Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
E.Skorulskienė: „Duoda dievulis sveikatos, tai ir krutu“

Elenai Skorulskienei iš Šovenių kaimo (Anykščių r.) – jau 82-eji, o ji iki šiol bulves savo rankomis pasodina ir ilgiausias vagas pati nukasa. Į Kavarsko miestelį, iki kurio senolei – 6 kilometrai, dviračiu nuvažiuoja ir atgal grįžta. Prie savo namų prižiūri šiltnamį ir didžiausią gėlyną bei avietyną. Elena šypsodamasi tvirtino: „Jėgų dar turiu, galiu dirbti, tik atmintis jau prastėja.“

Užgrūdino vaikystė

Miela, guvi ir nuoširdi pašnekovė atvirai papasakojo apie sunkią vaikystę. Ji augo didelėje šeimoje, tėveliai žemės neturėjo, dirbo ją kaip pusininkai. „Mes net septyni vaikai užaugome (keturios seserys ir trys broliai), aštuntą palaidojome. Mano mergautinė pavardė – Latanauskaitė. Sunku buvo, gyvenome Levaniškyje, paskui Mažeikėnuose pas žmones. Karo metais, 1943-iaisiais, glaudėmės pas Vilkončius Šoveniuose, nes jis – mamos tikras dėdė. Mano tėveliai buvo labai darbštūs, visa bėda, kad savos žemės neturėjome. Buvo vokiečiai išsivarę, atėmę mūsų ką tik apsiveršiavusią karvę. Mama tiek prašė, kad atiduotų... Kiaules miške laikėme, ėsti joms nunešdavome. Vėliau tą karvę atidavė mūsų šeimai“, – prisiminė sunkius laikus E.Skorulskienė.

Elena puikiai atsimena, kad jos mama daug ausdavo. Kartą pokario laikais iš jų namų pavogė didžiausią ritinį medžiagos. „Mamytė jau buvo davusi audeklo šeimininkei už laikiną būstą didelei mūsų šeimynai, pasiuvusi tėčiui kelnes, dar buvo numačiusi iš to naujo audinio mums, vaikams, naujus patalėlius pasiūti... Po tos vagystės nuėjo tėvas į turgų, žiūri – mamos išaustas ritinys turguje parduodamas. Priėjęs tėtis dar pasižiūrėjo į savo iš to paties audeklo pasiūtas kelnes. Vagišius tai pastebėjęs kaipmat čiupo ritinį ir pabėgo“, – atsiminimais dalijosi senolė.

Gyvi prisiminimai ir apie tai, kaip Elena su mama važiuodavo į Panevėžį duonos pirkti. „Nuvykusios prisiperkame, pasiskoliname tačkelę (karutį – red. past.) ir susivežame po maišą prie kelio, tada sustabdę „gruzoviką“ iki Levaniškių atsivežame. Tada į Šovenius pareiname pėsčios, pasikinkome arklį ir parsivežame duoną į namus. Kai šeimoje septyni vaikai – pora savaičių, ir nebėra nė kepalėlio...“ – pasakojo ji.

Šiemet tai patys didžiausi Elenos kieme augančių jurginų žiedai.

Šovenių kaime Elenos šeima apsigyveno 1949-aisiais. „Tais metais Šoveniuose dvarelio ponus Griganavičius ištrėmė į Sibirą už turėtus 50 hektarų žemės, mūsų tėvukas Antanas dar padėjo jiems daiktus ir baldus sukrauti. Atsisveikindamas Griganavičius padavė raktus mano tėčiui ir pasakė: „Atvažiuok, Latanauskai, atsigabenk viską čia ir gyvenk.“ Tų ponų žemė jau buvo išdalyta. Mes dar vaikai buvome. Gyvenome čia 29 metus, kol su savo vyru Jonu namus pasistatėme“, – pasakojo močiutė.

Pirmą klasę Elena pradėjo lankyti Budrių pradžios mokykloje. Kai jos šeima persikėlė į Mažeikėnus, ėjo Jusiškin – į mokyklą pas poną Bužičką. „Taip ir vadindavome visi – Bužičkynė. Mokykla tuomet dar buvo be vandentiekio ir elektros. Visą laiką buvau mamos padėjėja, užtat anksti ir išmokau ir arti, ir pjauti. Nuo 14 metų jau ėmiau javus iš po dalgio“, – prisiminė E.Skorulskienė.

Elenos vyras Jonas buvo vietinis, kilęs iš dabar jau išnykusio Dembuvkos viensėdžio (šalia Šovenių k.). „Mūsų vestuvės įvyko 1970 metais, jose dalyvavo tik savi, tėvai atvažiavo. Tuometinis kolūkio pirmininkas A.Žibutis su „viliuku“ mus nuvežė Kavarskan, ten šliūbą paėmėme (įvyko bažnytinė santuoka – red. past.). Vyras buvo aistringas medžiotojas. Užauginome du vaikus – dukrą ir sūnų. Daug metų dirbau Šovenių fermoje prie veršelių, prie kiaulių. Karves melžiau, o ir pati didelį namų ūkį turėjau. Užsidirbau pensijai, nes turiu 30 metų darbo stažą“, pasakojo močiutė.

Traktoriaus nereikia

Šalia E.Skorulskienės namų – daržas. Anksčiau, kai dar laikė arklį, močiutė pati išveždavo į daržą iš tvarto mėšlą ir suardavo. Dabar į devintą dešimtį įkopusi darbšti ir judri senolė daržą susikasa kastuvu. Ten, kur auga šešios vagos bulvių ir vaga burokų, žemės ruožas yra maždaug 80 metrų ilgio. „Sukasu per dvi tris dienas. Aš ir mėšlą bulvėms kastuvu „užariu“. Dukra pyksta, kad per daug dirbu, o man smagu, jog aš galiu ir sukasti, ir žolę visur aplink dalgiu nupjauti. Tiesa, dalgį vis dažniau išgalanda sūnus, kai atvažiuoja. Anksčiau aš pati galąstuvu pagaląsdavau, bet jau prastai matau, be to, sūnus elektrą pajungęs kažkaip išgalanda, tai daug greičiau. O aš bijau dviejų dalykų – elektros ir dujų“, – šypsojosi senolė.

Paklausta, ar nebūtų patogiau darbus nudirbti traktoriuku, E.Skorulskienė papasakojo apie tam tikras kliūtis – dukra kadaise ne visai vietoje pasodino obelėlę ir kriaušę, tad dabar traktoriukas ne viską pasiektų, o gal dalį daržo net be reikalo išvažinėtų, todėl senolei su kastuvu daug paprasčiau. „Kol dievulis sveikatos duoda, einu, dirbu viską savo rankomis, man traktoriaus nereikia“, – juokėsi drūta močiutė.

Šiemet Elena jau kasa savo bulves, nes bulvienojai nudžiūvę. Rudenį žemę suarti pasisiūlo padėti beveik kas savaitgalį atvykstantys vaikai – sūnus Antanas ir dukra Danutė, bet močiutė pagalbos nelaukia. „Ai, kol atvyksta, neretai jau būnu ir sukasusi. Ko gi man vaikų pagalbos laukti, jei pati galiu... Štai česnakus nusikasiau, žolių buvo, tai nuravėjau, sukasiau visą plotą“, – sakė Elena.

Senolė našlauja jau 15 metų. „Tik pernai karvutę pardaviau. Gailėjau, bet jau reikėjo parduot. Mėšlo tvarte savo daržui turiu iki dabar. Geroje žemėje viskas gerai auga“, – tvirtino močiutė.

Aviečių miškas E.Skorulskienės sodelyje.

Kibirai uogų kasmet

E.Skorulskienės kieme auga didžiulis avietynas, daug gervuogių, braškių, žemuogių, serbentų. „Avietės išplito, tai dabar kaip miške. Uogų man pačiai, vaikams, anūkams – iki soties. Pernai per vieną dieną tris kibirus aviečių pririnkau. 80 stiklainiukų visokių uogienių priviriau. Šviežių aviečių turiu nuo birželio iki spalio mėnesio. Šiemet viskas anksčiau noksta ir sirpsta. Jau dabar skinu avietes, kurios derlių duodavo tik rugsėjo mėnesį. Avietynas už mane aukštesnis, vaikštau kaip po mišką“, – pasakojo senolė, ragindama ragauti uogų tiesiai nuo krūmų.

„Ką kaimynė Gražina Galinienė savo kieme, prie mano tvoros, pasodina, tas gražiausiai ir pas mane ūgliukais prigyja ir toliau plečiasi – štai kiek gervuogių turiu. Dabar kasu daigus ir norintiems daliju. Žemuoginės avietės irgi labai gražiai per tvoros apačią „atėjo“ iš kaimynės. Šios uogos nėra tokios saldžios, bet gražios“, – teigė Elena, atsargiai ieškodama pačių skaniausių, nes koteliai šiek tiek duria pirštus.

Šiemet ji jau nuskynė ir sutvarkė raudonuosius serbentus: „Prieš porą metų priskyniau 300 kilogramų raudonųjų serbentų, kaimynė paštininkė padėjo į supirkimo punktą nuvežti. Šiemet nesuperka, tai sulčių išsispaudžiau“, – sakė močiutė.

Apdovanota už gėlynus

Elenos sodybą supa išpuoselėti gėlynai, šalia daržo – taip pat žiedai. Visų savo auginamų gėlių pavadinimų močiutė teigė nežinanti arba neatsimenanti. Pasak jos, dievulis duoda jėgų, energijos, o štai atminties jau mažiau. Ne pagal amžių gyvybinga ir stipri moteris gėles augina ir prižiūri ne tik lauke, bet ir namuose – gėlių vazonais nustatytos kambarių palangės, balkonas. Vazoninės gėlės puošia įėjimus ir visus įmanomus kampelius. Būtent už tai, kad šioje sodyboje gėlės tiesiog klesti, E.Skorulskienė jau antrus metus apdovanojama simboliniu Budrių bendruomenės prizu – mediniu tulpės ženklu, jis pritvirtintas ant įėjimo durų.

„2018-aisiais Budrių bendruomenė, jungianti Budrių, Šovenių ir Jurgėnų kaimus, pradėjo trejus metus vyksiantį konkursą „100-mečio Žolinės“. Pirmaisiais metais buvo išrinktos sodybos, kurių šeimininkai gražiai tvarko aplinką ir augina įvairias gėles. 21 tokia sodyba buvo papuošta simboliniu geltonos tulpės ženklu. Šiais metais išpuoselėtų ir žydinčių sodybų šeimininkai buvo apdovanoti žalios tulpės ženklu, na, o kitais metais išrinktieji pretenduos gauti išskirtinės – raudonos – tulpės ženklą. Apdovanotieji (visi kaip vienas!) tikino, kad stengsis“, – apie konkursą pasakojo Budrių bendruomenės pirmininkas Valentinas Gudėnas.

Viena Elenos puoselėjama gėlė pradėjo lubas siekti. „Daug metų ji stovėjo „Atžalyno“ kolūkio kontoroje, paskui man atidavė. Dabar ją padovanojome Taujėnų dvarui“, – sakė garbaus amžiaus senolė.

Prie E.Skorulskienės namų auga visokiausių gėlių: tagečių, astrų, našlaičių, tulpių, kanų, kardelių, irisų, palei tvorą svyra jurginų, bijūnų žiedai. „Visą laiką priešais namą buvo gėlių darželis. Šiemet pasodinau visą eilę kardelių, tulpes jau anksčiau sutvarkiau. Už namo dukra sugalvojo perdaryti, tai tiesia plėvelę, keičia, sodina savaip“, – pasakojo senolė.

Jai labai patinka gėlės. „Jų ir vaikai atveža, ir kas nors padovanoja, kaimynė kokį sodinuką ar sėklyčių duoda, o aš dar padauginu per kelis vazonus“, – šypsojosi pašnekovė, ranka rodydama į lauke sustatytus vazonus. Paklausta, kodėl ir kam ji tiek daug gėlių sodinanti, pašnekovė atsakė, kad visa tai daranti dėl savęs – mat jai įdomu, patinka, o jėgų tam turinti. „Kai neturėjome savo nuolatinio gyvenamojo būsto, kol pas žmones gyvenome, neturėjome savo darželio. Tėvai žemės neturėjo, o aš turiu. Duoda dievulis sveikatos, tai ir krutu: tupinėju, kasu, sodinu, persodinu“, – pasakojo devintą dešimtį pradėjusi močiutė.

Į miestelį – dviračiu

Močiutė iki šiol Kavarską pasiekia dviračiu – dažniausiai ji ten važiuojanti į kapines. „Gėlyčių į kapines nuvežu, kapus aptvarkau. Prieš metus pas karvę dviračiu važiuodavau, 25 litrų vandens bidoną ant vairo pasikabinusi veždavau. Kitas mano amžiaus ant dviračio jau gal neatsisėstų, – juokėsi Elena. – Dar laikau 19 vištyčių, dvidešimtas – gaidys. Planuoju mažų vištaičių nusipirkti. Dukra papriekaištauja man, kad gal nereikia, kad per didelis mano daržas ir vagos per ilgos. O aš nesutinku – dirbsiu, kol galėsiu“, – dėstė senolė.

Rekomenduojami video