis jaunas vyras nespalvotas senu juostiniu fotoaparatu darytas nuotraukas kol kas slepia stalčiuje, tačiau neabejoja, kad vieną dieną jos išvys dienos šviesą ir bus įdomios ateities kartoms.

Čia ir dabar

Iš Alytaus kilęs, bet jau nuo studijų laikų Vilniuje gyvenantis G.Sadauskas šiandien fotografiją vadina didžiausiu savo pomėgiu ir malonumu. Jis gerai prisimena ne taip seniai įvykusią pažintį su ja.

Su tuomet dar būsima žmona įsigijome skaitmeninį fotoaparatą. Toks jau esu, kad jeigu pradedu aiškintis, išsiaiškinu iki galo. Tam, kad išsiaiškinčiau, kaip veikia įvairios funkcijos, per 2–3 dienas padariau apie 3 tūkst. nuotraukų“, – šypsodamasis pasakojo Gediminas. Nors jis turi matematikos ir informatikos išsilavinimą, kiek save pamena, kūryba visada buvo šalia. Dar vaikystėje baigė Alytaus muzikos mokyklą, o dabar patraukė fotografija.

Kuo „užkabino“ būtent fotografija? G.Sadauskas prisipažino, kad jam labiausiai patinka, kad fotografuojant užfiksuotas veiksmas tarsi sustingsta – jis vyksta tik čia ir dabar. „Pavyzdžiui, dailėje tu gali improvizuoti, per laiką sukurti tam tikrą kūrinį, o fotografuojant, ypač gatvėse, reikia žaibiškai priimti sprendimą, gebėti įžvelgti tai, ko kiti nemato“, – aiškino vyras. Vaikštant gatvėmis į G.Sadausko fotoaparato objektyvą visada patekdavo žmogus, todėl nestebina tai, kad greitai jis ėmė kurti portretus.

Pirmieji – buvę tremtiniai

Šiandien Gediminas fotografuoja tik 1957 m. švedišku „Hasselblad“ fotoaparatu. Sako, kad tik su šia technika jam pavyksta išgauti tai, ko tikisi. Tiesa, pirmuosius buvusių tremtinių portretus jis sukūrė dar skaitmeniniu fotoaparatu.

Nuo tremtinių viskas ir prasidėjo. Gal dvejus metus važinėdavau pas juos, fotografuodavau, klausydavausi unikalių jų istorijų. Kai kurie tapo gana artimi, su jais dar ir šiandien palaikau ryšį“, – pasakojo socialinėmis temomis besidomintis fotografas. Tiesa, jis prisipažino, kad jam pačiam tos nuotraukos niekada neperteiks bendravimo su nufotografuotais žmonėmis. Nuotrauka – tik akimirka. Po tremtinių ėmėsi ne mažiau jautraus projekto – kurti vaikų, gyvenančių vaikų namuose, portretus. „Fotografavau juos su mėgstamiausiais žaislais, gyvūnais, užsiimant tuo, ką labiausiai mėgsta. Kiekvienam vaikui paskui padovanojau po nuotrauką. Vėliau sužinojau, kad kai kurie jų tas nuotraukas išsiuntė savo artimiesiems. Tokie dalykai paglosto širdį“, – pasakojo G.Sadauskas.

Viskas įsirėžia atmintin

Be socialinių projektų, fotografą domina ir ateities kartoms fiksuojami šiandienos darbai, aplinka, žmonių įpročiai, nuotaikos, tradicijos. Jis jau spėjo įamžinti naminio alaus darymo procesą, senas tradicijas ir papročius išlaikiusio bitininko darbą, šiuolaikinio turgaus kasdienybę.

Kalvarijų turgaus projektą, tikiu, dar tęsiu. Ten sutikti žmonės buvo labai įdomūs, tikri. Man patinka bendrauti su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis, išklausyti jų unikalias ir įdomias istorijas. Greičiausiai kalbą randu su vyresnio amžiaus žmonėmis. O ir papasakoti jie gali daug daugiau“, – apie bene įdomiausią šio pomėgio sritį kalbėjo fotografas.

Per šešerius metus Gedimino archyvuose prisikaupė daug kadrų, tačiau apie kiekvieną jų jis ir šiandien galėtų papasakoti istoriją. „Kol kas nežinau, ką darysiu su savo nuotraukomis. Bet esu tikras, kad ateis diena, kai jos bus kažkam įdomios. Juk šiandien taip įdomu pasižiūrėti į Antano Sutkaus, Rimaldo Vikšraičio ir kitų gerų fotografų užfiksuotus kadrus. Tikiu, kad mano fotografijoms nereikės nei 10 metų, kad jos taptų įdomios praeities pasiilgstantiems žmonėms“, – kalbėjo pašnekovas.

Ypatingi potyriai

G.Sadauskui visi jo projektai ir sutikti žmonės buvo įdomūs, tačiau jausmų, patirtų fotografuojant Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos nuteistus kalinius, niekada nepamirš. „Užtrukau metus, kol susitariau, kad mane ten įleistų. Tiek pat laiko truko mano darbas kalėjime. Pirmą kartą ten nuėjęs nieko negalėjau fotografuoti, užplūdę jausmai neleido susikaupti“, – apie vieną įdomiausių projektų pasakojo Gediminas.

Pas kiekvieną kalinį jį lydėdavo du kalėjimo darbuotojai, tačiau buvo akimirkų, kai 7,5 kv.m dydžio kameroje jis pasilikdavo vienas su nusikaltėliu.

Prisipažinsiu, jauku nebuvo. Žinojau, kad visi jie yra žmogžudžiai. Kiekvieną kartą išėjus iš kalėjimo norėdavosi kuo greičiau bėgti į dušą ir nusiprausti. Nuotaika ten tikrai slogi“, – prisiminimais dalijosi vyras.

Šio projekto nuotraukose atsispindi kalinių gyvenimo sąlygos: kamerų sienas dažnai puošia seksualių gražuolių plakatai, užfiksuotos akimirkos, kaip jie sportuoja, skaito, vienas kitam kerpa plaukus, koks jų spintelių turinys. „Puikiai suvokiu, kad šios nuotraukos yra vertingos, tačiau publikuoti jų neskubu. Juk jei kažkada neliks Lukiškių kalėjimo, šie kadrai taps dar įdomesni“, – neabejojo G.Sadauskas.

    [gallery ids="13369,13374,13373,13372,13371,13370,13368,13367"]

 Daugiau G. Sadausko darbų žiūrėti čia.

Rekomenduojami video