Giedrė ir Eligijus Meškatavičiai niekada neplanavo užsiimti ūkininkavimu, tačiau kai moters tėvai padovanojo 11 hektarų žemės, šeima grįžo iš Norvegijos ir pradėjo kurti savo gyvenimą ir sodą Lietuvoje.

Apėmė azartas

Ukmergiškė Giedrė, nors ir neturi agronominio išsilavinimo, žemės ūkio žinių nestokoja. Kaip pati prisipažįsta, patirties ji semiasi ne tik tėvų ūkyje, bet ir įvairiuose seminaruose. Ateityje svajoja baigti studijas Aleksandro Stulginskio universitete. „Nors ir dirbdavau tėvų sode, tačiau manęs sodininkystė netraukė. Visada sakiau, kad žemės ūkis ne man“, – sakė jauna moteris. Paklausta, kodėl vis dėlto pasuko tėvų pėdomis, G.Meškatavičienė atsakė, kad šį pasirinkimą lėmė jos pirmasis savarankiškas medelių skiepijimas. Tuo metu, kai paskiepyti medeliai pradėjo derėti, ją apėmė azartas ir noras patirtį pritaikyti savame sode. Juolab kad tėvai padovanojo 11 hektarų žemės. Norvegijoje tuo metu dirbę G. ir E.Meškatavičiai nusprendė grįžti į Lietuvą ir čia išbandyti savo jėgas. Vyras ėmė auginti grūdines kultūras, o moteris – veisti sodą. Pasak Giedrės, darbas ūkyje – sunkus ir atsakingas užsiėmimas, kuriam kartais reikia skirti 16 ir daugiau valandų. Tačiau šis darbas kartu suteikia nepriklausomybės pojūtį ir laisvę. „Niekam niekada už atliktą darbą nereikia atsiskaityti. Kiek nori, tiek dirbi, kiek uždirbi, tiek tavo. Šiame versle pats sau esi viršininkas“, – ūkininkavimo privalumus vardijo G.Meškatavičienė.

Pravertė parama

Giedrės teigimu, pirmieji žingsniai pareikalavo gana didelių investicijų. Jai pagelbėjo Europos Sąjungos skirta 4 500 eurų parama. Iš šių lėšų įsigijo specialų grąžtą žemei purenti ir medeliams sodinti, aptvėrė sodą dviejų metrų aukščio tvora. „Kol tvoros nebuvo, kiškiai ir stirnos nugrauždavo viską, ką tik rasdavo. Grąžtas taip pat praverčia ūkyje purenant sunkią priemolio žemę“, – pasakojo jauna moteris. Poskiepių G.Meškatavičienei nereikėjo pirkti, jų ji gavo iš savo tėvų. Vėliau veislinę medžiagą pirko Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Sodininkystės ir daržininkystės institute. Sodininkė 1,4 hektaro plote pasodino obelų, kriaušių, vyšnių, trešnių ir slyvų. Pirmenybę ji teikia daugelį metų Lietuvoje auginamoms veislėms. Rinkdamasi naujas, atsižvelgia į atsparumą žiemojimui ir paviršutiniams vandenims. Giedrė nesirenka žemaūgių vaismedžių veislių ir poskiepių, nes jų sode gana aukšti gruntiniai vandenys ir labai vėjuota. Kalbėdama apie trešnių sodinukus jauna moteris pabrėžė, kad ji renkasi savidulkius medelius arba tas veisles, kurios yra pakantesnės mūsų krašto sąlygoms. „Dauguma trešnių medelių po žiemos nukenčia arba po kelerių metų visai sunyksta. Sodininkai, pasirinkę lepesnius, pietų kraštų klimatui tinkančius sodinukus, praranda ne tik įdėtus pinigus, bet ir viltis užsiauginti trešnių, – teigė G.Meškatavičienė.

Atsakingas darbas

Penkerius metus sodininkyste užsiimanti ukmergiškė pasakojo, kad darbas šioje srityje yra ne tik atsakingas, bet ir rizikingas – neretai tenka patirti nemenkų nuostolių. Ji neslėpė, kad kiekvienais metais sode tenka atsodinti ne vieną medelį, o kartais – ir visą eilę. „Nereikia manyti, kad augintojai pasodintais vaismedžiais džiaugiasi kelis dešimtmečius. Dažnai nauja veislė nuvilia, nes ji neatitinka nurodytų augalo duomenų. Pavyzdžiui, būna parašyta, kad veislė – atspari vėžiui, o pasirodo, jog visai neatspari“, – pasakojo G.Meškatavičienė. Pati sodininkė patyrė didžiulių nuostolių, kai pavasarį „sušuto“ 1 400 medelių.

Giedrė teigė, kad nemažai pinigų ji sutaupo pati genėdama medžius. Neprofesionalai, genintys vyresnius vaismedžius, už darbo valandą pageidauja 30-44 eurų, o specialistai – dar daugiau. „Kadangi pirmuosius dvejus metus iš sodo negauni pelno, neapsimoka samdyti žmogaus, kad genėtų sodinukus. Jei žmogus šioje srityje dar ir nenusimano, sodui padaro daugiau žalos nei naudos“, – tikino pašnekovė.

Nesunkiai realizuoja

Jaunoji sodininkė negalėjo tiksliai įvardyti, kokį sodo gėrybių derlių ji užaugina ir kiek jo parduoda, nes nemažai vaisių ir uogų suvartoja su šeima. „Kadangi savų sandėlių neturime, išaugintą produkciją laikome pas tėvus, nesiekiame gausaus derliaus“, – sakė G.Meškatavičienė. Sodininkė jau pelnė vartotojų pasitikėjimą, todėl dalį produkcijos realizuoja tiesiai iš ūkio ir Ukmergės turgavietėje. Obuolių kainos, pasak pašnekovės, priklauso nuo veislės ir sezono. Rudenį kilogramą obuolių parduoda po 20–70 centų, pavasarį – brangiau. Kilogramas kriaušių kainuoja 1–1,5 euro. Ukmergiškė ateityje žada plėsti vyšnynų ir trešnynų plotus, tuomet šių uogų pasiūlys ir pirkėjams.

Savo poreikiams Giedrė ūkyje augina spanguoles ir bruknes. Geriausiai dera ir stambias uogas veda Piligrim veislės spanguolės, išvestos JAV.  Sodininkė prižiūri ir 15 arų šilauogių, kurioms nokimo periodu būtinas vanduo. „Kol neturėjome tvenkinio, vandenį veždavome iš tėvų statinėmis ir laistydavome uogynus. Jau iškasėme tvenkinį. Ateityje planuojame įrengti laistymo sistemą. To padaryti negalime, kol savo sklype neturime elektros. Planų yra daug, tik neaišku, kaip juos pavyks įgyvendinti“, – kalbėjo G.Meškatavičienė.

Žemaūgių sodų privalumai

Juozas Lanauskas

LAMMC vyresnysis mokslo darbuotojas

Lietuvos obelų augintojai jau įvertino žemaūgių vaismedžių pliusus ir minusus. Privalumų pasirodė gerokai daugiau negu trūkumų. Žemaūgiuose soduose galima panaudoti daugiau vaisių kokybę gerinančių technologinių elementų, sparčiau nuskinamas derlius. Gera vaisių kokybė būtina prekiaujant perpildytoje rinkoje.

Sukūrus trešnių augumą ribojančius poskiepius, veisiami ir žemaūgiai trešnynai. Pastaraisiais metais tokių sodų sparčiai daugėja.

Trešnių vaismedžiai su trešnės arba kvapiosios vyšnios poskiepiais yra labai augūs. Aukštaūgiuose trešnynuose sunku apsaugoti vaisius nuo paukščių, lietaus, beje, ir derlių skinti nėra spartu. Pasaulyje populiariausi Gisela, MaxMa, P-HL, Pi-Ku, GM ir Weiroo grupių poskiepiai. Bene didžiausio pripažinimo susilaukė Vokietijoje sukurtas poskiepis Gisela 5, didinantis vaismedžių produktyvumą. Tačiau jei vegetacijos metu vyrauja sausi ir karšti orai, vaismedžiai gali pradėti skursti, vaisiai užauga mažesni. Auginant trešnes su Gisela 5 poskiepiu, reikėtų įsirengti laistymo sistemą. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute atliktų tyrimų duomenimis, geri rezultatai gauti panaudojus Gisela 4 poskiepį. Jis yra šiek tiek augesnis užGisela 5, ne toks kaprizingas, didina derlių. Pastebėtas poskiepio trūkumas – negausios šaknų atžalos. Ši savybė gali apsunkinti pomedžių priežiūrą, nes sumažėja tinkamų naudoti herbicidų pasirinkimas.