Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Fotografija yra didžiausia išpažintis

Taip sako tarptautinio pripažinimo sulaukęs fotografas, portretistas Algimantas Aleksandravičius – linksmų plaučių, lengvai bendraujantis, be didelių pastangų gebantis ne tik prajuokinti, bet ir pravirkdyti. Kitus provokuoti, sukelti pačias įvairiausias jų reakcijas – neatsiejama menininko veiklos dalis. Nors labai mėgsta juokauti ir nevengia pasišaipyti iš savęs, fotografas neabejoja, kad tikras būna ne tada, kai linksma. Būtent fotografiją, savo darbus jis vadina didžiausia išpažintimi ir sako, kad kitų žmonių portretuose galima įžvelgti pirmiausia jį patį.

Vertinamas visur

Jei kas ir nežino fotografo A.Aleksandravičiaus, be abejonės, yra matę bent kelis jo padarytus garsių žmonių portretus. Vargu ar Lietuvoje yra žinomas žmogus, kuris nebūtų papuolęs į menininko fotoobjektyvą. Algimantas sukūrė ne vieną garsių žmonių portretų seriją ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. „Tikriausiai jau esu padaręs apie tūkstantį portretų, bet džiaugiuosi, kad gabių, įdomių žmonių randu iki šiol, todėl fotografuoti visada yra ką“, – kalbėjo fotografas.

Už savo neeilinius darbus A.Aleksandravičius yra sulaukęs ne vieno įvertinimo: tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2003 m. pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 m. tapo Baltijos šalių geriausiu portretistu, keturis kartus nugalėjo „Lietuvos spaudos fotografijos auksinio kadro“ nominacijoje, keturis kartus laimėjo Tarptautinių fotografijų parodų Didįjį prizą.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Lietuvoje ir užsienyje jis surengė per 100 asmeninių parodų. Taip pat yra daugelio parodų, fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas,16-os asmeninių fotoalbumų autorius. „Meistrystės nepragersi ir neprarasi. Šiandien žinau, kad galiu padaryti gerai, manęs tai nebestebina. Nuostaba kyla vis rečiau ir ją sukelia tokie nepaprastai paprasti dalykai, kaip pokalbis su vaiku ar netikėtai pastebėta kokia nors detalė“, – sakė menininkas.

Fatališkas ir tikintis

Neseniai A.Aleksandravičius asmeninėje fotografijų parodoje „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ Vilniuje pristatė kiek kitokias nuotraukas, kurių pagrindinis akcentas – ne žmonės, o debesys ir kiti gamtos vaizdai. Fotografijose vaizduojami skirtingi šalies regionai, istorinės vietos. Viskas – ypatingos šviesos, dangaus, debesų apsupty. Tačiau ir šios nuotraukos panašesnės ne į gamtos peizažus, o į gamtos portretus.

„Kai tau jau daugiau nei 50 metų, dangus vis artėja ir artėja. Bet yra ir kita prasmė – dangus darosi vis artimesnis ir artimesnis. O kai tas dangus taip priartėja, vis nusineša po dar vieną veidą. Pasižiūriu į savo darytų portretų kolekciją ir matau, kad vis daugiau mano herojų  nebėra su mumis. Be to, visada svajojau pasirašyti ant debesies. Kol ta svajonė gyva, gyvas ir aš“, – sakė Algimantas.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Jis prisipažino, kad yra fatalistas. „Man negėda pasakyti, kad esu tikintis. „Pasišneku su Dievu. Manau, Dievas yra viso pasaulio žmonių sielų darinys. Juokauju, kad kiekvienas žmogus turi privačią nuosavybę, kurios niekas ir už dyką neimtų. Tai – nuopuoliai ir ligos – dalykai, sukeliantys fizinį ar dvasinį skausmą. Tokią privačią nuosavybę turiu ir aš. O kai man skauda, kaip koks pagonis šaukiu į dangų. Bet nieko nekaltinu“, – apie tikėjimą aukštesne galia kalbėjo fotografas.

Pasiskolinti akis

A.Aleksandravičius renkasi nespalvotą fotografiją. Pasak jo, ji daug dramatiškesnė ir asmeniškesnė. Nespalvoti ir jo gamtos portretai. „Spalvotas gali būti atvirukas, žurnalinė fotografija. Nesu daltonikas, bet pro objektyvą žiūrėdamas į lauką matau juodą ir baltą spalvas. O jei dar koks baltas arkliukas rūke pasirodo... Taip ir norisi basomis lėkti per pievą. Tačiau spalvota fotografija taip pat gali būti labai gera“, – apie spalvas kalbėjo fotomenininkas.

Fotografija Algimantui yra didžiulė vertybė. Tai – ir tam tikro laiko įamžinimas, ir kūryba, ir išpažintis. Fotografuodamas jis visada stengiasi į aplinką žiūrėti kiek kitokiomis akimis. „Dar Sigitas Geda yra sakęs, kad jei nori pamatyti ką nors nekasdieniško, pasiskolink akis iš žvėries arba paukščio. Tai tapo pagrindiniu mano kredo. Važiuodamas fotografuoti, turi sugebėti pamatyti kitaip“, – neabejojo A.Aleksandravičius.

Modelių nefotografavo

Algimantas gimė ir augo Klaipėdoje, todėl save vadina žemaičiu. Lapkričio 2 d., per Vėlines, gimęs A.Aleksandravičius būdamas vaikas ilgą laiką manė, kad žvakutės kapinėse dega jo gimtadienio proga. „O dar ir mano inicialai A.A. sutapo su raidėmis ant antkapių. Žinoma, vėliau mama paaiškino, kas ir kaip. Aš pats pastaruosius dešimt metų savo gimtadienio rytą niekam nesakęs važiuoju lankyti žymių mirusiųjų: Daukanto, Maironio, Putino ir kitų“, – apie vaikystėje keistais atrodžiusius sutapimus ir šiandienos tradicijas pasakojo fotografas.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Fotografuoti jis pradėjo gana vėlai, būdamas 28-erių. O iki tol išbandė krūvą skirtingų veiklų: vaikystėje net 12 metų šoko įvairius šokius, vėliau tarnavo armijoje, buvo Lietuvos kultūrizmo rinktinės treneris, meno galerijos savininkas, save išbandė ir viešojo maitinimo versle. „Ko tik gyvenime nedariau, tačiau galiausiai su manimi liko tik fotografija“, – prisipažino menininkas.

Pirmieji jo bandymai fotografuoti įvyko dirbant kultūrizmo treneriu, o vėliau išbandė viską: fotografavo kalėjimuose, beprotnamiuose ir t. t. „Nefotografavau tik modelių. Tačiau nuogų moterų aktus – taip. Iš pradžių maniau, kad nuogą moterį fotografuoti bus labai sudėtinga, bet iš tikrųjų – labai lengva. Nes ji nori fotografuotis“, – pasakojo Algimantas.

Prispjaudyta stiklinė

Sutikęs tada dar būsimą žmoną A.Aleksandravičius Klaipėdą išmainė į Panevėžį, kuriame pora praleido 25 metus. Kodėl Panevėžys? „Jauni žmonės dažnai nori atsiskirti nuo tėvų, giminių. Tik vėliau suvoki, kad iš tikrųjų bėgi nuo savęs. Bet tada atrodė kitaip. Be to, Panevėžyje gyveno ir dirbo garsus režisierius Juozas Miltinis, kuris man buvo autoritetas“, – apie jaunystėje padarytus sprendimus kalbėjo Algimantas.

Gyvendamas Panevėžyje A.Aleksandravičius pradėjo kurti portretus. Tiesa, ne iš karto. „Portretai, gatvės fotografija man tada neatrodė menas. Pasirodo, gali pats prispjaudyti į vandens stiklinę, iš kurios vėliau taip godžiai geri ir niekaip negali pasisotinti! Kai mirė aktorius Kazys Vitkus, J.Miltinio bendražygis, niekas nebuvo padaręs jo nuotraukos. Man tai buvo pirmas ženklas, kad reikia fotografuoti žmones. Tada nusprendžiau nufotografuoti teatro aktorius. Tai buvo mano pirmieji portretai. 1997 ar 1998 m. surengiau pirmąją portretų parodą teatre. Per pirmuosius susidomėjimo portretais metus pavyko padaryti vienus geriausių kadrų: nufotografavau ir rašytoją Ričardą Gavelį su sudaužytais akiniais, ir aktorių Gediminą Girdvainį su ašara akyje ir daugelį kitų“, – pasakojo portretistas.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Išlikti vaiku

Fotografuoti žmones, išprovokuoti jų reakcijas, išgauti tam tikras veido išraiškas A.Aleksandravičiui padeda jo linksmas būdas ir sugebėjimas lengvai bendrauti. „Portretistas turi būti plepus, bet ne plepys. Be provokacijų čia taip pat neišsiversi. Tiek daug moterų esu pravirkdęs! Ir vyrus pravirkdau. Esu bjaurus diedas“, – šypsodamasis prisipažino menininkas.

Pastarąsias dienas A.Aleksandravičius leidžia Mažojoje Lietuvoje, rengia fotografijų ciklą iš šio regiono. „Yra sakoma, kad jei nori pagauti nusikaltėlį, turi pradėti mąstyti kaip jis. Kai fotografuoji regionus, taip pat turi patapti dzūku, sūduviu ar dar kuo kitu. Ruošdamasis fotografuoti tam tikrą regioną, aš įsimyliu tą kraštą. Prieš važiuodamas perskaitau knygas apie jį, susipažįstu su istorija. Fotografo profesija mane išties labai išprusino“, – kalbėjo fotografas. Labiausiai jam patinka bendrauti su vaikais, nes jų jų emocijos tikros, nesuvaidintos. Galbūt todėl jam artimi suaugusieji, kurių širdyje išlikęs vaikiškumas. „Žaviuosi savo geru draugu istoriku Alfredu Bumblausku. Nors jis yra profesorius, liko žmogumi. Jei pamatys gatvėje skriaudžiamą moterį ar vaiką, mes portfelį ir eis muštis. Taip ir turėtų būti“, – juokėsi Algimantas.

Egoistų egoistas

Keliaudamas po Lietuvą A.Aleksandravičius sutiko daugybę žmonių – ir nuoširdžių, ir turinčių daugybę kaukių. Tokių, kaip ir jis pats. „Galiu būti visoks. Tačiau žinau, kad nuopuoliai ir skausmas sielą augina, o apdovanojimai, šventės, pripažinimai – tik egzaminuoja. Svarbiausia – mokėti pasišaipyti iš savęs ir iš kitų. Ir mylėti save. Juk jei savęs nemyli, nemylėsi ir kitų. Menininkas apskritai turi būti egoistų egoistas. Tik toks daug pasieks“, – samprotavo fotografas.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Manija kepurėms

Nors gyvenimas Algimantui pamėtėjo ne vieną išbandymą, juokauti jis nenustojo. Kaip ir žavėtis moterimis. „Manau, kad moteris turi tarnauti vyrui, o vyras su ja turi elgtis taip, kad ji jaustųsi karalienė. Lygybės čia negali būti. Moterys yra net ne žmonės, jos – pusdievės, todėl mums, vyrams, daug ką galima atleisti. Moterys gali gimdyti, ir skausmą daug geriau iškenčia nei vyrai. Taigi, aplink vaikšto visokios afroditės ir po dūšią vyrams pritapšnoja...“, – juokėsi menininkas, pasitaisydamas juodą skrybėlę.

Apie skrybėles jis irgi turi atskirą istoriją. Nors jaunystėje šį galvos apdangalą nešiojo dažnai, dabar prisiminė vos prieš mėnesį. „Sergu kepurių manija. Jų turiu apie 40. Ne dėl to, kad esu plikas, šiaip patinka. Nors prisipažinsiu, labai norėčiau būti donoras, bet nuo mano plikės viskas slysta. Net mintis nesilaiko! O galėčiau kokį utėliuką turėti, gal jam net vardą duočiau“, – šaipėsi A.Aleksandravičius. Humoras –neatsiejama jo dalis.

Tačiau juokai yra tik viena daugiabriaunio fotografo įvaizdžio dalis. Pasak jo, tikras esi ne tada, kai tau linksma, o gyvenimas pilnas užduočių, kurias reikia kasdien spręsti. „Ar esu laimingas? Laimingas gali būti tik idiotas. Būna akimirkų, kai esu laimingas, bet jų nedaug. Pastaruoju metu dažnas palydovas yra amžinas nežinia ko ilgesys... O dar ta privati nuosavybė, kurios net ir už dyką niekas iš tavęs neimtų...“ – nebe taip džiugiai pokalbį baigė Algimantas.

Rekomenduojami video