Vilkaviškio rajone, Gudelių kaime gyvenantiems Aušrinei Tumelytei ir Andriui Šikarskui praėję metai buvo kaip niekada įtempti. Jauna pora baigė įsirenginėti namą, greta jo įkurdino būrį elnių bei pradėjo braškių auginimo verslą.
Traukia aplinkinių žvilgsnius
Važiuojant pro Gudelių kaimą daugelis žmonių trumpam stabteli, išvydę prie pat pagrindinio kelio aptvare bėgiojantį būrį elnių. Tik praėjusių metų pabaigoje juos į savo valdas parsivežė čia pat gyvenantys Aušrinė ir Andrius. Dabar prie jų namų ganosi 10 vaikingų pateliųir vienas gražuolis plačiaragis elnias. Poros teigimu, maždaug 1,5 hektaro ploto aptvare galėtų ganytis daugiausiai14–15 elnių, todėl dar labiau išplėsti jų bandą kol kas minčių nėra. Aišku, situacija pasikeistų, jei kas nors iš aplinkinių žemių savininkų sutiktų parduoti savo valdas, tačiau bent jau dabar tokių galimybių nėra.
„Pasistatėme namą ir prie jo turėjome lopinėlį žemės. Ėmėme sukti galvą, kaip ją geriausiai išnaudoti. Supratome, kad javų tokiame nedideliame plote nepasėsime. Be to, jiems reikia ir specialios technikos, kurios mes neturime. Geras mūsų draugas Audrius Meseckas pasiūlė pasinaudoti Europos Sąjungos parama, skirta smulkiesiems ūkiams, ir aptverti šį plotą bei jame įkurdinti elnius. Pats Audrius jau nuo seniau laiko būrį danielių, kurie yra elnių giminaičiai“, – pasakojo A.Šikarskas.
Pasinaudoję draugo patarimu, Gudelių kaimo gyventojai nusprendė įkurdinti specializuotą elnininkystės ūkį. A.Meseckas bičiuliams parengė Europos Sąjungos remiamą smulkiųjų ūkių projektą, kuriam netrukus buvo skirtas finansavimas.Taip į jų namus praėjusių metų lapkritį atkeliavo būrys elnių. Juos jauna pora pirko iš kito Vilkaviškio rajono elnių augintojo Vytauto Norkeliūno, turinčio dar didesnį šių raguočių būrį. Kaip pasakojo Andrius, elnius būtų pavykę įsigyti ir dar anksčiau, tačiau teko laukti, kol šiems gyvūnams baigsis rujos laikotarpis.
„Elnių parsivežimui ruošėmės iš anksto. Maždaug mėnesį dirbome įsirenginėdami aptvarą, dar anksčiau gaminomės pašarą žiemai. Įprastai vienas elnias per žiemą suėda vieną ritinį šieno. Jie taip pat mėgsta runkelius, burokus, bulves, o ypač – kukurūzus. Taip pat jiems būtina duoti graužti šakų, kurios suteikia daug reikalingų vitaminų. Žinodami, kad auginsime šiuos raguočius, dar 3 hektarus apsėjome žolėmis, iš kurių gaminsime reikiamą pašarą“, – pasakojo Aušrinė.
Ji teigė su nekantrumu laukianti šiltesnių orų, kuomet su kavos puodeliu rytais galės išeiti į terasą ir stebėti šalia kiemo bėgiojantį būrį šių gyvūnų. Jau ir dabar ji su Andriumi rytais mėgaujasi šiuo kerinčiu vaizdu, atsiveriančiu pro jų virtuvės langą.
Prie pat pagrindinio kelio besiganančiais elniais mėgaujasi ne tik jų savininkai. Neretai čia atvažiuoja ir kitos jaunos šeimos su vaikais, stabteli pro šalį važiuojančios mašinos. Gudelių kaime esančios sodybos šeimininkai juokėsi, kad elniai kartą buvo sudominę net pro šalį važiuojančius policijos pareigūnus, kurie taip pat stabtelėjo pažiūrėti šių raguočių.
Kol kas pora dar tiksliai nežino, kur ateityje realizuos užaugintus raguočius. Variantų yra net keli – veisti ir parduoti gyvus jauniklius arba iš jau suaugusių elnių mėsos daryti koldūnus, cepelinus ir kitą panašią produkciją.
1,5 ha ploto aptvare ganosi 10 vaikingų patelių ir vienas gražuolis plačiaragis elnias.
Darbo daug, bet jis atsiperka
Praėjusiais metais Aušrinė su Andriumi taip pat pasinėrė į dar vieną ūkio šaką. Pavasarį jie 1,2 ha plotą apsodino braškėmis, kurių pirmuoju derliumi džiaugėsi jau po mėnesio. Iš pradžių pora šias uogas auginti ketino tame pačiame plote, kuriame dabar ganosi elniai, tačiau vėliau buvo nuspręsta pasirinkti kitą vietą. Auginti braškes suvalkiečius paragino tas pats jų draugas A.Meseckas, kuris specializuojasi ne tik danielių, bet ir šilauogių auginime.Augant lietuviškų uogų paklausai, kartu su Audriumi buvo įkurtas prekės ženklas„Stirniškių uogos“, po kuriuo susibūrė sveikas ir kokybiškas uogas auginantys ūkininkai. Šiemet „Stirniškių uogų“ asortimente bus ne tik braškės su šilauogėmis, bet ir avietės bei sausmedžio uogos.
Pernai gegužę Aušrinė ir Andriuspasodino net 33 tūkst. braškių daigų. Šį procesą teko atlikti rankomis, tad į pagalbą buvo pasitelkta net 19 giminaičių ir draugų. Nors buvo labai baimintasi, kad viskas užtruks labai ilgai, toks kiekis žmonių braškes pasodino per vieną dieną.
„Specialiai iš Vokietijos parsisiuntėme šaldytus daigus. Mums labai padėjo kaunietis braškių augintojas Audrius Giraitis. Atvažiavęs jis suformavo vagas, padėjo patiesti plėvelę, pakonsultavo kitais klausimais“, – pasakojo A.Šikarskas.
Beveik visi pasodinti daigai kuo puikiausiai prigijo, tad jau po mėnesio jaunieji ūkininkai skynė pirmąjį derlių. Iš viso per sezoną buvo priskinta kiek daugiau nei tona uogų. Kaip pirmąjį sezoną, toks derlius labai nudžiugino uogyno šeimininkus. Nuskintas braškes jiems pavyko labai greitai parduoti, o visų norinčiųjų poreikių net nepavyko patenkinti. Klientai gyrė Aušrinės ir Andriaus uogas, kad šios ne tik skanios, bet ir gana ilgaiišsilaiko. Nuskintos šaldytuve jos galėdavo išbūti net iki savaitės.
„Pernai buvo labai sunku. Abu su Andriumi turime kitus darbus, tad uogaudavome tik vakarais. Maždaug mėnesį mūsų rutina būdavo ta pati: grįždavome namo ir vos ne iki vidurnakčio skindavome braškes. Kitą dieną jas parduodavome ir vakare vėl viskas iš naujo. Aišku, jei neturėtume kitų darbų, viskas būtų buvę daug lengviau. Sunkiausia, kad kasdien reikėdavo pereiti ir nuskinti visas uogas. Juk negalima vieną dieną nuskinti vieną dalį ploto, o kitą dieną – kitą“, – pasakojo A.Tumelytė.
Ji vylėsi, jog šiemet bus šiek tiek lengviau, nes jų braškės yra skirtingų veislių, todėl ir nokti turėtų skirtingu laiku. Vienos uogos yra ankstyvos, kitos – kiek vėlyvesnės, trečios – vėlyvos. Kadangi praėjusiais metais jos visos pasodintos vienu metu, todėl ir noko tuo pačiu laiku. Aišku, jei ši vasaros pradžia bus karšta, greičiausiai visos uogos vėl nunoks vienu sykiu.
Andriaus ir Aušrinės teigimu, jųturimas braškynas turėtų tarnauti 4–5 metus. Po to teks pasodinti naujus daigelius, greičiausiai jau kitoje vietoje. Nualintai žemei rekomenduojamaleisti šiek tiek „pailsėti“. Šiemet pora tikisi dar didesnio derliaus nei praėjusiais metais.
Nors kai kurie augintojai rekordininkai iš hektaro braškių per sezoną priskina net iki 20 tonų uogų, A.Šikarskas svarstė, kad norint užauginti tokį derlių reikia ne tik daug laiko, bet ir ypač daugtrąšų beiaugalų apsaugos produktų, kurių jaunieji ūkininkai nėra linkę naudotidaug. Jie vadovaujasi požiūriu „geriau mažiau, bet sveikiau“.
Andriaus ir Aušrinės teigimu, jųturimas braškynas turėtų tarnauti 4–5 metus
Keičiasi tendencijos
Užaugintas braškes Andrius ir Aušrinė praėjusiais metais pardavinėdavo beveik pačiame Vilkaviškio centre įsikūrusiame kioske. Jame jau nuo seniau Aušrinė prekiauja gėlėmis. Mergina anksčiau ten5 metus dirbo gėlių pardavėja, tačiau kai kiosko savininkai nusprendė dalį verslo uždaryti, ji pasisiūlė viskąperimti į savo rankas.
„Savininkai iki tol turėjo dar vieną gėlių parduotuvę. Kadangi Vilkaviškyje gyventojų mažėja, natūraliai mažėja ir gėlių perkamumas. Galiausiai savininkai nusprendė pasilikti tik vieną iš savo gėlių prekybos vietų. Kadangi šiame versle buvau sukaupusi nemažai patirties, net ir matydama didelę riziką nusprendžiau pasisiūlyti iš jųperimti dalį verslo. Jie sutikosu malonumu. Per tuos kelis metus mes labai susibičiuliavome, tapome gerais draugais“, – teigė pašnekovė.
Ji sakė pastebinti, kad bėgant metams keičiasi ir gyventojų įpročiai, dėl ko nukenčia gėlių pardavėjai. Anksčiau eidami į vestuves žmonės dažnai nešdavo kuo ištaigingesnes gėlių puokštes, o dabar neretai prie kvietimų būna prašoma atsinešti vos vieną gėlės žiedą. Panaši situacija ir kalbant apie šermenis. Anksčiau labai populiarūs būdavo vainikai, o dabar daugelis perka porą rožių žiedų.
„Sunkiausia gėlininkams pragyventi žiemą. Tada ir perkamumas daug mažesnis, ir šalčius gėlėms ištverti daug sunkiau. Vasarą prasideda prekyba lauko augalais, tad verslas šiek tiek atsigauna. Vilkaviškyje yra gal 25 gėlių prekybos vietos. Tokiam miestui – tai labai daug. Aišku, žiemą nemažai jų nedirba. Aš pati jau turiu pastovių klientų ratą, kurių didžioji dalis tapo mano draugais“, – šypsojosi Aušrinė.
Ji teigė optimistiškai žvelgianti į ateitį. Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, ji vylėsi, jog ir toliau pavyks puikiai suderinti gėlių bei uogų prekybą. Apie užsienį nei ji, nei Andrius tikino net negalvojantys. Jų teigimu, veiklos galima susigalvoti ir gyvenant Lietuvoje. Pora džiaugiasi įsikūrusi kaime, kurį šalies gyventojai ima vertinti vis labiau.
Artimiausiuose Aušrinės ir Andriaus planuose – vestuvės. Jos turėtų įvykti jau šios vasaros pradžioje.
„Susituoksime, o antrą vestuvių dieną svečius pakviesime skinti braškių“, – juokėsi A.Šikarskas.
Valentinas Jakimavičius