Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
F.Jakšys: „Žmonės per naktį laukdavo bilietų...“

Aktorius Ferdinandas Jakšys pernai atšventė garbingą 80-mečio jubiliejų, tačiau iki šiol neprarado ūpo vaidinti. „Visus metus švenčiau – su monospektakliu „Vaižgantas“, su kūrybos vakarais apvažinėjau visą Aukštaitiją, buvau gražiai pagerbtas ir anykštėnų, ir rokiškėnų, ir uteniškių“, – džiaugiasi teatro veteranas, žavintis pavydėtina energija, optimizmu ir puikia atmintimi.

Po Nekrošiaus žvaigžde

Aktoriaus karjerą F.Jakšys pradėjo Šiaulių dramos teatre, čia vaidino penkerius metus. Paskui net keturiasdešimt kūrybingų aktorystės metų prabėgo Vilniaus jaunimo teatre – čia dirbo nuo pat jo įsteigimo. Tačiau didžiausią profesinį džiaugsmą patyrė tuomet, kai šiame teatre spektaklius statė režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo spektakliuose „Pirosmani, Pirosmani“ F.Jakšys vaidino Kunigaikštį, o „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Abutalipą.

Mano vaidmenys nedideli, bet charakteringi. Kaip nuostabu buvo vaidinti su Nekrošiumi... Jis yra teatro genijus. Bet jo ilgai nepripažino, iš pradžių kritikai net peikė jo spektaklius, vadino mėgėjiškais. Kai 1985 metais Lietuvoje su grupe JAV menininkų atvyko dramaturgas Artūras Mileris, poetas Alenas Ginsbergas, viskas pasikeitė. Meno darbuotojų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje) vyko iškilmingas vakaras, o Mileris su Ginsbergu neapsikentę pabėgo iš to vakaro į Nekrošiaus spektaklį „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Amerikiečių dramaturgas buvo taip sužavėtas pastatymu, kad nupirko didžiausią glėbį baltų rožių ir atsiklaupęs įteikė puokštę Nekrošiui sakydamas: „Jūs esate genijus. Aš teatre nemačiau nieko panašaus“. Tada visiems akys atsivėrė – ėmė liaupsinti Nekrošių...

O kas teatre darydavosi... Visa Lietuva plūdo į Jaunimo teatro spektaklius. 10 valandą ryto einu į repeticijas, o prie kasų ilgiausios eilės nusidriekusios, sudedamosios lovelės į sieną atremtos – žmonės per naktį laukdavo bilietų, sąrašus sudarinėdavo...“ – auksinius jaunimiečių laikus nostalgiškai mena aktorius.

Aktorius F.Jakšys kūrybos vakare Onuškyje su J.Stumbriene, rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininku A.Naručiu (kairėje) , Lietuvos Kalėda Arvydu Bagdonu (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Teatro apgultis Maskvoje

Nepamirštamos buvo ir Jaunimo teatro gastrolės Maskvoje 1987 metais. Tokios žiūrovų apgulties nebuvo patyręs joks vietinis nei gastrolių atvykęs teatras.

„Vaidinome teatre „Soveremennik“. Bilietai visi išparduoti, o norinčiųjų daugybė. Žmonės verždamiesi į salę net išlaužė teatro duris, išdaužė langų stiklus, teko kviesti miliciją tvarkai palaikyti. Kai su kolega Rimgaudu Karveliu iš Turgenevo metro stotelės eidavome į teatrą, jau nuo metro eilė driekdavosi iki pat teatro ir visi klausinėdavo: „Možet jest lišnij biliet?“ (Gal turite atliekamą bilietą? – red. past.). O Karvelis išdidžiai atsakydavo: „Ja sam biliet“ (Aš pats bilietas – red. past.). Per kiekvieną spektaklį salė būdavo sausakimša, žiūrovai susigrūdę stovėdavo praėjimuose. Pamatyti Nekrošiaus pastatymų veržėsi žymiausios Maskvos teatrų primadonos. Jos ateidavo pasipuošusios ilgomis vakarinėmis suknelėmis, bet, negavusios bilietų, verkdavo, prašydavo, kad įleistų... Aišku, jas įleisdavo be bilietų, tai aktorės su tomis sukniomis susėdusios tiesiog ant grindų rymodavo rankomis atsirėmusios į sceną – kaip kokiam kaimo klojimo teatro vaidinime. Pirmą ir vienintelį kartą gyvenime mačiau tokį neįprastą vaizdą... Maskvoje gyvenantys lietuviai irgi bilietų negaudavo – jiems sakė, kad jie atvažiavę į Lietuvą pažiūrės, todėl jie protestuodami prie durų traukdavo „Ant kalno mūrai“, – neįtikėtina patirtimi dalijasi teatro veteranas.

Sufleris Gyčio Padegimo spektaklyje „Tragikas per prievartą“.

Pirmą kartą Amerikoje

Su jauduliu aktorius prisimena ir pirmąją viešnagę JAV.

„Būtent Artūro Milerio pastangomis 1988 metais Jaunimo teatro trupė galėjo išvykti gastrolių į Ameriką. Tai buvo istorinės – pirmosios komercinės – lietuvių teatro gastrolės JAV, trukusios visą mėnesį. Ir vėl teatrų salės buvo pilnutėlės. Kai Niujorke rodėme „Pirosmanį“, suvažiavo žymiausi išeivijos lietuviai iš visos Amerikos. Ten buvo ir Jonas Jurašas, ir Vytautas Kazimieras Jonynas, ir Bernardas Brazdžionis... Sutikdami mus, visi žiūrovai atsistojo ir sugiedojo Tautišką giesmę, manydami, kad mes jos nemokėsime. Juk Sovietų Lietuvoje ją giedoti buvo draudžiama. O mes mokėjome ir giedojome drauge su jais, nors ašaros gniaužė gerklę ir mums, ir jiems... Nepamirštama, jaudinanti akimirka. Mes specialiai mokėmės šią giesmę. Repetavome dar laukdami skrydžio Maskvoje, Lietuvos atstovybėje. Kai užtraukėme „Lietuva, Tėvyne mūsų...“, sulėkė išsigandę diplomatai – ką jūs čia dainuojate? Sakom, repetuojame, mums reikės Amerikoje giedoti... Jau buvo prasidėjusi perestroika, nebijojome, nes buvome gavę paties kultūros ministro Jono Bielinio „palaiminimą“. Nuostabūs buvo laikai Jaunimo teatrui. Paskui valdžia pasikeitė, visi išsilakstė, Rūta Vanagaitė Nekrošių į LIFE (tarptautinį teatrų festivalį, vykusį Vilniuje, – red. past.) išsivedė, “ – apgailestauja buvęs jaunimietis.

F.Jakšys su kolegomis Vaiva Mainelyte ir V.Tomkumi draugauja ne tik filmuose, bet ir gyvenime.

Suaugęs su Vaižgantu

JAV F.Jakšys viešėjo dar du kartus: su Jaunimo teatru 1990-aisiais ir su Kosto Ostrausko monospektakliu „Vaižgantas“ 1992-aisiais. Aktorius jau du dešimtmečius vaidina „Vaižgantą“ – žiūrovai išvydo per tūkstantį spektaklių.

„Gastroliavau po visą Ameriką - net 64 valandas iškabėjau ore skraidydamas lėktuvais po skirtingas valstijas. Vaidinau Čikagoje, Los Andžele, Bostone, Petersburge... Žiūrovų netrūko, nors tai ne veiksmo, o monologo spektaklis... Pamenu, Sietlo universitete į spektaklį susirinko ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių studentai, jie susidomėję kantriai klausėsi archajiško lietuvių kalbos skambesio. Tas spektaklis morališkai nepasenęs, aktualus ir mūsų laikais, todėl ir mėgstamas žiūrovų. Ir mano sielai artimas Vaižgantas, aukštaitis, kaip ir aš, todėl smagu jį įkūnyti. Tiesiog suaugau su Vaižgantu. Šį spektaklį rodžiau ne tik Lietuvoje ir JAV, bet ir Liuksemburge, Didžiojoje Britanijoje“, – vardija aktorius.

F.Jakšys su soliste Jolanta Stumbriene yra parengęs koncertinę programą, kurios metu skaito jam artimą Antano Miškinio, Antano Vienažindžio poeziją. Aktorius dėkingas Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkui Algiui Naručiui, kuris gimtojo krašto ir jo žmonių labui savanoriškai dirba neskaičiuodamas nei laiko, nei išlaidų.

„Mano sveikata jau nebe ta, vienas nelabai kur nuvažiuočiau, bet nenuilstantis Rokiškio krašto patriotas Algis Narutis už pažastų mane įmeta į automobilį ir nugabena, kur reikia. Pernai ir šiemet jis mudu su Jolanta vežiojo po atokiausias Rokiškio, Utenos ir Anykščių parapijas. Tik jo dėka galėjau švęsti jubiliejinius metus kaip pridera aktoriui – susitikimuose su žmonėmis. Turiu gerą atmintį, be popierėlio vis dar galėčiau skaityti keletą valandų – tik ar žiūrovai nepavargtų? Ir apdovanojimų užderėjo jubiliejaus proga... Iki tol buvau gavęs Lietuvos nusipelniusio artisto vardą, o dabar buvau gražiai pagerbtas ir anykštėnų, ir rokiškėnų, ir uteniškių: užpernai man buvo įteikta Juozo Keliuočio premija Rokiškyje, pernai – Vaižganto premija Malaišiuose, o šią vasarą gavau Anykščių garbės piliečio vardą,“– neslepia džiaugsmo teatro veteranas.

Vaidino filmuose ir serialuose

Aktorius ragavo ir kino aktoriaus duonos.

„Kuo tik aš nebuvau filmuose: karaliumi ir tarnu, grafu ir policininku, kunigu ir kaminkrėčiu... Įdomu, kad su Antanu Šurna vaidinome abiejuose „Tado Blindos“ pastatymuose: 1972 metų, kurį režisavo Balys Bratkauskas, ir 2011 metų, kurį pastatė Donatas Ulvydas. Antrajame filme Vytautui Tomkui kulkas iš užpakalio išiminėjau su pincetu“, – komiškus filmavimo epizodus mena F.Jakšys.

Vis dar gyvi aktoriaus įspūdžiai, kai prieš trejus metus jis gavo vaidmenį BBC Lietuvoje filmuotame šešių serijų filme „Karas ir taika“ pagal Levo Tolstojaus romaną.

„Pirmoje serijoje aš vaidinau senąjį grafą Bezuchovą. Mažas vaidmuo, bet buvo labai įdomu. Filmavimas vyko Trakų Vokės dvare penkias dienas. Turėjome griežtai laikytis scenarijaus, jokių improvizacijų. Truputį parepetuodavome prieš filmavimą, bet filmo režisieriaus net nemačiau, viskam vadovavo operatorius: kur stoti, kada galvą pakelti, kur žiūrėti, kaip rankas laikyti... Turėjau ir savo personalinį kemperį, ant jo puikavosi užrašas: „Jaksys – Bezuchov“. Į tą kemperį man kasdien atnešdavo pietus. Visa filmavimo komanda ir aktoriai užsieniečiai buvo malonūs, dėmesingi. Ir atlyginimą solidų gavau“, – neslepia darbo su užsienio kino kūrėjais privalumų aktorius.

Gatvėje žmonės aktorių dažnai atpažįsta iš televizijos serialų: jis vaidino Ferdinandą „Sveika, Irena“, bočelį Dapkų – „Dapkai ir Butkai“, buvo tėvas Vytautas seriale „Širdys paklydėlės“, Vaiciekus „Naisių vasaroje“.

Meilė nuo mokyklos laikų

F.Jakšys su žmona Marija Rože – drauge nuo mokyklos laikų.

Savo žmoną Mariją Rožę Ferdinandas įsižiūrėjo dar mokyklos suole – jiedu mokėsi vienoje Utenos antrosios vidurinės (dabar – Rapolo Šaltenio gimnazija) klasėje.

„Su Marija Rože po vidurinės įstojome į Utenos medicinos mokyklą, kad man nereikėtų eiti į armiją. Bet aš jos nebaigiau, patraukė aktorystė. Dar Šiauliuose, kur gyvenau pokariu, žiūrėjau Šiaulių teatro spektaklius, kuriuose vaidino Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė, Kazys Simaška, ir svajojau pakliūti į sceną. Vėliau mokiausi Duokiškio septynmetėje, ten kiekvieną šeštadienį rodėme klojimo spektaklius, visą Žemaitę išvaidinau. O Utenoje gyvenimas mane suvedė su neeiline asmenybe – mokytoju Rapolu Šalteniu. Lankiau jo vadovaujamą dramos ir literatų būrelį. Būtent Šaltenis man davė daugiau supratimo apie teatrą, vaidybą nei kai kurie Aktorinio fakulteto dėstytojai.

Mano žmona tapo anesteziologe ir visą gyvenimą dirbo Antakalnio ligoninėje. Dukra Eglė dovanojo mums tris anūkus: Stepą, Jonuką ir Algiuką. Mano žmona suprato aktoriaus darbo ypatumus, todėl niekada nebuvo pavydo. O juk man teko laimė vaidinti su gražiausiomis moterimis: Eugenija Pleškyte, Elvyra Žebertavičiūte... Bet nepiktnaudžiavau savo padėtimi“, – mena jaunystę aktorius.

Su draugais - telefonu

F.Jakšys iki šiol draugauja su savo kurso draugu V.Tomkumi, kolega R.Karveliu.

„Kai gyvenau Žirmūnuose, Tomkaus langai būdavo priešais manuosius, tai per langą ar per balkoną susišūkaudavome. Ateidavo pas mane, pavaišindavau jį česnakine. Dabar gyvenu Pilaitėje, tai dažnai susiskambiname, bet sakome ne „alio“ – o „baulio“ – ir jau aišku, kas skambina. Gražiai draugavome su Algirdu Grašiu - ponu Braču, iki pat jo mirties, juk abu buvome aukštaičiai uteniškiai, daug kur kartu vaidinome: „Skapeno klastose“, „Pepėje Ilgakojinėje“ ir gastroliavome...

Gyvenimas pragyventas įdomiai. Dabar džiaugiuosi kitų aktorių vaidyba. Teatras keičiasi. Girdžiu mūsų, vyresniosios kartos, aktorių skeptiškus atsiliepimus, kad nebeliko to psichologinio, dvasingojo teatro... Mums sunku prisitaikyti prie naujų išraiškos formų, įvaldyti scenos „akrobatikos“ elementus. O aš tolerantiškai priimu naujas sroves. Kuo įvairesnis stilius, tuo platesnė meninės išraiškos, minties amplitudė. Džiaugiuosi kiekvienu nauju pastatymu“, – pasakoja F.Jakšys.

Rekomenduojami video