LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Ekologiškus produktus įperka tik nedaugelis Lietuvos gyventojų, tad nenuostabu, kad didžioji dalis šalyje išaugintos tokios produkcijos eksportuojama labiau pasiturintiems kitų valstybių vartotojams. Kaip įveiksime šį atotrūkį, kai ekologinės gamybos plotus padvigubinsime? Tikėtina, kad bent jau artimiausiais metais vartotojų ženkliai nepadaugės, nes išaugusi bedarbių armija greičiausiai džiaugsis, jei galės nusipirkti pačių pigiausių produktų.
Kainos atbaido pirkėjus
ES užsibrėžusi, kad iki 2030 m. bent 25 proc. visos bendrijos žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama ekologiniam ūkininkavimui. Ženklus ekologinės gamybos plotų didinimas – vienas ir mūsų Vyriausybės prioritetų. Lietuvoje ekologinės gamybos žemės plotas dabar sudaro apie 8 proc. visų žemės ūkio naudmenų, tačiau rinkoje lietuviškos ekologiškos produkcijos daug mažiau, mat didžioji jos dalis, daugiausia grūdų, išvežama iš šalies. Praėjusių metų gyventojų apklausos duomenimis, ekologiškų produktų kartą per savaitę ar dažniau perka tik 14 proc. apklaustųjų, o kartą ar kelis per mėnesį – 34 proc. Nesunku nuspėti, kad pagrindinė menkos tokių produktų paklausos priežastis – aukšta ekologiškų gaminių kaina. Žinoma, kad tautiečiai vertina kokybišką maistą, tačiau tokį pasirinkimą daugiausia nulemia piniginės storis.
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis sutinka, kad žemas ekologiškų produktų vartojimo lygis – rimta problema, ir apie tai kalbant nuolat galima diskutuoti, kas pirma: višta ar kiaušinis. Kitaip tariant, ko pirmiau reikėtų: gamintojų ar pirkėjų.
„Dabar Lietuvoje nėra daug tų produktų, ir tai daugiausia smulkiųjų ūkių produkcija, nukreipta į turgelius ir pan. Tokiuose ūkiuose labai daug sunkaus rankų darbo, neefektyvi logistika, todėl aukšti gamybos kaštai. Tačiau sunku paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, ekologiškas pienas maždaug dvigubai brangesnis prekybos centruose, nors už ekologišką žaliavą mokama vos keliais centais daugiau. Dar įdomu tai, kad apie pusė ekologiškos žaliavos patenka į įprastą gamybą, iš jos negaminami ekologiški produktai. Jeigu yra žaliavos, tai gal geriau didinti ekologiškų produktų apyvartą ir taip mažinti kainas. Bet pas mus įprasta, kad prekybininkui ir perdirbėjui ekologinė gamyba – „premium“ marža, ir tai matosi iš produktų kainos“, – aiškino jis.
Taigi Lietuvos ekologiniai ūkiai laikosi daugiausia iš eksporto, nes vietos rinkoje ekologiškos žaliavos supirkimo kainos gerokai mažesnės, o kainos parduotuvėse neretai atbaido pirkėjus. „Kaip minėjau, už ekologiško pieno litrą moka vos 2–3 centais daugiau, už ekologiškai išauginto mėsinio galvijo kilogramą – vos 10 eurų daugiau, o parduotuvių lentynose kainos daug didesnės. Pavyzdžiui, mūsų parduotuvėse ekologiški grūdai brangesni nei vokiški, lenkiški ar latviški“, – skaičiavo ūkininkas.
Ties išgyvenimo riba
Vis tik S.Daniulis sakė norintis paneigti mitą, esą ekologiška mityba brangiau atsieina. Jis teigė girdėjęs apie danų, švedų mokslininkų atliktus tyrimus, kurie parodė, jog vidutinių pajamų šeimos, pirkusios ekologiškus ir „premium“ klasės produktus, per metus maistui išleido mažiau, nei tos, kurios pirko pigius ir akcinius produktus. „Iš pradžių ir man buvo keista, kad perkant brangesnį maistą mažiau išleidi. Bet aiškinama, kad brangesni produktai perkami atsakingiau, jų niekas neišmeta, o pigus maistas labiau perkamas didelėmis pakuotėmis, jo dažniau išmetama ir kita“, – argumentavo jis.
LEŪA vadovui priimtini ES ambicingi siekiai dėl ekologinės gamybos plėtros, tačiau jis pabrėžė, kad visi dideli planai pavirs į nieką, jeigu jų nelydės finansai. Jo manymu, Lietuvoje ekologinės gamybos plotai kasmet galėtų padidėti po 15 proc. Tačiau ūkininkas pabrėžė, kad ekologinis ūkininkavimas nėra toks patrauklus kaip chemizuotas dėl mažesnio pelningumo, nors jis atliepia viešąjį interesą dėl klimato kaitos, aplinkosaugos. Tad turi būti adekvačios kompensacinės išmokos. Tačiau dabar, pasak S.Daniulio, tik apie 60 proc. ekologinių ūkių gauna tokias išmokas. „Žemės ūkio ministerija to neviešina, bet iš maždaug 240 tūkst. ha ekologinio ploto išmokos skiriamos už 188 tūkst. ha. Taigi, dalis ūkininkauja be paramos ir yra ties išgyvenimo riba“, – tvirtino jis.
Daug ūkių arti ekologijos
Europos Parlamento narys Bronis Ropė mano, kad Lietuvos ūkininkams yra patrauklus ekologinis ūkininkavimas ir tam yra palankios sąlygos, nes ir dabar nemažai smulkių ūkininkų yra labai arti ekologinės žemdirbystės. Tačiau iškyla problemų dėl išmokų. „Juk toli gražu ne visi ekologiniai ūkiai gavo išmokas. Jiems reikalingą paramą reikėjo perkėlinėti iš kitų sektorių“, – priminė politikas.
Jo manymu, jeigu būtų paraginti visi, kurie nori ūkininkauti ekologiškai, ir tam būtų numatyta reikiama parama, plotai staigiai padidėtų. „Mes nesame per daug užsiteršę – naudojame gal tris kartus mažiau pesticidų, beriame mažiau trąšų. Mes gi dar visuotinai nevystome žemdirbystės maksimaliai naudai gauti. Tuo daugiau užsiima dideli prekiniai ūkiai“, – tvirtino B.Ropė.
Pasak europarlamentaro, ES nori skirti daugiau paramos ekologinei žemdirbystei, kad kuo daugiau gyventojų įpirktų geresnius produktus. „Europoje žmonės daugiau dėmesio kreipia į sveiką maistą ir tam išleidžia daugiau pinigų, todėl didėja ekologiškų produktų poreikis. Natūralu, kad mūsiškiai ten ir parduoda. Bet mūsų žemdirbiams ir perdirbėjams reikia galvoti, kad, pavyzdžiui, ekologiškas pienas nebūtų pilamas į bendrą katilą. Iš ekologiškos žaliavos reikia gaminti sūrius. Taip pat reikia ugdyti vartotojų įpročius, daugiau kokybiškų produktų tiekti per viešąjį sektorių, dar svarbu suvaldyti maisto švaistymą“, – siekius vardijo B.Ropė.
Brangiau kainuos pasivyti
S.Daniulis įsitikinęs, kad situaciją mūsų rinkoje būtų galima pakeisti išvysčius tokias trumpąsias maisto tiekimo grandines, kokios gyvuoja Vakaruose. Tai leistų atpiginti ekologiškus produktus. „Jeigu patys daugiau perdirbsime, valdysime logistiką, pakeisime pas mus įsitvirtinusią struktūrą, kai juodas žaliavos gamybos darbas tenka žemdirbiui, o perdirbėjai ir prekybininkai pasiima „grietinėlę“. Todėl investicinės programos turėtų remti ne gamyklas, o perdirbimą organizuojančius žaliavos gamintojus. Pavyzdžiui, jeigu būtų patvirtinta parama mobiliosioms skerdykloms, kelių šimtų ekologiškai išaugintų vištų nereikėtų vežioti skersti į kitą Lietuvos galą“, – dėstė ūkininkas.
Ir dar laukia svarbus darbas – vietos kokybiškais produktais užpildyti maitinimą viešajame sektoriuje, kad nereikėtų remti Lenkijos gamintojų. LEŪA vadovas mano, kad reikia naudotis atsiveriančiomis galimybėmis ekologiniam ūkininkavimui: „Jeigu yra tokia kryptis, turėtume siekti būti lyderiais, nes jeigu atsiliksime, vėliau brangiau kainuos pasivyti. Tam reikia politinės valios, blogai, kai žemės ūkio ministrai nuolat keičiasi. Kiekviena nauja valdžia susireikšmina, turi savo viziją, nors žemės ūkis labai lėtas ir kryptingas, čia nepriimtini greiti judesiai.“
Stinga mokslo skaičiavimų
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius sakė, kad kaip pilietis palaikytų visus kilnius siekius – gyventi sveikesnėje aplinkoje, užauginti daugiau sveikesnių produktų ir pan. Tačiau kaip žemės ūkio verslo atstovui kyla klausimas, ar politinis reguliavimas neprieštarauja ekonominei logikai.
„Jeigu pasiūlos bus daugiau nei paklausos, kainos ženkliai kris. Kurį laiką visuomenė džiaugtųsi, kad atpigo kokybiški maisto produktai, bet tai ekologinius ūkius privestų prie bankrotų. Matyčiau perspektyvą naujiems nišiniams ekologiškiems produktams, kurių nebuvo rinkoje. Bet jeigu rinkoje padaugės ekologiškų morkų, bulvių ir kitų jau seniai rinkoje esančių produktų, stebuklų neįvyks, nes nebūtinai padaugės vartotojų. Tai reiškia, kad ūkininkams išlaikyti ekologinius ūkius taps sudėtinga“, – samprotavo jis.
Ūkininkas svarsto, ar politikai nepervertina ekologinių ūkių įtakos klimato kaitos ir gamtos tausojimo tikslams. „Manau, kad greičiausiai pervertina. Reikėtų labai rimtai svarstyti, ar ekologiniame ūkyje pagamintas vienetas, pavyzdžiui, tona grūdų, pareikalauja mažiau energijos. Juk chemizuotame ūkyje gerokai didesni derliai, technologijos taupo energiją, tad mažiau išmetimų. Čia argumentuojama, kad neįvertinamas trąšų sunaudojimas, o joms pagaminti irgi reikia energijos. Tačiau šia tema stinga labai aiškių ir neginčijamų mokslinių skaičiavimų“, – sakė šiaulietis.
Kaip tarybiniai lozungai
LŪS vicepirmininkas užsiminė, kad be aplinkosaugos ne mažiau svarbus ir pasaulio gyventojų aprūpinimas maistu. Juk ES siekia prisidėti, kad pasaulyje mažėtų badaujančių žmonių. „Jeigu ženkliai plėsis ekologinis ūkininkavimas, bus pagaminama mažiau produkcijos, vadinasi, mažiau ir eksportuojama. Tai reiškia, kad maisto kainos pasaulinėse rinkose tik didės. Ar tai padės badaujantiems žmonėms? Veikiau priešingai“, – konstatavo ūkininkas.
Jis įsitikinęs, kad dabar svarbiausia visus tikslus nuosaikiai suderinti ir jų siekti ne dėl to, kad iškeltas politinis, tarybinius laikus primenantis lozungas, o dėl realių rezultatų. Tačiau lieka atviras klausimas, ar dėl nepamatuotų ambicijų nebus išeikvota per daug resursų, o rezultatai nebus pasiekti.
Ūkininkas dar pabrėžė, kad prieš imantis naujų eksperimentų būtina įvertinti, kokia nepavydėtina padėtis dabar yra Lietuvos žemės ūkyje. „Labai susitraukė gyvulininkystė, tragiška kiaulininkystės situacija, sodininkai, daržininkai sunkiai gali konkuruoti su lenkais, perdirbėjams trūksta pieno žaliavos, nes jos gamyba traukiasi. Tai reiškia, kad buvo padaryta klaidų, taip pat ir politinių, formuojant žemės ūkio politiką, kuri yra bendros politikos dalis. Problema ta, kad politikai sugeba kursą keisti gana radikaliai ir greitai. Eksperimentuoti jau nebegalime, turime viską daryti labai pamatuotai. Politikai turi prisiimti daugiau atsakomybės, kad priimti sprendimai ateityje netaptų kenksmingi šaliai“, – susirūpinimą išsakė R.Juknevičius.
Rems iš atsigavimo pinigų
B.Ropė priminė, kad 2021–2022 m. yra priimtas laikinas Bendrosios žemės ūkio politikos reglamentas – tai reiškia, kad pinigai nauji, o taisyklės senos. „Taigi, kol kas niekas nesikeičia, tik Lietuvai apie milijardą eurų padidinus paramą, kasmet papildomai turėsime po maždaug 150 mln. Kaip gyvensime nuo 2023 iki 2027 metų, kol kas reglamento nėra, bet didelių pasikeitimų nenumatoma, išskyrus atsirandančias ekologines schemas, kurios keičia žalinimo programą. Taip pat planuojama vienam paramos gavėjui nustatyti maksimalią sumą – iki 100 tūkst. eurų“, – aiškino politikas.
Svarbus pokytis – nubrėžtas ambicingas Žaliasis kursas, kuris atsispindi klimato, biologinės įvairovės, „Nuo lauko iki stalo“ strategijose. Iki 2030 metų užsibrėžta ženklai sumažinti pesticidų, trąšų naudojimą ir kt. „Visi šie dalykai patenka į ES atsigavimo fondą, kuriam skirta 750 mlrd. eurų. Iš jų ES žemės ūkiui tenka 8 mlrd. eurų. Lietuva gaus apie 150 mln. eurų, kuriuos galėsime panaudoti šiais ir kitais metais. Čia yra nustatyti reikalavimai, kad klimato kaitos, ekologinio ūkininkavimo programoms būtų skiriama ne mažiau kaip 37 proc. visų pinigų, naujai pažangiai technikai – ne mažiau kaip 55 proc., taip pat bus remiami jaunieji ūkininkai, vietos veiklos grupės ir kt. Dabar valstybės rengia pasiūlymus suderinti su EK ir, tikiuosi, metų pabaigoje prasidės konkursai“, – sakė europarlamentaras.
Paramą gaus visi ekologiniai ūkiai
Daivaras Rybakovas, žemės ūkio ministro patarėjas
Lietuvoje ekologinės gamybos žemės ūkio naudmenų plotas 2019 m. sudarė 8,2 proc. visų naudmenų. Numatoma iki 2030 m. šiuos plotus padvigubinti – iki maždaug 15 proc.
Taip pat daug dėmesio skiriama ekologiškų produktų vartojimo skatinimui. Pagal 2019 m. parengtas taisykles, ikimokyklinio ugdymo įstaigoms dengiamas kainų skirtumas, susidarantis vaikų maitinimui naudojant pagal kokybės sistemas pagamintus produktus vietoje įprastinių maisto produktų ir žaliavų. Parama skiriama iš valstybės biudžeto lėšų, 2019 m. tam skirta 186 tūkst. eurų, 2020 m. – 571 tūkst. eurų, 2021 m. – jau 1 mln. 8 tūkst. eurų. Numatyta proporcingai didinti lėšas ir 2022 bei 2023 metams.
Informuojame, jog 2021 m. paraiškas paramai gauti galės teikti visi ekologiškai ūkininkaujantys žemės ūkio veiklos subjektai, tam numatytas finansavimas iš ES ekonomikos gaivinimo priemonės atsigavimui po COVID-19 krizės paremti. Atsižvelgiant į pasikeitusį reglamentavimą dėl galimo įsipareigojimų laikotarpio trukmės taikymo pagal KPP priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, nuo 2021 m. prisiimamų naujų įsipareigojimų trukmė 2 metai, o pasibaigus 2021–2022 m. pereinamajam laikotarpiui, pareiškėjai galės prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus pagal atitinkamą daugiametę Strateginio plano priemonę arba rinktis dalyvavimą vienmetėse „eko“ schemose.
