Ekonomistas Darius Musteikis dar besimokydamas vidurinėje mokykloje susidomėjo paukščiais, o dabar jiems skiria visą savo laisvalaikį. Jau dešimtmetį ornitologijos entuziastas meistrauja inkilus. Iš pradžių kaldavo gyvenamuosius būstus pelėdoms, dabar – įvairių rūšių paukščiams. Žiemą ir ankstyvą pavasarį Dariui pats darbymetis.

Mokslas ir menas

Anot D.Musteikio, norint pagaminti ir iškelti inkilą, reikia daug žinoti – tai didelis mokslas ir menas. Svarbiausia dalykas – nuspręsti, kokiems paukščiams meistrausite būstus. Atsižvelgiant į tai, keisis jų matmenys, kėlimo būdai. Inkilams gaminti naudojamos įvairios medžiagos: neobliuotos (būtinai!) medinės lentos, medžio trinkos, dar vadinamos uoksais, moliniai vamzdeliai, cemento ir pjuvenų mišiniai ir kt. Inkilų reikia ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams, drugeliams, bitėms, vapsvoms, kamanėms ir net... boružėms.

Pasak ornitologijos žinovo, inkilai pagal dydį skirstomi į skirtus zylėms, varnėnams ir didžiuosius, skirtus pelėdoms, didiesiems dančiasnapiams, žalvarniams, kukučiams. Daugiausia inkilų pagaminama varnėnams. „Nemažai gyvenamųjų būstų surenčiama ir zylėms, margasparnėms musinukėms bei kitiems smulkiesiems sparnuočiams, deja, visai pamirštami didieji paukščiai, – apgailestavo D.Musteikis. – Apmaudu, nes Lietuvoje mažėja senų medžių su uoksais ir didelėmis drevėmis, todėl būtent šiems sparnuočiams inkilų ypač reikia. Savaime suprantama, jų gamybos procesas sudėtingesnis, būtini staliaus įgūdžiai, reikia labai plačių lentų.“

Inkilo dydis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kokie paukščiai jame apsigyvens. Tačiau turi įtakos ir kiti dalykai: inkilo vidaus šviesumas, temperatūra jame ir net spalva. Ilgalaikiais tyrimais nustatyta, kad margasparnės musinukės labai mėgsta inkilus, kurių vidus šviesus. Tokie būna ką tik iškelti sparnuočių būstai. Po kelerių metų jų vidus patamsėja, ir margasparnės musinukės vengia tokiuose inkiluose perėti. Didžiosios ir mėlynosios zylės atvirkščiai – nemėgsta šviesaus inkilo vidaus ir pro jo plyšius besiskverbiančios šviesos. Joms labiau tinka būstai, ne vienus metus kabantys medžio šešėlyje.

Inkiluose sparnuočių jaunikliai labiau apsaugoti nei lizduose. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokybė

„Dauguma žmonių gamina prastus, vienam sezonui skirtus inkilus, – pasakojo ornitologas mėgėjas. – Primenu dar kartą, kad lentos paukščių nameliams gaminti turi būti neobliuotos, maždaug 2,5 centimetro storio, sausos, nes šlapios lentos džiūdamos suskilinėja. Geriausiai tinka pušų, eglių, ypač drebulių, lentos, ši mediena atspari drėgmei, ir inkilai ilgiau tarnauja. Dugno negalima prikalti iš apačios, nes dėl drėgmės poveikio jis paprasčiausiai nukris. Jis turi būti inkilo viduje.“

D.Musteikis paaiškino, kodėl reikia naudoti tik neobliuotas lentas. „Obliuotos lentos iš lauko pusės greičiau pūva, be to, paaugę ir lizdą paliekantys jauni paukšteliai lengviau pasiekia inkilo landą besikabindami nagais už neobliuotų lentų sienelių. Nesant atplaišų, jaunikliams sunkiau užsikabinti. Inkilo vidų dar galima išbraižyti aštriu daiktu (peiliu, kaltu, vinimi ir pan.) skersinėmis linijomis (įrantais) arba horizontaliai prikalti juosteles prie priekinės ir galinės sienelių. Kalti juosteles siūlau ir didesniuose inkiluose, skirtuose žalvarniams, klykuolėms, didiesiems dančiasnapiams ir kt.“, – patarė pašnekovas.

Kita, pasak D.Musteikio, dažnai daroma klaida – prikalamas inkilo stogelis. Jį reikėtų prisukti trim keturiais medvaržčiais, kad vėliau būtų patogu nuimti ir išvalyti inkilo vidų. „Visus inkilus, net ir varnėnų, būtina valyti, nes juose kaupiasi maisto likučių, žuvusių jauniklių, parazitų, – aiškino D.Musteikis. – Geriausiai juos valyti vėlai rudenį, spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, taip pat anksti pavasarį – kovo pradžioje.“

Labai svarbu, kad inkilo stogelis šonuose išlįstų 2–3 centimetrus, o priekyje – net 6–10 centimetrų, tada lyjant vanduo nutekės ir sienelėse nesikaups drėgmė. Inkilo dugne reikia išgręžti tris keturias 3–5 milimetrų skersmens skylutes, kad iš vidaus pasišalintų drėgmė, išbėgtų į vidų patekęs lietaus vanduo, sniegas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Priekinė inkilo dalis gaminama iš vientisos lentos, nes landą kertantis tarpelis gali tapti spąstais paukščiams. „Būstus sparnuočiams geriausia gaminti iš vientisų lentų, o ne durtų, klijuotų, kad nesusidarytų skersvėjai, iš inkilo pasišalintų šiluma, kurios paukščiai labai nemėgsta, jie vengia tokiuose inkiluose perėti. Jokiu būdu negalima prie angos arba šalia jos tvirtinti pagaliukų ar šakelių, nes jie tik padeda plėšikaujančios šarkoms ar varnoms, katinams, kiaunėms lengviau pasiekti jauniklius, kurie smalsaudami mėgsta iškišti galvas pro landą“, –teigė D.Musteikis.

Kad inkilas sparnuočiams ilgiau tarnautų, stogelį galima apskardinti, iš lauko pusės impregnuoti drėgmei atspariomis medžiagomis, pvz., ASEP-2 (patartina įpilti truputėlį rudos spalvos dažų pigmento, kad inkilas neišsiskirtų iš aplinkos).

Kėlimas

Inkilus galima kelti miškuose, parkuose, soduose. Renkantis vietą, reikia atsižvelgti į tai, kam jie bus skirti. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai apsigyvens tik brandžiuose mišriuose medynuose esančiuose inkiluose. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, sodybos, parkai. Inkilus reikia medyje tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi. Stambesnieji sparnuočiai – pelėdos, žalvarniai, klykuolės, didieji dančiasnapiai – nesirenka miško tankmėje iškeltų inkilų.

„Dauguma paukščių nemėgsta savo rūšies gentainių kaimynystės, todėl to paties tipo inkilų greta geriau nekelti,– patarė ornitologas mėgėjas. – Išimtis – varnėnai, kurie gali apsigyventi tame pačiame medyje iškeltuose 2–4 inkiluose, taip sudarydami mažas kolonijas. Smulkiesiems sparnuočiams inkilai keliami kas 25–30 metrų, stambiems paukščiams (pelėdoms) – pavieniui, nes jiems reikalinga didelė maitinimosi teritorija – maždaug apie 1–1,5 kilometro.“

Taip pat svarbu, kad inkilas būtų šiek tiek pasviręs į priekį arba tiesus (pasvirimas į kairę ar dešinę įtakos paukščiams neturi). Dauguma paukščių vengia į šiaurę, vakarus nukreiptų namelių, nes juose jaunikliai gauna mažiau šilumos ir šviesos, be to, iš šios pusės dažniausiai lyja šalti lietūs. Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Dažniausiai jie prikalami prie kamieno. Miškuose tai nėra blogai, tačiau soduose geriau inkilus ant medžių kabinti. „Iš patirties žinau, kad inkilus miškuose ir parkuose geriau prikalti prie kamieno, o didesnius dar ir pritvirtinti iš šonų, kad jie nesiūbuotų, nes pelėdos, klykuolės ir kiti didesni paukščiai, perintys inkiluose, labai nemėgsta, kai jie siūbuoja, vengia juose perėti jauniklius“, – pasakojo D.Musteikis.

Norint pagaminti ir iškelti inkilą, reikia daug žinoti ir mokėti. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apsaugoti namus?

Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikia juos apsaugoti. Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams, yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.

Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių angos skersmuo didesnis nei 6 cm. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams būtinai reikia įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno – ne žemiau kaip 1,5 metro aukštyje apjuosti jį 90 centimetrų pločio skardos juosta. Be to, reikia nepamiršti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius, atokiau vienas nuo kito augančius medžius. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų turėtų būti ne mažesnis kaip 5–6 metrai.

„Iš patirties žinau, kad naminės pelėdos gali apsiginti nuo kiaunės, bet šis plėšrūnas yra labai gudrus. Išlaukęs momento, kai inkilas lieka be suaugusiųjų priežiūros, puola jauniklius ir juos sunaikina, – dalijosi patirtimi D.Musteikis. – Miškuose smulkiųjų sparnuočių inkilai dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie, prasiplatinę angą, sunaikina ten perinčio paukščio kiaušinius, jauniklius. Todėl būtina landą apkalti skardos žiedeliu arba aplink ją prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis. Dar vienas būdas – nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžti landos dydžio kiaurymę, lentelę prikalti prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių, bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą. Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.“

Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas – padaryti maždaug 6 centimetrus į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Šis savotiškas inkilo „prieangis“ netrukdo smulkiesiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nebepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.

Boksas|?

Inkilų matmenys