Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Emigracija spartėja, valdžia neatsikvošėja

Demografinis Lietuvos nykimo verpetas įsisuko dar sparčiau: per trejus praėjusius metus emigracija ne tik nesumažėjo, bet dar labiau išaugo.

Šventė palatoje

Statistikos departamento duomenys, liudijantys, kad pernai nuolatinių šalies gyventojų skaičius sumažėjo beveik 37 800 (sausio 1-ąją Lietuvoje gyveno 2 mln. 810 tūkst. žmonių), niekam nebuvo netikėti. Anokia čia naujiena, bėga žmonės iš tėvynės, ir vis greičiau. Antai pernai svetur gyventi išvyko – oficialiais duomenimis – 57,2 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Emigrantų skaičius per metus išaugo 13,8 proc., arba kone 7 tūkstančiais.

Iškilmingo valstybės šimtmečio minėjimo reikalais gyvenančiai valdžiai, regis, nė motais: na, bėga tai bėga, pas mus laisva šalis: jei nori, išvažiuoji, jei nori – parvažiuoji. Gyvenimas juk eina į priekį, yra svarbesnių reikalų. Artėja Vasario 16-oji, mūsų valstybės šimtmetis, į Vilnių šia proga atvyks Europos šalių karalių ir prezidentų, kitų garbingų svečių. Bus daug šypsenų, sveikinimų ir linkėjimų, gražių kalbų apie Lietuvos istorinius pasiekimus, sėkmės kelią, šviesią ateitį Europos tautų šeimoje. Šypsosis ir mūsų valstybės vadovai, įgudusiai pasisukę į televizijos kameras, o kitoje, ne televizinėje, tikrovėje, demografinių slaugos namų palatoje, gulės per metus dar labiau pasenusi ir nusilpusi Lietuva, niekaip nesulaukianti nei gydymo, nei didžiūnų dėmesio, klausydamasi iš kažkur toli pro langą atsklindančių šventinio parado garsų.

Figos lapelis

Naujausi įrašai demografinės ligos istorijoje specialistams kelia didelį nerimą. Pernai Lietuvoje gimusių kūdikių skaičius, palyginti su 2016 metais, sumažėjo 1 tūkst., arba 3,3 proc. – iki 29,6 tūkst. Praėjusiais metais mirė 39,5 tūkst. žmonių – 1,6 tūkst. (4 proc.) mažiau nei prieš metus. Kita vertus, gerokai sumažėjo ir gyventojų skaičius, tačiau statistikos duomenys objektyvūs: pernai tūkstančiui gyventojų teko 14 mirusiųjų, prieš metus – 14,3. Vis dėlto labiausiai demografams rūpi tai, kad emigracijos mastas po sąlyginio sumažėjimo 2014-aisiais per trejus praėjusius metus vėl smarkiai išaugo.

Bendrasis emigracijos rodiklis 1 000 gyventojų 2013 metais buvo 13,1, 2014-aisiais – 12,5, 2015-aisiais – 15,3, 2016-aisiais – 17,5, o praėjusiais metais – net 20,2! Sparčiai aukštyn kylanti kreivė niekais verčia valstybės vadovų ir politikų kalbas apie emigracijos gydymo receptą – augančią ekonomiką, gausėjančias investicijas, didėjančias algas. Susikrovusiems lagaminus ar dar juos besikraunantiems akivaizdu, kad reikalai gerėja ir skaičiai pampsta tik popieriuje, kaip senais socializmo laikais, kai valdžia ir nomenklatūra su savo ideologiniais užkeikinėjimais gyveno vieną, o paprasti žmonės – kitą gyvenimą. O dviejų Lietuvų, atrodo, lietuviai nebenori. Nenorėjo tada, nenori ir dabar. Šventinės kalbos apie istorinius laimėjimus šalyje su mažiausiomis arba beveik mažiausiomis ES pensijomis ir atlyginimais bei didžiausia socialine atskirtimi atrodo kaip figos lapelis, rūpestingai kažkieno išsaugotas dienoraštyje iš LTSR laikų. Išvykstančiųjų varstomos Lietuvos durys sulig kiekvienu gūsiu begėdiškai jį kilsčioja aukštyn.

Žvilgsnis į 2021-uosius

Lietuvos gyventojų demografinės struktūros prognozę iki 2021 metų parengęs Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas mano, kad per artimiausius 5 metus darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje sumažės maždaug 9 proc. Gimstamumas, anot mokslininko, turėtų sumažėti apie 12 proc. Beje, pernai buvo beveik pasiektas antirekordas: gimė vos šimtu kūdikių daugiau nei 2005-aisiais, kai buvo užfiksuotas pats žemiausias gimstamumo rodiklis nuo nepriklausomybės pradžios: 29 510 kūdikių. R.Tučas prognozuoja, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų per 5 metus turėtų sumažėti 5,9 proc., pradinio mokyklinio amžiaus vaikų skaičius paaugs apie 2,6 proc., o 11–16 metų vaikų turėtų sumažėti maždaug 5,6 proc.

„Valstiečių laikraštis“ R.Tučo pasiteiravo, kokie trys dalykai šiame prognostiniame modelyje jam kelia didžiausią nerimą. Pasak mokslininko, tai visuomenės senėjimas, prognozuojamas, o faktiškai jau ir vykstantis, gimstamumo mažėjimas bei priešpensinio amžiaus gyventojų grupės, kuriems dabar yra 54–62 metai, „persislinkimas“ bei su tuo susiję pokyčiai darbo rinkoje. Visi šie dalykai yra tarpusavyje susiję. „Gimstamumas mažės ne visoje Lietuvoje vienodai. Labai sunku prognozuoti padėtį tokiuose didmiesčiuose, kaip Vilnius, nes čia labai daug žmonių atvyksta gyventi, bet lieka registruoti rajonuose. Jie čia ir vaikų susilaukia, tad tikroji statistika gali būti kitokia. Bet kaimiškose savivaldybėse, Šiaurės, o ypač Šiaurės Rytų Lietuvoje, rytinėje Žemaitijos dalyje, Šiaulių, Tauragės, Panevėžio, Utenos apskrityse, taip pat ir Alytaus, gal tik kiek mažiau, gimstamumas tikrai mažės. Kaip ir Alytaus, Panevėžio miestuose“, – sakė mokslininkas.

Sidabrinė ekonomika

Anot R.Tučo, prognozė rodo, kad esama demografinių grupių, kurios išaugs. Viena jų – pensinio ir garbaus amžiaus žmonės, jų skaičius per 5 metus padidės maždaug 2,5 proc. Didesnis šuolis esą bus priešpensinio amžiaus grupėje. Šių gyventojų skaičius gerokai išaugs: tai susiję su šalies gyventojų demografine struktūra. Priešpensinė karta bus pati didžiausia. „Šiuo požiūriu reikia galvoti, kaip kurti vadinamąją sidabrinę ekonomiką, kaip išlaikyti darbo rinkoje vyresnio amžiaus žmones. Tik, žinoma, ne prievarta, ne ilginant pensinį amžių ar didinant privalomąjį darbo stažą, bet tiesiog sudarant lankstesnes darbo sąlygas. Tarkime, kad žmogus galėtų puse krūvio dirbti. Neišvengiamai teks siekti, kad tie žmonės būtų suinteresuoti išlikti darbo rinkoje“, – sakė R.Tučas.

R.Tučas

Mokslininkas teigė nelinkęs pasiduoti demografiniam pesimizmui. „Aš nelabai tikiu prognozėmis, kuriose teigiama, kad po 20 metų Lietuvoje liks tik 2 milijonai gyventojų, o po 30 metų – tik pusantro milijono. Žinokite, taip nebus. Pasaulyje gyventojų skaičius auga. Į Europą imigrantai važiuoja. Lietuva jiems kol kas nėra įdomi. Bet aš manau, kad tai – tik laiko klausimas“, – pridūrė R.Tučas.

Reikia diagnozės

Nepriklausomas emigracijos ekspertas Dainius Paukštė nacionalinės evakuacijos mastą pasiekusios emigracijos rodiklius aiškina tuo, kad valdžia nesiima jokių veiksmų. „Ji blaškosi, nėra sistemingo darbo, va ir turim tokią situaciją. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad turbūt pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją trečius metus iš eilės didėja emigracijos srautai. To iki šiol nebuvo. Skaičiai tikrai įspūdingi, ir jie didėja. Taigi, šie metai, ketvirtieji iš eilės, labai aiškiai parodys, ar tvirta ši tendencija. Jeigu jie bus tokie patys, tai bus visiškai negerai“, – svarstė ekspertas.

Dainius Paukštė

Pasak jo, kalbant apie migracinius procesus pirmiausia reikia problemą nagrinėti kompleksiškai: jei sakoma, kad vis didėjo minimalus atlyginimas, reikia pažiūrėti, kiek didėjo kainos. Tada pamatysime, kad iš esmės to didėjimo kaip ir nebuvo, nes jį „suvalgė“ išaugusios kainos. „Pažiūrėkite, kokioje situacijoje yra valstybės tarnautojai, jiems apskritai nuo 2008 m. krizės atlyginimai įšaldyti. O dar tos neapgalvotos valstybės tarnybos reformos, kai kalbama apie 30 tūkst. valstybės tarnautojų sumažinimą? Juk visa tai prisideda prie bendro fono, skatinančio emigruoti“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, svarbus ir bendras klimatas valstybėje. „Demokratijos mažėja, pasižiūrėkime į apklausas, kaip žmonės vertina valdžios struktūras, politines partijos. Jos paskutinėse pasitikėjimo reitingų eilutėse. Tokie niuansai rodo, kad pas mus nėra posūkio į gera. Norint gydyti ligą, reikia žinoti diagnozę, o jeigu jos nėra, tai tada ir taikomi visi vaistai“, – sakė D.Paukštė.

Trūksta darbo jėgos

Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas, atkreipė dėmesį, kad realūs emigracijos skaičiai yra mažėjantys, tai esą rodo antrojo 2017 metų pusmečio duomenys. „Nepaisant tokio iš pažiūros grėsmingo išvažiavusiųjų skaičiaus, emigracija yra linkusi mažėti. Taip pat matau labai aiškiai didėjančios imigracijos tendenciją. Gruodžio mėnuo apskritai buvo istorinis, pirmą kartą į Lietuvą nuolatinai gyventi atvažiavo daugiau, nei iš jos išvažiavo. Vien atvykusių ukrainiečių skaičius pernai išaugo maždaug tris kartus. Aišku, vidutinis atlyginimas „į rankas“ labai smarkiai skiriasi, jis Ukrainoje apie 200 eurų. Manau, šiemet tokia tendencija ir toliau stiprės. Emigracijos srautas turėtų mažėti: ne tik realus, bet ir tas, kurį matome statistikoje. Imigracijos srautai taip pat turėtų dar labiau augti, nes verslui vis labiau trūksta darbo jėgos. Ši tendencija nėra nauja, ji tęsiasi kurį laiką, bet su kiekvienais metais stiprėja. Turime atsigaunančią ekonomiką, tikrai daug sektorių, kuriems trūksta darbo jėgos, ir poreikis įsivežti jos iš užsienio yra gana didelis“, – sakė ekonomistas.

R.Grajausko teigimu, viskas priklauso nuo ekonominių sąlygų, o jos esą tokios – nedarbas mažėja, atlyginimai auga, Lietuvos patrauklumas – tiek iš užsienio atvykstantiems imigrantams, tiek ir į kitas valstybes išvykusiems mūsiškiams, tiek ir pačioje Lietuvoje gyvenantiesiems – darosi vis didesnis.

Kol kas tik kalbama

Mečys Laurinkus

Mečys Laurinkus, diplomatas, Nepriklausomybės Akto signataras

Lietuvos etnosui, kuriam dar nėra tūkstančio metų, iš esmės emigracija yra tam tikra grėsmė. Ji jau jaučiama. Mūsų etnosas per didelius istorinius verpetus stebuklingai išsilaikė, bet dabar jam kyla naujų iššūkių, susijusių ne su prievarta, o su žmogaus vidiniu apsisprendimu. Šią problemą turėtų nagrinėti ne tik filosofai, nes tokie iššūkiai dažniausiai turi giluminių pasekmių. Pats etnosas atsiduria ties labai abejotino išlikimo riba. Tokia okupacijos laikotarpiu buvo pasiekta dėl brutalios jėgos, kalbos naikinimo ir kitų dalykų. Reikia pripažinti, kad tuometiniai Lietuvos pareigūnai, kad ir kaip juos vadintume, kažkokiu būdu sugebėjo pasipriešinti. Jie tą darė, tai faktas. Bet kai būna didelis spaudimas – okupacijos sąlygomis ar panašiai – tautos paprastai susitelkia ir šiek tiek izoliuojasi, užsikonservuoja. O laisvės sąlygomis apsisprendimo išvažiuoti motyvacija gali būti visiškai nesusijusi su tautiniu išlikimu. Tautinis jausmas, Lietuvos idėja gali nebefigūruoti tuose sprendimuose. Labai rimtas ir elito klausimas. Niekas kitas tautos gyvybingumo negali palaikyti, tik vedančioji elito dalis – rašytojai, mokslininkai, menininkai, mokytojai. Programas tautiniam identitetui išlaikyti kuria elitas. Be to šiais laikais nieko nebus. Apie šį aspektą kalbama, bet praktiškai kol kas nieko nedaroma.

 

Rekomenduojami video