Aplinkos ministerija (AM) nutarė mėgėjiškai žūklei atverti Žuvinto rezervatą ir leisti ežere žvejoti kai kurių netoliese esančių kaimų gyventojams, tačiau toks ministerijos sprendimas papiktino ne tik aplinkosaugininkus, bet ir arčiausiai ežero gyvenančius žmones: tokia teisė suteikta ne visų ežero pakrantėje esančių kaimų gyventojams, nors ją įgijo gyvenantieji ir už 10 kilometrų.

Dėl naujų nuostatų – į teismą

Liepos pradžioje šalies Vyriausybė pritarė AM parengtiems naujiems Žuvinto biosferos rezervato nuostatams. Juose vietos gyventojams suteikta daugiau teisių biosferos rezervato teritorijoje uogauti, grybauti ir žvejoti. Įteisinta iki šiol nereglamentuota galimybė kai kurių kaimų gyventojams grybauti Žuvinto biosferos rezervato Buktabalės ir Liūliškio gamtiniuose rezervatuose.

Esą aiškiau reglamentuotos ir galimybės vietos gyventojams žiemos metu žvejoti Žuvinto gamtiniame rezervate. Iki šiol čia žiemos metu žvejoti turėjo teisę tik penkių greta ežero esančių kaimų gyventojai. Pagal naujuosius nuostatus, tokia galimybė suteikta visų su Žuvinto gamtiniu rezervatu besiribojančių kaimų ir viensėdžių gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą šiuose kaimuose. Tokių kaimų yra 14. Skaičiuojama, jog žiemą ežere, daugiausia lydekas, galėtų žvejoti apie 1 tūkst. aplinkinių kaimų gyventojų.

Tačiau Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas, liberalas Simonas Gentvilas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl nuostatų pataisų, leidžiančių užsiimti žūkle Žuvinto biosferos rezervate.

„Labai liūdna, kad dabartiniam aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai atrodo, jog net ir unikaliausia gamta turi tarnauti žmonių pramogoms. Ministro iniciatyva Žuvinto biosferos rezervate įteisinta galimybė 14 kaimų gyventojams žvejoti rezervate. Dalis tų kaimų nuo rezervato nutolę daugiau nei 25 km“, – teigė Simonas Gentvilas.

Anot jo, žvejyba rezervate niekaip negali būti pateisinama tradicijų išsaugojimu – ji seniai virto ne apsirūpinimo maistu būdu, o pramoga. Toks žvejybos legalizavimas prieštarauja ir Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), kurios biosferos rezervatų dalimi Žuvintas yra tapęs 2011 m. ir yra vienintelė šalies teritorija, priklausanti pasauliniam biosferos rezervatų tinklui, taisyklėms.

Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio pastebėjimu, galimybė užsiimti žvejyba Žuvinte turėtų būti pagrįsta moksliškai, tačiau per pastaruosius penkerius metus žuvų išteklių tyrimai nebuvo atliekami. Poledinei žūklei rezervato ežere nepritaria Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, gamtosaugininkai, visuomenininkai. Į jų nuomonę AM neįsiklausė.

Žuvinto biosferos rezervato direkcijos archyva

Pasijuto diskriminuojami

Teisė žiemos metu žvejoti Žuvinte yra suteikta Žuvinto gamtiniu rezervatu besiribojančių kaimų ir viensėdžių gyventojams, kurie juose yra deklaravę gyvenamąją vietą. Todėl tokią teisę įgijo ir gyvenantieji gana toli nuo Žuvinto: Liūliškio kaime (Marijampolės sav.), nuo kurio gyvenvietės iki Žuvinto – beveik 26 km, Vartų kaime (Lazdijų r.), kurį nuo Žuvinto skiria 22 km. Tačiau teisės žvejoti Žuvinte negavo Saltininkų kaimo (Lazdijų r.), kurį nuo rezervato skiria 80 metrų, Bambininkų kaimo (Alytaus r.), kurį nuo rezervato skiria apie 700 metrų, Verebiejų kaimo (Alytaus r.), nuo kurio iki rezervato apie 1,5 km, gyventojai. Mat jų kaimai tiesiogiai su Žuvinto biosferos rezervato teritorija nesiriboja.

Tokios teisės neturi ir rezervato teritorijos apsupto Daukšių miestelio (Marijampolės sav.) gyventojai. Anot jų, jiems nelabai suprantama, kodėl jie yra išskiriami ir nėra suteikta teisė jiems žvejoti, nors greta esančio Daukšių kaimo gyventojai, kurių tėra vos vienas kitas, tokia teise pasinaudoti galės.

Tokiai pozicijai teigė pritarianti ir Daukšių miestelio seniūnaitė Irma Leonavičienė, situaciją pavadinusi diskriminacine. „Žuvinto biosferos rezervatas nuo mūsų miestelio nutolęs vos per keletą kilometrų, bet neturime teisės nei žvejoti, nei uogauti ar grybauti, bet tokią teisę turi gyventojai kaimų, nutolusių 10 ir daugiau kilometrų nuo Žuvinto. Todėl ir vietos gyventojų požiūris į šią saugomą teritoriją nepagerės“, – tvirtino I.Leonavičienė.

Verebiejų kaimo gyventoja Julija Žėkienė VL teigė, kad ir jiems nesuprantama, kodėl jų kaimo gyventojams nėra suteikta teisė žvejoti Žuvinte. „Nesuprasi, pagal kokius kriterijus buvo atrenkami kaimai, kurių gyventojams leista, o kurių – ne. Tikrai ne pagal tai, kiek kaimas nutolęs nuo Žuvinto biosferos rezervato teritorijos. Nebent pagal draugus?“, – retoriškai kalbėjo J.Žėkienė.

Pasak jos, iš pradžių išgirdę, kad Žuvinte bus leidžiama žiemos metu žvejoti, kaimo žvejai labai apsidžiaugė, bet džiugesys truko neilgai – tik iki tol, kol sužinojo, kam iš tikrųjų suteikta teisė žvejoti.

Verebiejų kaimo bendruomenės pirmininkė Sandra Sejavičienė tikino, kad tai nebe pirmas kartas, kai jie patenka į tokią, pasak jos, kvailą situaciją. Panašiai buvo nutikę ir su leidimais uogauti. „Išplėtė ribas teritorijų, kurių gyventojai galės žvejoti, bet atsitiko priešingai – šalia esančių kaimų gyventojai to daryti negalės. Dabar mūsų kaimo gyventojams tokia teisė atimta, nors iki šiol, kartu su kitų keturių kaimų gyventojais, tai daryti galėjo. Todėl manau, kad tai yra ne kas kita, kaip pigus priešrinkiminis triukas“, – svarstė S.Sejavičienė.

Žuvinto biosferos rezervato direkcijos archyva

Primena sovietmetį

Žuvinto biosferos rezervato direktorius A.Pranaitis VL teigė, kad naujuose nuostatuose, kurie buvo patvirtinti Vyriausybės liepos pradžioje, yra aiškiai parašyta, jog leidimai žvejoti žiemos metu galės būti išduoti tik su Žuvinto biosferos rezervatu besiribojančių kaimų ir viensėdžių gyventojams. Todėl Daukšių miestelio gyventojai tokių leidimų negaus, kaip ir šalia Žuvinto rezervato esančių Verebiejų bei kai kurių kitų kaimų gyventojai, nes jų gyvenvietės tiesiogiai su rezervato teritorija nesiriboja.

„Suprantu šių žmonių nuoskaudas. Kelių šimtų metrų atstumas iki ežero, o galimybės žvejoti nėra. Visą laiką iš jų girdime priekaištus, kuo jie prastesni už gyvenančius tolėliau nuo ežero. Bet kažkas nutarė, kad jie – nepilnaverčiai žmonės, ir viskas“, – stebėjosi A.Pranaitis.

Pasak jo, dabar nepatenkintiems žmonėms bus labai sunku išaiškinti, kad tokia žvejyba vyks ne dėl kokių kitų, užslėptų interesų. Ji pykdys ir vis daugiau rezervato lankytojų, kurie žiemą vietoje nepaliestos gamtos ant Žuvinto ežero kažkodėl matys privilegijuotus žvejus, nors eiliniam piliečiui gamtinio rezervato apribojimai neleidžia nė kojos žengti ant ežero ledo.

Be to, Žuvinto biosferos rezervato direkcijai AM Teisės departamentas dar 2016 m. raštu išaiškino, jog teisinis reguliavimas – nuostata, kad žvejyba Žuvinto biosferos rezervate leidžiama tik vietos gyventojams, deklaravusiems gyvenamąją vietą kaimuose, besiribojančiuose su Žuvinto ežeru – yra mažiau palankus kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Lietuvos piliečiams.

„Nežinau, kodėl į teisinį reguliavimą nebekreipiamas dėmesys. Dabar įvardijama tradicinė žvejyba Žuvinto ežere yra užsilikusi nuo sovietinių laikų, ji buvo susijusi su vietos gyventojų pastangomis gelbstint ežero žuvis nuo dusimo: į Žuvintą įtekančios Bambenos upės vagos pakrančių valymu, augalijos kirtimu žiemą, ekečių kirtimu, kas kiekvienais metais ir buvo daroma. Tokia veikla neaktuali jau kelis dešimtmečius. Tuo pačiu tai buvo puiki proga pridengti sovietmečio partinių ir valdžios veikėjų privilegiją pažvejoti ten, kur kitiems draudžiama“, – svarstė A.Pranaitis.

Anot jo, sovietmečiu buvo išduodama 20–30 leidimų poledinei žvejybai vietiniams rezervato pagalbininkams, kiek mažiau jų atvykdavo žvejoti iš kitur su ypatingais leidimais. Nors tuo metu rezervato nuostatuose žvejyba nebuvo oficialiai įteisinta.

Nelemtas kompromisas

AM Strateginės komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Raimondos Karnackaitės VL perduotame AM Gamtos apsaugos politikos grupės specialistų parengtame paaiškinime teigiama, jog nustatant, kam galima leisti žvejoti Žuvinte, o kam – ne, buvo pasirinktas lygybės principas: leisti visiems, kurie gyvena aplinkui. Mat anksčiau buvo išvardyti tik tie kaimai, kurių gyventojai padėdavo Žuvinto rezervato direkcijai atlikti darbus žiemą gelbėjant žuvis nuo dusimo. Suprantama, kad į pagalbą būdavo kviečiami artimiausių kaimų ir sodybų gyventojai.

Ministerijos teigimu, tie padėjėjai ir gaudavo leidimus žiemą pažvejoti Žuvinte. Taip tuomet buvo sutarta su vietiniais – leidimai žvejoti buvo kaip atlygis už darbą, nes už pagalbą jie negaudavo užmokesčio, o kaime buvo įprasta prašyti kaimyno pagalbos, o po to kaip nors jam atsidėkoti. Tačiau tuomet esą pradėjo pykti kiti vietiniai žmonės, kad jie negali pažvejoti. Tada lankymosi taisyklėse buvo išvardyti 5 artimiausi prie ežero esantys kaimai ir nurodyta, kad jų gyventojai gali žvejoti.

Kurį laiką buvo apibrėžta, kad žvejoti gali gyvenantieji 1 km atstumu nuo ežero, bet tada kilo daug nepasitenkinimo, nes tas 1 km atstumas kai kuriuos kaimus „perkirto“ pusiau. Ilgokai buvo palyginti ramu, nors kitų kaimų gyventojai vis pareikšdavo, kad ir jie nori žvejoti.

Sujudimas prasidėjo tik šįmet, kai AM pradėjo keisti Žuvinto rezervato nuostatus. Nutarta papildomai išvardyti 5 kaimus, kad ir jų gyventojai gautų teisę žvejoti. Tačiau kilo klausimas, pagal kokius kriterijus tuos kaimus atrinkti. Pasirinktas kompromisinis susitarimas – leisti žvejoti besiribojančių su rezervatu (pagal kadastro duomenis) kaimų gyventojams. „Deja, šis kompromisas kelia ir problemų, nes, pavyzdžiui, pagal kadastro duomenis dabar gali žvejoti kaimo, esančio už 20 km nuo rezervato, gyventojai, bet nebegali žvejoti tik už 1 km esančio kaimo žmonės, nes oficialios jo ribos nesiekia rezervato“, – pripažino AM specialistai.

Sprendimas galėjo būti kitoks

Algirdas Vrubliauskas, Alytaus rajono savivaldybės meras

Koreguojant Žuvinto biosferos rezervato nuostatus, buvo suteikta teisė besiribojančių su rezervatu kaimų gyventojams žvejoti Žuvinte, tačiau Verebiejų bei Bambininkų kaimų gyventojai tokios teisės pagal šiuos nuostatus neturės, nes jų kaimai neturi tiesioginių ribų su rezervatu. Man tai panašu į šių kaimų gyventojų diskriminaciją. Mano nuomone, reikia arba leisti visiems, nustačius aiškią tvarką, arba neleisti niekam. Jeigu liks, kaip dabar, bijau, kad prasidės fiktyvios gyvenamųjų vietų deklaracijos.

Vargu ar teisingas

Povilas Isoda, Marijampolės savivaldybės meras

Toks AM Vyriausybei pasiūlytas sprendimas vargu ar yra teisingas. Daukšiečiai nukenčia vien dėl miestelio statuso, nors puikiai žinome, kad ten tikrai ne seniūnijos centras ir žmonių daug negyvena, todėl iš principo tai kaimas, kaip ir visi kiti aplinkiniai pagal bendrą supratimą. Gal geriau būtų tvirtinamas konkretus kaimų, miestelių, kurių gyventojams būtų leista žvejoti, sąrašas.