Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Etnologas L.Klimka: „Tikroji laimė yra tik gimtinėje“

Lietuvoje puikiai žinomas etnologas Libertas Klimka visų pirma yra fizikas, gamtos mokslų daktaras, ir tik vėliau – mokslo istorikas, profesorius bei naujų mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje. Tai žmogus, apglėbiantis daugelį sričių, ir ne paviršiuje nardantis, o giliai.

Sritys, rodos, atskiros, tačiau tarpusavyje susijusios – fizika, gamtos paslaptys?..

Fizika – visų mokslų viršūnė, tai neginčytina. Bet žmogiškasis smalsumas mane vedė vis į naują sritį... Atsiyriau iki etnologijos. Lietuvoje fizika užsiima tūkstančiai žmonių, o etnologija – ant vienos rankos pirštų suskaičiuoji, todėl ieškojimas atsakymų į nuolatinį klausimą „Kodėl?“ man duoda didelį pasitenkinimą, didesnį negu fizika. Na, o tiltas tarp šių sričių – mokslo istorija. Čia telpa ir fizikos, ir astronomijos istorija. Taip nukeliavau iki kosmologijos, iki Etnokosmologijos muziejaus, kurį įkūrėme drauge su dr.Gunaru Kakaru Molėtuose. Tai modernus ir gilus muziejus.

Ar pats sau jūs atradote kažką ypatingo, naujo?

Etnologija man buvo terra incognita, aš – miesto vaikas, esu gimęs Kaune, augęs Vilniuje, kaimo nepažinojau. Jį atradau per keliones, ekspedicijas, per gilinimąsi į etnologų raštus, aprašymus. Kadangi esu fizikas, mano darbo metodika ir požiūris kitokie – tai prasmės ieškojimas. Kodėl, pavyzdžiui, lietuviai per rugiapjūtę palikdavo nenupjautą paskutinį rugių kuokštą? Etnografas pasakys: šiame krašte taip ir taip daroma, dar ir tokios tai dainos dainuojamos. O aš ieškau esmės, reiškinio ryšio su kitais kraštais Lietuvoje, ieškau atsakymo, kodėl viename krašte taip, kitame – kitaip.

Ar įmanoma rasti atsakymą?

Ne visada. Gilindamasis kartais nueini net iki senojo tikėjimo – pagonybės. Tačiau sunku patvirtinti kokį nors spėjimą, kai nuo pagonybės laikų praėjo 600 metų... Jokių rašytinių šaltinių neišliko arba jie surašyti svetimšalių, kurie faktus galėjo iškraipyti taip, kaip patiems patogu. Etnologijoje gal net dažniau negu fizikoje susiduri su nežinomybe.

Galbūt mums giminiškos šalys turi daugiau apčiuopiamų šaltinių?

Latviai anksčiau už mus pradėjo užrašinėti liaudies dainas, jie turi surinkę daugiau kosmologinių ketureilių. Mat, būdami liuteronai, jie buvo liberalesni negu mes. Mūsų religija buvo griežtesnė pagonybės atžvilgiu. Smerkė, naikino visokias apraiškas, ir netgi dabar tas vyksta. Keista bijoti, kad šiais laikais ims ir atgims pagonybė. Tai būtų tas pat, kas įsisprausti į vaikiškus marškinėlius...

Varpas – tremtinys (Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo išvežtas į Maskvą, o 1922 m. – grąžintas).

Esate ne vienos svarbios Lietuvos draugijos įkūrėjas, narys. Kuri jums svarbiausia?

Kraštotyra. Šiai veiklai daug laiko ir širdies atiduodu. Ekspedicijos? Kraštotyros veiklos valstybė neremia, tad ekspedicijas įmanoma organizuoti tik vietose. Neturėdami už ką žmonių apgyvendinti, pamaitinti, nuvežti, negalime šito imtis centralizuotai. Viskas vyksta iš entuziazmo, net ir kraštotyros knygų leidyba. Surenkame puikios medžiagos, ją reikia visuomenei atiduoti, sudėti į knygą, kad pasakoriai ar dainininkai būtų įamžinti. Žmonėms, kurie atsiveria savo pasakojimais, tai svarbu. Talkina bene vienintelė „Versmės“ leidykla, jei pavyksta kažkokiu būdu sužebravoti pinigų iš savivaldybių.

Ar kaime dar randate tikrų perliukų?

Sovietmečiu negalėjome kalbėti apie partizanų kovas ir likimus, laimė, toji atmintis dar gyva, reikia skubėti užrašinėti. Yra ir naujo gyvenimo daigų – kuriasi ūkininkai. Nuo ko jie pradėjo, kaip sekasi? O tarp tautodailininkų yra daug jaunų žmonių, ieškančių savo kelio. Kraštotyros knyga – mūsų visuomenės veidrodis, atspindintis, kokius papročius turime šiandien. Griūk iš koto, kokios dabar vyksta vestuvės – beveik santabarbaros stiliumi, bet ir tai verta užfiksuoti, liks vaikams, kokie mes esame šiandien.

Mokyklose lyg ir planuojama etnokultūros pamoka, tik ar turime parengtų mokytojų, o ir vadovėlių niekas neparašė, tai vėlgi gražios idėjos sužlugdymas, kaip kažkada atsitiko su etika. Edukologijos universitete pastaraisiais metais niekas nebesiryžo studijuoti etikos, nors iš pradžių nemažo susidomėjimo būta. Neišugdėme mokytojų, nėra vadovėlių... Su tikyba – tas pat, daug kur dėstydavo, atsiprašant, davatkėlės. O jei su protu, tai į tą pačią etiką ar į pilietiškumo pamoką buvo galima įdėti tautos kultūros, tradicijų, o mokytojams parengti – skaityti specialius kursus. Esu sykį studentų (ne bet kokių, o pažangių) paklausęs, ką jie išmano apie kalendorinius papročius? Pasirodo, bemaž nieko...

Visuomenėje esate didelis autoritetas – jums reikia rašyti vadovėlį. Ar nekviečia?

Dar pirmoji vyriausybė pakvietė mus tris – Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį ir mane rašyti etnokultūros vadovėlio. Parašėme po bandomąjį lanką, bet nė vienas neįtikome. Paskui atėjo liberalai – kam mums tautinė kultūra, reikia integruotis į Europą, svarbu mokytis angliškai. Kokios dar čia tradicijos, papročiai? Šiuolaikinė ministrė taip pat liberalų paveikta, ir tie dalykai niekam labai nerūpi. Imtis iniciatyvos? Bet juk yra Etninės kultūros globos taryba prie Seimo – tuzinas žmonių sėdi ir nepajudina nė piršto. Buvome sukūrę net programą, kuri, matyt, ministerijos stalčiuje dulka. O emigracija auga... Kodėl? Todėl, kad mokykloje nediegiama tėvynės meilė. Tėvynę galima mylėti net ir skurdžią, varganą, bet meilę jai reikia ugdyti iš mažens. Kiek daug pasaulyje skurdžių šalių, bet žmonės gyvena, nebėga į svečias šalis...

Ar iš jūsų šeimos niekas nenutekėjo, neišvyko į užsienį? Užauginote dvi dukras, kuo jos užsiima?

Indrė gyvena kaime, vertėjauja, Lina – sociologė, įsikūrusi šalia Vilniaus. Anūkai keturi. Vyriausia anūkė Saulė, baigusi mokslus užsienyje, dabar planuoja dirbti Lietuvoje, jei tik bus patvirtintas jos inicijuotas projektas. Mano anūkai daug keliauja po pasaulį, bet emigruoti nė vienas nepasišovė, nors dabar bemaž pusė abiturientų kvailai mąsto, kad kažkur teka medaus upės, vaško krantais įrėmintos. Saviesiems patariu gyventi gimtinėje. Taisyklė labai paprasta – tikroji laimė randama tik gimtinėje. Išvažiuosi ir nebent tavo anūkai taps vietiniais, o tu visą gyvenimą būsi atėjūnas, į kurį šnairuos. Girdėsi svetimą kalbą, mąstysi svetimom mintim, užsisuks smegenys...Deja, mokykloje mokytojai nepasako vaikams, kad tikroji laimė yra gimtinėje, atvirkščiai, net paragina: gerai mokykis užsienio kalbą ir mauk iš čia... Kol šitos nuostatos neišrūkysime, kitaip nebus.

Koks yra jūsų svajonių kraštas, kuriame norisi pasižvalgyti?

Ten, kur gamta graži, kur kalnai; vienintelio dalyko Lietuvoje trūksta – kalnų. Sovietmečiu turėjau gerų progų pakeliauti po Tian Šanį, Kaukazą, Altajų, net Uralą. Tai buvo sportinės kelionės, ir pamatėme labai daug. Esu pakilęs iki 4 kilometrų aukščio, jaunam reikia energiją kažkur išlieti, kartais net rizikuojant.

O kaip jūsų gyvenime atsirado laikrodžiai, jų kolekcija, gal net ir taisyti juos mokate?

Šiek tiek moku. Kažkada, kol dar neužsiėmiau kraštotyra, susiplanavau ar dviračiu, ar pėstute, o kartais baidare apkeliauti Lietuvą. Būdavo, savaitę dirbu įtemptai laboratorijoje, o savaitgalį – kuprinę ant pečių, ir pirmyn. Su draugais arba vienas. Aplankau bažnyčias, dvarus, prisižiūriu gamtos įdomybių – atodangų, šaltinių, upelių, ežerų... Vakare, pirkdamas iš žmonių pieno, pakalbindavau juos. Labai pailsi per tokias keliones, neskubi, įsigyveni į vietovę... Kaip tik buvo prasidėjęs sodybų tuštėjimo metas – melioracija, žmones prievarta kėlė iš vienkiemių. Jie tokių etnografinių rakandų išmesdavo... Pirmiau ėmiau rinkti įvairiausius matus ir saikus – – taip patenkinau savo, mokslo istoriko, interesus. Senovinių laikrodžių – didelių, sieninių, su medžio drožiniais, ištapytais ciferblatais – niekas nevertino, jų netaisė, o ir dalių nebuvo, jie gulėdavo kur nors ant ūkinio pastato aukšto, vištos ant jų sutūpdavo... Kelis nusipirkau, įsimečiau į kuprinę, kitus padovanojo. Man nesvarbu, ar laikrodis eina, svarbiau jo architektonika, ypač tų, didesniųjų, kurie valandas muša. Taip netyčia atsirado pomėgis rinkti naikinamus daiktus. Dalį jų saugau namuose, dalį – Etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone. Ne taip seniai ėmiau jam rinkti senus barometrus – meniškus, su medžio raižiniais. Maniau, užsiimsiu restauravimu viso to, kai išeisiu į pensiją, nes aš, matyt, turiu prigimtinę kolekcininko gyslelę, deja, laiko kaip trūko, taip ir trūksta.

Ar vis dar gyvas jūsų sukurtas Saulės laikrodis Nidoje?

Laikrodį kūrėme trise: architektas Ričardas Krištopavičius, skulptorius Klaudijus Pūdymas ir aš, etnokosmologas. Baisus 1991 metų uraganas buvo nulaužęs jo obeliską. Dabar jis sutvarkytas. Statėme iš kareliško akmens, dabar teko tenkintis kinišku, bet kokybė gera, nebent spalva kiek skiriasi. Norime dar Mėnulio skalę padaryti, mes gi romantikai. Tik jo, nenuoramos, skalė gerokai sudėtingesnė nei Saulės. Reta išvysti, kad prie Saulės laikrodžio būtų ir Mėnulio, nors XVIII a. tokių laikrodžių Lietuvoje būta. Mano idėja – kuo plačiau atgaivinti Saulės laikrodžių tradiciją Lietuvoje. Kad tik spėčiau įvykdyti, ką prisiplanuoju... Neseniai grįžau iš Ukrainos, kur su draugais savų, lietuviškų, šaknų ieškojome. Ten yra lietuvių įkurtų dvarų, bažnyčių, tvirtovių, o Lucke netgi Liubarto Gediminaičio pilis stovi, vos ne mano vardu... Ukrainoje maloniai nustebino Lvovas. Kariaujanti šalis, resursų nėra, senamiesčio pastatai ir bažnyčios neatrestauruoti, bet koks noras eiti į priekį – muziejų daug, o jaukios, puikaus interjero kavinukės, vyninės, restoranėliai išmoningai bando privilioti turistus. Ir jiems tai sekasi! Pradės nuo turistų, atsiras pinigų ir restauracijoms. Jie mus gerokai lenkia pastangomis.

Šalia bokšto laikrodžių jūs dar tiriate varpus, netgi įkūrėte Varpų tyrinėtojų draugiją, tai jūsų pomėgis?

Galėčiau taip pavadinti. Esu vienas iš Lietuvos kampanologų draugijos steigėjų. Istoriniai varpai – apleista kultūros paveldo sritis. Norint juos pasiekti, bent jau nufotografuoti, kartais tenka lipti į varpinės bokštą virve prisirišus... Kriaunuose (Rokiškio r.) aptikome patį seniausią Baltijos šalių varpą. Jis gali būti nulietas XIII–XIV a., spėjama, rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėse. Tai vienintelis varpas Lietuvoje, siekiantis pagoniškus laikus. Nedidelis, savitos formos, tai išduoda jo tikrąjį amžių. Šį mėnesį ketiname apsilankyti Lenkijoje, Prūsijos žemėse, paieškoti analogų lietuviškiesiems varpams. Lenkai labiau saugoja savo istoriją, geba ja didžiuotis.

Dabar daugybė žmonių krypsta į paviršutinius ieškojimus – astrologiją, mistikos pasaulį, kaip jūs, mokslininkas, tai vertinate?

Kaip sakoma, numerum statulorum infinitus est – kvailių skaičius begalinis. Mokslu besivadovaujančių žmonių labai nedaug, visa kita – pletkų lygmuo. Išprusimo trūksta, ir tai atsitinka netikrumo laikais. Kai įprasta tvarka suyra, žmonės ieško galingesnės jėgos, kuri juos globotų, saugotų. Astrologija atsirado viduramžiais kaip astronomijos palydovė – taip astronomai užsidirbdavo duoną kasdienę. Pati astrologijos idėja teisinga, ji teigia, kad žmogus – gamtos kūdikis, ir viskas, kas dedasi aplink, jį veikia. Tarkime, Saulės dėmės veikia, skleisdamos papildomus elementariųjų dalelių srautus į Žemę. Dar XIX a. buvo pastebėta, kad jos aktyvumo padidėjimas sukelia kraujagyslių ligų šuolį. Tačiau tolimos planetos, juolab Zodiako ženklai, niekaip negali veikti žmonių likimų. Veikia tai, kas arti, pvz., Mėnulio fazės, turinčios įtakos gravitacinei traukai. Ir iš tiesų per pilnatį valstybinėse įstaigose padaugėja interesantų... Medikai nustatę, kad tuo metu odos kapiliarai atviresni.

Anksčiau žmonės gyveno gamtos ritmu, gal ir jums taip sekasi gyventi?

Nelabai. Kavą geriu, tik ne iš ryto, o iš ryto – stiprią arbatą. Tai – botagėlis, kuris įstato į vėžes. Jei gyvenčiau gamtos ritmu, nieko panašaus nereikėtų. Vien tai, kad gyvenu mieste, tai teikia man tam tikrų patogumų – mėgstama biblioteka, įvairūs susitikimai, reikalai, kultūros įvykiai, trikdo gamtos ritmą. Reikėtų kaime gyventi. Jei sugebėčiau užsidirbti pinigų kitaip...

Kokia jūsų gyvenimo filosofija? Kur stiprybė?

Gal banaliai nuskambės, bet būtent tautos ir valstybės istorija man teikia stiprybės ir noro dirbti toliau, kad kuo daugiau prasmingų darbų palikčiau po savęs.

Rekomenduojami video