Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dirvožemis – ne melžiama karvė

Dirvožemis – neatsinaujinantis gamtos turtas. Tačiau kai kur ūkininkaujama taip, tarsi dirva būtų melžiama karvė – kol produktyvumas didelis, bandoma iš jo išspausti maksimalią naudą. Tačiau mokslininkai įspėja, kad dirvožemio degradacijos procesas jau įgavo pagreitį, todėl būtina imtis priemonių norint jį apsaugoti.

Spragos skiriant paramą

Aplinkosaugos koalicijos ekspertė Karolina Gurjazkaitė apie mūsų dirvožemio kokybę kalba sunerimusi: Lietuvoje jau kurį laiką stebimas dirvožemio būklės prastėjimas, nerimą kelia nuosekliai mažėjanti dirvožemio organinė anglis, nuo kurios priklauso dirvožemio kokybė, derlingumas. „Dirvožemyje vykstantys pokyčiai siejami su netausiomis ūkininkavimo praktikomis, kurios yra subsidijuojamos valstybės. Jeigu ir toliau bus ūkininkaujama netausiai, keliame grėsmę ateinančių kartų ūkininkams bei visuomenei, jos ekonominei gerovei, nes dirvožemis yra neatsinaujinantis gamtos resursas“, – įsitikinusi K.Gurjazkaitė.

Jos manymu, problema yra tai, kad mūsų žemės ūkio rėmimo paramos sistema sutverta taip, jog ūkininkai gauna paramą už hektarus, o ne pasiektus rezultatus, susijusius su sukuriama nauda visuomenei, valstybei.

Saugai gamtą – gauni paramą

Ji taip pat pabrėžia, kad šiandieną parama skatina netvarias ūkininkavimo praktikas, pavyzdžiui, pievų suarimą. Pasak jos, pasiekėme lygį, kuomet Lietuvoje gamtinių buveinių, t. y. pievų, jau yra per mažai. Tai sukelia didelių problemų nepalankiose ūkininkauti teritorijose, kalvotose vietovėse, smėlingose žemėse. Čia ši praktika susijusi su dirvožemio erozija, didesniais šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimais ir pan. „Taip negali būti, kad, norėdamas gauti išmokas už nepalankias ūkininkauti vietoves, imi ir ari pievas, durpžemius, nes tai yra pelningiau“, – lopyti paramos skirstymo spragas siūlo K.Gurjazkaitė.

Pašnekovės manymu, parama turėtų būti skiriama ūkių aplinkosauginiams įsipareigojimams užtikrinti, ir tik tada, kai šie ūkiai nesukuria papildomo spaudimo gamtai.

„Jeigu galvotume, jog žemės ūkis yra remiamas tam, kad užtikrintų sveiką, kokybišką maistą visuomenei, turėtų būti remiama šią sampratą atitinkanti produkcija. Dabar nemažai paramos nukreipiama į žaliavinių javų, kurie yra netgi eksportuojami pašarams, kurui gaminti ir pan., auginimą. Kodėl visuomenė turėtų būti suinteresuota tai remti?“ – retoriškai klausia pašnekovė.

Remiamos veiklos nepopuliarios

Panašios nuomonės laikosi ir Domantas Tracevičius, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas. Jo svarstymu, žiūrint į dabar Lietuvoje taikomą paramą žemės ūkyje, galima išskirti, kad parama žalinimui ir Kaimo plėtros programos priemonei „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ yra nepakankama. „Jeigu tų išmokų santykinis dydis, lyginant su pagrindine tiesiogine išmoka, būtų didesnis, jų populiarumas irgi didėtų. T. y. rėmimas tokių ūkių, kurie prisiima aplinkosauginius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, dalis „Agrarinės aplinkosaugos ir klimato“ („Medingųjų augalų arba daugiamečių žolių juostos ar laukai ariamojoje žemėje“, „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamojoje žemėje“, „Dirvožemio apsauga“) remiamų veiklų yra mažai populiarios dėl per mažų išmokų“, – teigia pašnekovas.

Nori skaidrios apskaitos

K.Gurjazkaitės pastebėjimu, mineralinių trąšų naudojimas šalyje taip pat yra neracionalus. Esą neretai dėl žinių trūkumo ar tiesiog trąšų pardavėjų sudaromų tręšimo planų, nežinodami kiek ir kada naudoti trąšų, ūkininkai išberia perteklinį jų kiekį, užteršia paviršinius vandenis, nukenčia dirvožemio kokybė.

„Lietuvoje yra susidariusi tokia situacija, kad mineralinių trąšų naudojimui nėra jokių „lubų“. Trūksta tinkamo reglamentavimo, nėra tai reguliuojančių teisės aktų. Taip pat nerenkami skaitmeniniai duomenys, kiek trąšų sunaudoja ūkiai. Tačiau didėjantys ariamos žemės plotai, trąšų pardavimų kiekiai ir nitratų tarša vandenyse rodo didėjantį jų sunaudojimą“, – sako pašnekovė.

Ne viskas reglamentuota

Jos manymu, tokios „lubos“ turi atliepti ES žaliojo kurso tikslus, susijusius su maistinių medžiagų išsiplovimo mažinimu. Toks limitas egzistuoja organinės kilmės trąšoms, t. y. tręšiant mėšlu, srutomis ir ganant gyvulius azoto kiekis negali viršyti 170 kg/ha, fosforas – 40 kg/ha. Atitinkamas limitas gali būti numatytas ir mineralinėms trąšoms, o jei reiktų, būtų įtraukiamos išimtys.

„Privalomas tręšimo mineralinėmis trąšomis planas ir deklaravimas leistų labai aiškiai sužinoti, kiek mineralinių trąšų yra sunaudojama konkrečiuose laukuose bei koks neigiamas poveikis gali būti su tuo susijęs. Visų pirma tiksliai apskaičiuojamas poveikis klimatui bei užtikrinama, kad trąšos yra naudojamos tuomet, kai išsiplovimo rizika yra minimali“, – savo poziciją dėsto Aplinkosaugos koalicijos atstovė.

Šiuo metu Aplinkos ministerijoje (AM) yra rengiama vieninga trąšų naudojimo metodika, bus sukurta ir trąšų naudojimo apskaita. „Mėšlo naudojimas yra ypač griežtai reglamentuotas, o mineralinių trąšų – ne, tai absurdiška. Mineralinėms trąšoms tręšimo planų nereikia, o mėšlo panaudojimą net sunku aprašyti, nors mėšlas susidaro savaime kaip organinė medžiaga“, – sako aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Neskuba kaltinti žemės ūkio

Aplinkos apsaugos agentūra skelbia, kad į Baltijos jūrą apie 70 proc. bendro azoto patenka upėmis. Pernai pagal Nitratų direktyvą paskelbta nitratų taršos ataskaita rodo, jog visa Lietuvos teritorija įvardijama kaip nitratams jautri zona. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Agronomijos fakulteto mokslų daktaras Vytautas Liakas žemės ūkio kaltinti dėl to neskuba. Jo teigimu, didžiausias teršėjas – pramonė, o žemdirbių indėlis nedidelis.

Vytautas Liakas

Gyvulininkų pamoka

Mokslininkas tvirtina, kad Lietuvos ūkininkai, palyginti su kitų išsivysčiusių šalių žemdirbiais, pagal trąšų sunaudojimą toli gražu nėra tarp pirmaujančių. Tačiau net ir jų nenaudojant be saiko prisivirėme bėdos. Mokslininko pastebėjimu, jas beriame neracionaliai, neatsižvelgdami į konkretaus lauko dirvožemio savybes. „Kai kada trąšų išberiame daugiau nei augalui reikia, pamirštant, kad augalas turi tam tikrų medžiagų įsisavinimo ribas. Kartais atrodo, kad kuo prasčiau atrodo pasėlis, tuo daugiau jam reikia trąšų, tačiau gauname priešingą rezultatą. Gyvulininkai žino, kad karvei susirgus ar priartėjus prie baigties, duok jai kokio nori pašaro – pieno nebus. O štai augalininkai to dar neįsisąmonino. Augalas gali būti sveikas tik augdamas gyvybingame dirvožemyje“, – pabrėžia V.Liakas.

Minimalizuoti žemės dirbimą

Jo teigimu, jau kurį laiką pastebima, kad mineralinės trąšos neveikia taip efektyviai kaip anksčiau. Tam priežasčių gali būti daug, tačiau, mokslininko manymu, dirvožemio degradavimas yra viena svarbiausių nepakankamo trąšų efektyvumo priežasčių. „Intensyvus žemės dirbimas, sėjomainos nebuvimas, trąšų ir augalų apsaugos priemonių „lubų“ neturėjimas lėmė dirvos savybių prastėjimą, prastesnius derlius. Be to, didelę žalą daro ir dirvos erozija. Vis dažniau pavasarį matome virš laukų besisukančius dulkių debesis“, – teigia V.Liakas.

Prisiminti tarpinius pasėlius

VDU ŽŪA mokslininko pasiteiravus, kokius sprendimus reikėtų priimti, kad įsibėgėjęs dirvožemio degradacijos procesas būtų kiek pristabdytas, agronomas siūlo pradėti nuo ūkininkų įpročių keitimo, pirmiausia atsisakant intensyvaus žemės dirbimo, pereinant prie neariminės žemdirbystės. „Kai žiemą pamatau pliką arimą – nupurto šaltis. Taip gamtoje nebūna, kad dirva liktų nepridengta. Tai didelė žala dirvai“, – įsitikinęs V.Liakas, teigiantis, kad dirbamoje žemėje būtina sėti tarpinius augalus, dirvą pridengiant augalinėmis liekanomis. Jo nuomone, užuot žavėjusius mineralinėmis trąšomis, ūkininkai turėtų dažniau naudoti mikrobiologinius preparatus, mat kai kuriuose dirvožemiuose atskiros mikroorganizmų rūšys jau ant išnykimo ribos, o jų vietą užima mikroorganizmai, kurie yra nebūdingi dirvodariniams procesams ir nesudaro simbiozės su augalais. Susiduriama su mišriomis augalų ligomis, o svarbiausia, jų praktiškai neveikia fungicidai. Norėdami išgelbėti derlių, žemdirbiai didina augalų apsaugos priemonių normas ir dar labiau pakenkia dirvožemiui.

Derlingumas – sūris spąstuose?

Vis dar vaikomės didelio derlingumo. Tačiau kai kada nesusimąstome, kad gauti 6 t yra pelningiau nei 8 t grūdų. „Dažnai ūkininkams sakau: derlingumas – sūris pelei. Jo siekiame bet kokia kaina, tačiau kokia iš tiesų derliaus priedo kaina? Gerai apskaičiavus ne taip jau retai nustembame pamatę, kad į tą hektarą visko įdėta daugiau nei buvo gauta. Manau, kad ūkininkams pirmiausia reikia keisti ne žemės ūkio techniką, o mąstymą. Kartais mes norime lengvo grobio ir nueiname paprasčiausiu keliu. Bet apie dirvožemį turime galvoti kaip apie gyvą organizmą ir daugiau rūpintis profilaktika, o ne gaisrų gesinimu“, – pasverti, ar papildomos investicijos augalų apsaugos priemonėms atsvers derliaus priedą, pataria V.Liakas.

Reikalingas dirvožemio įstatymas

Jono Volungevičiaus, Lietuvos dirvožemio draugijos pirmininko, teigimu, žemės ūkio politika turi būti keičiama siekiant išsaugoti dirvožemį: „Jis yra vienas svarbiausių Lietuvos gamtinių išteklių. Geros būklės dirvožemis yra būtinas žemės ūkio produkcijai gauti. Tai reiškia, kad geros kokybės dirvožemis yra būtina sąlyga augalininkystės tvarumui, maisto saugai ir visuomenės gerovei“, – įsitikinęs J.Volungevičius.

Jono Volungevičiaus

Europos Komisija, siekdama įgyvendinti Europos žaliąjį kursą, paskelbė strategiją „Nuo ūkio iki stalo“. Šia strategija siekiama suderinti darnų žemės ūkio vystymą su aplinkosauginiais tikslais, užtikrinant, kad maisto gamybos ir tiekimo grandinė turėtų teigiamą arba neutralų poveikį aplinkai.

„Tai galima įgyvendinti tinkamu reguliavimu, pavyzdžiui, priimant dirvožemio įstatymą“, – teigia doc. dr. J.Volungevičius.

Nemato kritikų

Praėjusioje Seimo kadencijoje jau buvo bandyta uždegti žalią šviesą Dirvožemio įstatymui. Tiesa, jam nebuvo pritarta po pateikimo, jis grąžintas tobulinti. Vienas iš įstatymo projekto rengėjų, dabartinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis, ir šią kadenciją išlikęs valdančioje daugumoje, tikisi, kad prie Dirvožemio įstatymo bus grįžtama. „Šis klausimas jau yra iškeltas ir Vyriausybės programoje. Žemės ūkio ministerijos atstovų paprašiau, kad šis įstatymas būtų suderintas su visomis suinteresuotomis grupėmis, kad jis turėtų prasmę ateityje. Kol kas daugiau pastabų apie tobulintinas įstatymo vietas negavau. Šiuo metu diskutuojame apie anglies kaupimo klausimus. Norime, kad ūkininkai apie tai žinotų ir būtų skatinami kaupti anglį dirvožemyje. Tikiuosi, kad šis įstatymas neturės nei pozicijos, nei opozicijos“, – jau šią kadenciją priimti Dirvožemio įstatymą tikisi parlamentaras.

V.Pranckietis tikina, kad toks įstatymas būtų geras įrankis prisidedant prie Žaliojo kurso įgyvendinimo.

Vien įstatymo neužtenka

Pasak Andriaus Laurinavičiaus, Aplinkosaugos koalicijos projektų vadovo, paskutinė pateikta, bet nepriimta Dirvožemio įstatymo versija būtų pagrindas dabartiniam variantui. Taip pat reikėtų papildyti sintetinių trąšų naudojimo reglamentavimą. Turi būti apibrėžtos naudojimo „lubos“, naudojimo deklaravimas, tręšimo planai. Nubrėžta aiški kryptis mažinti jų sunaudojimą, skatinti pereiti prie organinių trąšų. Vienas esminių dalykų – dirvožemio būklės stebėsena. Turi būti sukurta vieninga sistema, kuri padėtų suprasti, taikomos priemonės gerina ar blogina dirvožemio būklę. Pagal šiuos duomenis priimti atitinkamus sprendimus.

Formuojasi 800 metų

V.Liakas taip pat sutinka, kad dirvožemio įstatymas būtinas. Jo teigimu, jei artimiausiais dešimtmečiais požiūris į dirvožemį nesikeis, kai kuriuose rajonuose ūkininkams beliks „susirinkti žaislus iš smėlio dėžės“, nes ten dirbti nebebus įmanoma. „Sunaikinus 1 cm derlingo dirvožemio sluoksnio, nesusimąstome, kad jam susiformuoti reikia 800 metų. Šiandieną rinkoje mes dar esame konkurencingi ir ateinant jaunajai kartai pastebiu, kad jie pagrindinę savo darbo priemonę ima labiau tausoti“, – daug vilčių į ateinančią ūkininkauti jaunąją kartą deda V.Liakas.

Rekomenduojami video