Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Eksporto keliai neturi pabaigos

Lietuva pagal grūdų ir pieno gamybą vienam gyventojui yra tarp lyderių pasaulinėje rinkoje. Akivaizdu, kad auginti grūdus ir melžti karves mokame, grūdų derlius bei pieno primilžius dar didinsime, tačiau kol kas nemokame pagamintų produktų pelningai parduoti. Apie maisto pramonės produkcijos eksportą į senas ir naujas rinkas žemdirbiai, mokslininkai bei maisto produktų gamintojai diskutavo parodos „Rinkis prekę lietuvišką“metu.

Debatams vadovavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis, diskusijose dalyvavo Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanė prof. Astrida Miceikienė, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, pieno rinkos ekspertas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis ir žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ projektų vadovas Nerijus Jakubauskas.

Kokią strategiją pasirinksime?

E.Makelis: „Per 27-erius metus išmokome dirbti augalininkystės srityje, per sezoną grūdų derlius pasiekė 6 mln. tonų, o eksportuojame 3–4 mln. t. Niekada tiek neužaugindavome, tačiau visas grūdų eksportas telpa į 60 stambesnių laivų. Taigi pasaulinėje rinkoje esame smiltelė. Panaši padėtis ir pieno sektoriuje. Vidaus rinkoje suvartojame pieno produktų, pagamintų iš beveik 800 tūkst. t pieno (2016 m., preliminariais duomenimis, primelžta 1,74 mln. t pieno – red. past.). Kiek eksportuojame? Per 60 proc. Taigi, perdirbę 1 mln. t pieno, gautume beveik 100 tūkst. t sūrio. Tiek telpa į 5 tūkst. krovininių automobilių. Ir daug, ir mažai. Taigi kokią strategiją pasirinksime: ar sieksime gaminti kuo daugiau pigios produkcijos, ar išskirtinę, bet brangią? Neužmirškime aplinkybių pasaulinėje rinkoje – technologijos ir energetiniai resursai brangsta.“

A.Macijauskas

A.Macijauskas: „Jau dabar Lietuva yra tarp lyderių planetoje skaičiuojant grūdų eksportą pagal bendrą pasėlių plotą arba gyventojų skaičių. Štai grūdų pasėliai šiuo metu siekia 1 mln. ha, o eksportuojame per 4 mln. t. Tikėtina, kad po 5–10 metų šis skaičius paaugs iki 9–10 mln. t. Tačiau suprantu, kur lenkiate – eksportuojame žaliavą. Jau yra įmonių, kurios grūdus perdirba ir vidaus rinkoje, pavyzdžiui, gamina krakmolą („Amilina“ per sezoną perdirba po 700–800 tūkst. t grūdų). Galimybių yra – šiais laikais perdirbant grūdus išskiriamos medžiagos naudojamos automobilių detalių, kosmetikos, vaistų ir kt. gamyboje. Pritariu raginimams, kad Lietuva turi kuo daugiau perdirbti grūdų, pieno ir mėsos.“

N.Jakubauskas: „Galėtume pagaminti pieno dvigubai daugiau ir dvigubai daugiau jo eksportuoti. Šiuo metu eksportuojame apie 60 proc. žaliavos kiekio, o jeigu pieno gamintume dvigubai daugiau, eksportas turėtų siekti 80 proc. Esame atviros rinkos šalis, todėl ir pasaulinėje rinkoje turime konkuruoti tiek pagal produktų kokybę, tiek pagal jų kainą.“

Emigracijos įtaka ir naujos kryptys

E.Makelis: „Kaip reaguojate prekybos centruose matydami vis daugiau pieno produktų iš Lenkijos, juo labiau kad daug vartotojų emigravo?“

N.Jakubauskas: „Net jeigu visi darbo emigrantai sugrįžtų, didelę dalį pieno produktų turėtume eksportuoti. Kol kas didžiausias dėmesys kreipiamas į šalis, kuriose pieno produktų trūksta ir kurių rinkos yra rizikingos. Taigi nenustebčiau, jeigu, pavyzdžiui, pieno miltelius pradėtume eksportuoti net į Afrikos šalis, Artimuosius Rytus. Kita alternatyva – aukštesnės pridėtinės vertės produktai, skirti turtingų vartotojų rinkoms.“

E.Makelis

E.Makelis: „Tačiau kai kas naudojasi mūsų pasiekimais, pavyzdžiui, Italijoje galima įsigyti lietuvių pagaminto sūrio „Džiugas“, kuris pristatomas kaip italų produktas, taigi prarandame nemažą dalį pridėtinės vertės.“

N.Jakubauskas: „Tai tik laiko ir užsispyrimo klausimas. Be to, rinkose atsiranda iš esmės naujų krypčių, kai pienas naudojamas gaminant plastiką, kosmetiką bei vaistus.“

Verta rinktis išskirtinius produktus

P.Puskunigis: „Apie 80 proc. Žemės ūkio bendrovių asociacijos narių užsiima pieno gamyba, todėl mums labai svarbu, kad perdirbėjai surastų pelningas naujas rinkas. Po nuostolingų metų mes dar tik pradedame atsigauti. Kalbėdamasis su pieno perdirbėjais priėjau prie išvados, kad jiems, pavyzdžiui, Kinijos rinka didelių vilčių neteikia. Manoma, kad ji ne mažiau rizikinga, nei Rusijos rinka. Aš viltis sieju su Europa, bet Europos šalių vartotojams trūksta informacijos, kad jie patikėtų kokybiška produkcija iš Lietuvos.“

E.Makelis: „Pavyzdžiui, Danija surado savo kelią – turėdama tik 0,018 proc. pasaulio žemės ūkio naudmenų, gamina net 4,6 proc. kiaulienos ir labai koncentruotų bei išskirtinių produktų.“

A.Miceikienė1

A.Miceikienė: „Pagal maisto produktų gamybos ir eksporto specializavimąsi Lietuva dvigubai viršija ES vidurkį, todėl turėtume orientuotis į aukštos pridėtinės vertės produktus. Tik taip galėtume konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Žinoma, rinkdamiesi naujas rinkas turime įvertinti kiekvienos jų poreikius, vartotojų tradicijas. Taigi perdirbėjams bus nemažas iššūkis gaminti kitokius produktus, nei gamino iki šiol. Kita vertus, visose rinkose visada bus sveikų produktų poreikis. Valstybė turi sudaryti verslui palankias galimybes investuoti į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą siekiant gaminti iš esmės naujus produktus.“

Kooperacijos garvežys

A.Macijauskas: „Geriausias kooperacijos sėkmės pavyzdys – 10 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų įsigijo Naujosios Zelandijos ūkininkų kooperatyvas „Fonterra“. Šis kooperatyvas valdo vieną didžiausių pasaulyje pieno perdirbimo įmonių. Manau, Lietuva labai protingai pasielgė dalį ES paramos skirdama kooperatyvui „Pienas LT“. Mes investavome į kooperatinę pieno perdirbimo įmonę ir, tikiuosi, neapsirikome. Apskritai kooperatyvai Lietuvoje dar silpni, tačiau jau pradeda patys eksportuoti. Neabejoju, kad kooperatyvai jungsis ne tik Lietuvoje, bet ir su Latvijos, Estijos, gal net Suomijos kooperatyvais. Arba silpnesni prisijungs prie stipresnių. Sėkmės atveju galėtume patys eksportuoti ne tik žaliavą, bet ir perdirbtą produkciją. Tokio pobūdžio derybos jau vyksta. Vakarų Europos šalių kooperatyvai vis dar nori, kad mes liktume tik žaliavos tiekėjai. Manau, „Fonterros“ atėjimas į ES paskatins kooperatyvus jungtis – kitaip su tokiais kooperatyvais konkuruoti bus neįmanoma.“

N.Jakubauskas: „Pavyzdžiui, Suomijos kooperatyvą „Valio“ sudaro 13 narių. Beje, „Pienas LT“ jau siūlė Latvijos ir Estijos kooperatyvams prisijungti. Jie kol kas neskuba, bet neatmeta tokios galimybės ateityje.“

P.Puskunigis: „Sakoma, devyni amatai – dešimtas badas. Žemės ūkio bendrovės kol kas jungiasi į kooperatyvus, kurie rūpinasi tik žaliavos pardavimu.“

A.Miceikienė: „Konkurencija pasaulinėje rinkoje didės, taigi ignoruodami kooperaciją nieko nepasieksime. Nebent gamintume labai specifinius produktus. Finansinių svertų Lietuvoje yra, bet trūksta jungiamosios grandies ir aktyvių žmonių.“

Kaip susilpninti krizių smūgius

„Valstiečių laikraštis“: „Esame eksportuojanti atviros ekonomikos šalis. Tačiau pasaulinių krizių metu tokiai šaliai kyla pavojus. Ką daryti, kad nepasikartotų 2008-ųjų krizės praradimai?“

K.Starkevicius

K.Starkevičius: „Turime nuolat ieškoti naujų rinkų, kad būtume pasiruošę tiek ekonominėms, tiek politinėms krizėms. Vertindamas 1998 m. krizės Rusijoje, pasaulinės krizės 2008-aisiais ir dabar tebesitęsiančios politinės krizės priežastis, padariau išvadą, kad, net susiklosčius sudėtingoms situacijoms, lietuviai verslininkai sugeba surasti naujų rinkų. Šiuo metu bendras Lietuvos eksportas siekia 22,6 mlrd., o importuojame už 22,8 mlrd. eurų. Nuolat auga su žemės ūkiu susijęs eksportas – per dešimtmetį jis padidėjo net 16 proc. Šie duomenys rodo, kad ekonominės ir politinės krizės mūsų ne tik nesužlugdė, bet atvirkščiai – sustiprino, suradome naujų ir patikimų rinkų. Žinoma, tai nutiko ne stichiškai. Pavyzdžiui, 2008–2012 m. Žemės ūkio ministerija įsteigė specialius atašė JAV, ir eksportas pradėjo augti. Dabar mezgami santykiai su Kinija, Japonija, kitomis perspektyviomis šalimis.“

N.Jakubauskas: „Pagąsdinsiu, kad krizių daugės. Nuo jų yra vienas vaistas – rinkų diversifikavimas.“

A.Macijauskas: „Neužmirškime vidaus rinkos. Ji labai pagelbėtų pasaulinės krizės metu, todėl neatiduokime jos kitoms šalims. Vartotojai neturėtų pirkti vadinamųjų maisto produktų, galiojančių, pavyzdžiui, metus. Juos reikia šviesti, kad suprastų, jog tai – ne maistas.“

A.Miceikienė: „Krizes įveikti padėtų modernūs rizikos valdymo instrumentai. Užmirškime laikus, kai galėjome džiaugtis pelningai eksportuodami į vieną valstybę. Riziką turime diversifikuoti, naudoti finansų inžineriją.“

P.Puskunigis: „Iš patirties galiu pasakyti, kad krizes lengviau įveikia stambesni ūkiai. Jie taiko pažangias technologijas, gamina kokybišką produkciją ir nors iš dalies ją perdirba. Skaičiavimai rodo, kad iš to pat ploto pieno gamintojai gauna net 5 kartus daugiau pajamų (ne pelno!) nei grūdų augintojai.“

 

Rekomenduojami video